Parodą „Atominė tapatybė“ pristačiusi menininkė Neringa Rekašiūtė: „Visaginas yra kontrastų miestas“

Neringos Rekašiūtės fotografijų paroda „Atominė tapatybė“/ Pauliaus Peleckio nuotr.
Autorius: Gabrielė Valaitytė
Publikuota: 2019-10-25 13:44
„Kai pirmą sykį važiavau į Visaginą, paskutiniu vakariniu traukiniu, jaučiausi kaip Alisa stebuklų šalyje“, – pasakoja fotografijų seriją „Atominė tapatybė“ pristačiusi menininkė Neringa Rekašiūtė. Beveik keturis metus Visagine gyvenusi moteris prisipažįsta, kad palikti šį miestą buvo vienas sunkiausių sprendimų gyvenime, tačiau, kaip sako ji pati, skyrybų skausmas slėgė taip, kad nesinorėjo būti vietoje, kuri susijusi su prisiminimais apie praeitį.

Kaip kilo idėja pradėti fotografuoti nuotraukų seriją „Atominė tapatybė“? 

Visų pirma kilo mintis atvykti gyventi į Visaginą, o tai leido patirti, pažinti, pajusti, koks ypatingas yra šis atominis miestas, kuriame gyvena apie 50 įvairių tautybių žmonių, o kavinėse gali rasti varlių šlaunelių ir jautienos didkepsnį už 40€. Visaginas yra kontrastų miestas, urbanistinė utopija apsupta neįžengiamų pelkių,  miškų ir ežerų. Mane labai sudomino ta etninė, religinė ir kalbinė įvairovė, įgyvendinta tokiame monofunkciniame formate, mieste, kuriame nėra nė vieno privataus namo. Apsigyvenusi čia, suradusi draugų ir pažįstamų, ir stebėdama Visagino unikalumą supratau, kad noriu apie tai papasakoti kitiems. Esu visų pirma fotografė, tad šią mediją ir pasirinkau. 

Esate kilusi iš Palangos, gyvenote Londone, Vilniuje. Kaip sugalvojote apsigyventi Visagine? Ar prieš tai jus kas nors siejo su šiuo miestu?

Į miestą persikrausčiau, kai įsimylėjau žmogų, kuris čia rezidavo. Kartu Visagine išgyvenome beveik 3 metus. Ir nors mūsų meilė baigėsi, meilė Visaginui – išliko ir, manau, visada išliks. 

Neringos Rekašiūtės fotografijų paroda „Atominė tapatybė“/ Pauliaus Peleckio nuotr.
Neringos Rekašiūtės fotografijų paroda „Atominė tapatybė“/ Pauliaus Peleckio nuotr.

Kuo jus sužavėjo Visaginas?

Kai pirmą sykį važiavau į Visaginą paskutiniu vakariniu traukiniu, jaučiausi kaip Alisa stebuklų šalyje. Nė nesupratau, kur tiksliai keliauju, toks nepažįstamas ir mistiškas man atrodė šis kaladėlių miestas. Vienas pirmųjų vaizdų, kurį ten pamačiau, buvo basas tatuiruotas vyras, ramiai žingsniuojantis tarp pilkų daugiaaukščių lapkričio žvarboje. Viskas man atominiame mieste atrodė siurrealu ir neįtikėtina – pavyzdžiui, naktinis klubas „Troika“, kuriam vadovauja 77-erių metų Ana Josifovna, iki paryčių išbūnanti šokių aikštelėje ir su elektriniu tazeriu pamokanti neklusnius „baliavotojus“. Arba sovietiniame bute įsikūrusios čiauškančios šrilankietės, nuo kurių gaminamo maisto visa laiptinė dega lyg pripurkšta ašarinių dujų. Aš Visagine jaučiausi lyg nuolatinėje nuostabos būsenoje, beveik kaip vaikystėje. Taip pat mane sužavėjo gamta – ji Visagine yra viena gražiausių Lietuvoje! 

Neringos Rekašiūtės fotografijų paroda „Atominė tapatybė“/ Pauliaus Peleckio nuotr.
Neringos Rekašiūtės fotografijų paroda „Atominė tapatybė“/ Pauliaus Peleckio nuotr.

Kokie žmonės jame gyvena?

Visagine gyvena apie 50 tautybių žmonių, įvairių religijų, įdomios išvaizdos, kuri nustebina, kai atvyksti iš tos homogeniškos Lietuvos, kur visi tokie panašūs vieni į kitus. Žmonės be galo šilti, mylintys savo miestą, lengvai įsileidžia į savo būrį naujakurius, domisi, klausosi ir klausia. Bet kartu yra ir šiokio tokio nusivylimo, atskirtumo jausmo, nesitapatinimo su Lietuvos valstybe. Daug jaunų žmonių nešneka lietuviškai. Tai šiek tiek liūdino, bet manau, kad Visaginas ilgai buvo paliktas tokiai savieigai, užmirštas. Jau vien tai, kad pirmas kelio ženklas su Visagino pavadinimu pasirodo tik 10km iki miesto! 

Neringos Rekašiūtės fotografijų paroda „Atominė tapatybė“/ Pauliaus Peleckio nuotr.
Neringos Rekašiūtės fotografijų paroda „Atominė tapatybė“/ Pauliaus Peleckio nuotr.

Ar su kiekvienu jūsų fotografijų serijoje įsiamžinusiu žmogumi esate artimiau pabendravusi, ar kadrai – atsitiktiniai? 

Labai įvairiai: vieni žmonės geri pažįstami, kiti – sutikti tik dėka foto ciklo, kurį dariau. Istorijų buvo daug ir įvairių, kurias galėčiau porinti turbūt visą naktį. Visagine daugybę įdomiausių istorijų, kurių ištakos tokios skirtingos! 

Ką „Atominė tapatybė“ davė patiems visaginienčiams?

Pirmąją „Atominės Tapatybės“ parodą organizavau būtent Visagine ir sutelkiau skirtingų sričių vietinius menininkus, sportininkus ir jaunus moksleivius. Tai buvo galimybė atvykusiems į parodą lankytojams iš įvairių Lietuvos kampelių pristatyt savo miestą, apie jį papasakoti ir sugriauti stereotipus. Daugybė žmonių dėl parodos į Visaginą atvyko pirmą kartą! Manau, kad ta istorija, kurią pasakojau apie Visaginą, padėjo vietiniams prisiminti, koks puikus ir reikalingas, intriguojantis yra jų miestas ir kiek daug jie gali pasiūlyt! Visaginiečiai man labai patinka ir aš noriu tikėti, kad juos įkvėpiau. 

Kodėl visgi iš Visagino išsikraustėte?

Šis sprendimas buvo vienas sunkiausių gyvenime, ilgai blaškiausi ir svarsčiau, ką daryti. Su buvusiu draugu turėjome įsigiję būstą, kuris buvo man mieliausi namai, mano atominiai apartamentai su nuostabiu vaizdu į pušų viršūnes. Bet skyrybų skausmas labai slėgė ir nesinorėjo būti vietoje, kuri susijusi su prisiminimais apie praeitį. Priėmiau sprendimą keisti viską iš esmės – vadinasi, ir miestą. Vasarą praleidau Palangoje, o dabar grįžau gyventi į Vilnių. 

Jūsų parodą „Atominę tapatybę“ pastebėjo ir užsienio žiniasklaida. Ar tai jums buvo staigmena? 

Taip, „Atominė Tapatybė“ buvo aprašyta vieno didžiausių D. Britanijos dienraščių „The Guardian“ – ne tik internete, bet ir spausdintame variante. Taip pat šią nuotraukų seriją pristačiau Estijos prezidentei, o paroda apkeliavo Naująją Zelandiją, Šveicariją, Prancūziją. Lapkričio pradžioje su ja keliausiu į Berlyną.

Man tai nebuvo staigmena, nes jaučiau šios temos prasmingumą ir universalumą. Visaginas įkūnija mūsų visuomenės pokyčius, irstančias bendruomenes, užsidarančias atomines elektrines, kurios sensta visame pasaulyje. Tai yra be galo įvairiapusiška tema, nieko nuostabaus, kad ji įdomi pasauliniu mastu. 

Naujausi straipsniai