Lietuvos parolimpinės rinktinės narys Ernestas Česonis prakaitą lieja už Lietuvą 20 laipsnių šiltesniame Lanzarotės regione, Ispanijoje. Čia jis skrupulingai vykdo specialiai jam sudarytą treniruočių planą. Kasdienės treniruotės jau seniai tapo šio sportininko neatsiejama gyvenimo dalimi, kuri veda į vis artėjantį pagrindinį tikslą – galimybę atstovauti Lietuvai Tokijo Parolimpinėse žaidynėse 2020-aisiais.
Pokalbiui apie visą tai prisėdame kavinėje, kur Ernestas demonstruoja jau įgytas žinias – užsako mums kavos ispaniškai.
Ernestai, viską suprantu: Ispanija, puikios Lanzarotės apylinkės, baseinas, kalnai. Bet ar tikrai atvykai čia sportuoti, o ne atostogauti?
Dabar čia 18 laipsnių. Šviečia saulė. Aš ką tik plaukiau 3 kilometrus, po to sėdau ant dviračio, kad įveikčiau dar 50 kilometrų. Ryte žmona atsiuntė nuotrauką iš namų. Lauke +1C, lyja, slidu. Suprantu, kad sportininkams nėra blogo oro, tačiau siekiant aukščiausių rezultatų, kiekvienas aspektas yra be galo svarbus.
Mano varžovai ir prancūzai, ir ispanai, ir australai. Dabar jie treniruojasi pačiomis geriausiomis sąlygomis, tad norėdamas kovoti su jais, taip pat turiu būti geriausios formos. Mielai tai daryčiau Lietuvoje, deja, dar kelis mėnesius tam paprasčiausiai neturime sąlygų.
Tavo tikslas – patekti į parolimpines žaidynės Tokijuje?
Ne tik patekti, bet ir deramai atstovauti Lietuvai.
Triatlonas reikalauja visapusiškumo. Vien gerai plaukti, minti dviračiu ar bėgti neužtenka. Turi būti nenugalimas visose trijose disciplinose, o dar svarbiau – jas apjungti į nuoseklią visumą. Tą darau pastaruosius dvejus metus. Į Lanzarotę atvykau su savo treniruočių partneriu Jaunium. Jis mano pacer‘is (greičio vedlys). Kelias savaites stipriai padirbėsime, vos spėsiu grįžti ir jau prasidės didysis varžybų periodas. Šiais metais turiu sudalyvauti bent 8-9 pasaulinio lygio varžybose ir ten pelnyti kuo daugiau kvalifikacinių taškų. Tik surinkęs reikiamą jų kiekį pateksiu į Paroalimpiados kandidatų sąrašą. Dauguma šių varžybų – už Europos ribų.
Kiek keista, kai tavo atveju kalbame ne apie Olimpiadą, o Parolimpiadą.
Palaikykite mano rankos protezą, parodysiu, kodėl (juokiasi). Gimiau neturėdamas pusės kairės rankos. Paauglystėje dėl to buvau pajuokiamas, slėpdavau protezą po ilgomis rankovėmis. Tačiau būtent sportas man padėjo įveikti vidines baimes ir stabdžius. Nuo 6 metų žaidžiau futbolą, vėliau – aukštų rezultatų siekiau lengvojoje atletikoje. Visada svajojau apie aukščiausio lygio varžybas. Žinau, kad šią svajonę galiu įgyvendinti su triatlonu.
Tiesą pasakius, nesijaučiu kitoks. Plaukiu su sveikais atletais ir ranka man netrukdo juos aplenkti. Turiu specialų dviratį, kurio bėgių junginėjimo sistema sukomplektuota pagal mano poreikius, lieka tik bėgimas.
Pagalvojus, visa tai nėra taip svarbu, kaip tinkamas psichologinis nusiteikimas. Kartais jam tenka ruoštis daug daugiau. Kitas aspektas – stiprus aplinkos palaikymas. Tuo galiu tikrai didžiuotis. Manimi tiki žmona. Abu nusprendėme, jog šeimoje dirbs ji, o aš – treniruosiuosi (juokiasi). Tik paskelbęs apie savo planus sulaukiau labai didelio pritarimo iš draugų, pažįstamų, visai pašalinių žmonių. Taip mano svajonė tapo projektu „IronWings 2020”. Jaučiu, kad tai nebėra tik mano svajonė, tad ir treniruotis tenka itin atsakingai.
Ant kortos statai tikrai daug.
Viską. Mečiau darbą, varžyboms nuolat ieškau papildomų lėšų, turiu neprarasti pozityvumo. Bet toks tas sportininko kelias. Išsikeli sau didelių tikslų, nugąsdini aplinkinius, o paskui ilgai ir disciplinuotai lieji prakaitą, šlifuoji techniką, kol pamatai, kaip tie dideli tikslai artėja. Ir nesu aš tuo išskirtinis. Ar sveikas sportininkas, ar su negalia, vis vien sportininkas. Kad ir kas nutiktų, sportinės dvasios iš mūsų neatims niekas.
Tai įkvepia. Esame čia, tad papasakok plačiau, kaip atrodo tavo dienos sporto stovykloje.
Atvažiavau čia kelioms savaitėms. Paprastai rytas prasideda mankšta arba lengvu krosiuku. Vėliau – pusryčiai, o kai jie suvirškinami, po poros valandų, atlieku pirmąją treniruotę. Po jos pietūs, poilsis, paskui – antra treniruotė, vėl poilsis, vėl treniruotė, vakarienė ir miegoti. Treniruočių nemažai, tad dažniausiai po jų vakarą leidžiu ramiai, kaupiu jėgas kitai dienai.
Oras nėra vasariškas, tačiau pasiruošimui toks klimatas puikus. Viešbutis, kuriame apsistojau, turi puikų atvirą baseiną, aplink – idealūs dviračių keliai, važiuojant atsiveria nepaprastai gražūs vaizdai. Bėgimo treniruotėms, vėlgi, pasirinkti galiu ir takelį iki jūros, galiu bėgti ir miško keliuku, surasti kalniukų, kai jų reikia.
O kaip maistas? Suprantu, kad sportininko mityba – itin svarbi treniruočių dalis. Ar ją prižiūri ir šios stovyklos metu?
Lietuvoje maitinuosi itin disciplinuotai. Per dieną suvartoju apie 2400 kcal. Anksčiau gamindavo žmona. Dabar viskas paprasčiau. Subalansuotą maistą man kasdien tiekia „CityRush“. Planą sudarė treneris Tomas, meniu ir gramatūras – technologė Julija. Kadangi maistas skanus, jų suruoštą lauknešėlį atsivežiau čia. Štai, paragauk, šiandien – lašišos kepsnys su kepintu kuskusu ir daržovėmis.
Aišku, esant čia neįmanoma atsispirti ispaniškiems vaisių pudingams, bet dėl to su Jauniumi paminam po papildomą kilometrą (juokiasi).
Grįši namo. Kas tuomet?
Tuomet laukia varžybos. Su Lietuvos triatlono federacija jau padavėme prašymus dalyvauti pasaulio paratriatlono taurėje, pasaulio paratriatlono serijos etapuose. Pirmos varžybos vyks Australijoje. Toliau – Šveicarija, Japonija, Prancūzija, Ispanija, Turkija, Portugalija, Amerika. Šie metai labai svarbūs, nes visi surinkti taškai sumuosis ir galiausiai mano negalios kategorijoje bus atrinkti 8 geriausi, kurie pasidalins kelialapius į Parolimpiadą.
Jei viskas gerai susiklostys, su Lietuvos parolimpiniu komitetu bei kitais atletais vyksime ir į sporto stovyklą Japonijoje. Kaip matote, aktyvūs metai nusimato.
Ko tau palinkėti – sėkmės?
Sėkmės prireiks siekiant patekimo į visas šias varžybas, tačiau geriau palinkėti man dar stipresnių raumenų, nepatirti traumų ir varžybose sukovoti iki pat galo.