„Fotografija man yra darbas, hobis ir būdas pažinti pasaulį“, – sako antradienio vakarą Vilniuje antrąją autorinę parodą „The Journey“ (liet. „Kelionė“) pristatęs fotografas Dainius Ščiuka.
Naujausioje savo darbų ekspozicijoje D. Ščiuka norėjo parodyti ganėtinai plataus spektro kūrybą – nuo darbinių projektų, iki kūrybinių kelionių Afrikoje. „Pagrindinė ir jungiamoji parodos dalis yra portretas, visose fotografijose matysime žmogų“, – pasakoja jis.
Ši paroda skirta apžvelgti jūsų kūrybą. Tai nebus specialios fotosesijos nuotraukos skirtos būtent šiai serijai?
Paroda susidės iš skirtingų nuotraukų serijų, prie kurių dirbau dar gyvendamas Jungtinėje Karalystėje ir prieš keturis metus grįžęs į Lietuvą. Ši paroda yra labiau retrospektyvinė, suteikianti progą mano fotografijas matyti ne tik socialinėje medijoje, bet ir galerijos aplinkoje, ant muziejinės kokybės popieriaus, klasikiniame rėme.
Šiandien galime rasti visko, todėl profesionaliam menininkui būtina atkreipti dėmesį ir į šių dienų aktualijas bei pagalvoti apie tai, kas gali nustebinti šiuolaikinį žiūrovą. Būtent todėl naujoje parodoje fotografijos tradicijas sujungsiu su šiuolaikiškumu. Lankytojai matys ne tik įrėmintas nuotraukas, bet ir „Samsung The Frame“ televizoriuose rodomas fotografijas. Taip bus galima palyginti klasikinį ir modernų fotografijos pateikimą.
Kodėl parodą pavadinote „The Journey“ (liet. „Kelionė“)?
Pirmoji šios parodos idėja buvo eksponuoti fotografijų parodą apie Pietų Afriką ir mano kelionę po šią šalį. Tačiau pradėjus dirbti ties parodos koncepcija ir peržiūrėjus „Grafo“ galerijos išplanavimą, kūrybiniame procese nusprendžiau, jog tai turėtų būti paroda apie kelionę per mano kūrybą. Kiekvienam menininkui yra labai sveika šiek tiek sustoti ir atsisukti atgal, peržiūrėti savo darbus, kuriuos jau esi padaręs, peržiūrėti archyvą ir atrinkti geriausias fotografijas.
Sakėte, kad ši paroda yra tiltas į naują jūsų kūrybos etapą. Ar turite to naujo etapo viziją? Kaip jis atrodys?
Naujo etapo vizija dar nėra labai aiški, tačiau planų turiu. Kūrybos procesą įpareigoti labai sudėtinga, nes viskas dažniausiai vyksta savaime, iš spontaniškai ir intuityviai gimusios idėjos. Man geriausiai komunikuoti sekasi vizualiai, todėl sekite mane ir pamatysite.
Tačiau vienas iš naujų etapų – mano kūryba bus pradedama pardavinėti ribotu tiražu ant muziejinės kokybės popieriaus, skirto papuošti interjerus. Taip pat, šiuo metu Vilniuje įsirenginėju studiją-namus, kuriuose bus mano nauja kūrybinė erdvė. Visi šie faktoriai daro įtaką mano naujam kūrybiniam etapui, kuris prasidės, kai baigsiu darbus su šia paroda.
Kaip apskritai fotografija atsirado jūsų gyvenime ir koks, anot jūsų, turėtų būti geras fotografas?
Fotografija mano gyvenime atsirado netikėtai ir labai anksti, dar vaikystėje. Būdamas 15 metų pradėjau fotografuoti, 17-os – uždirbti iš fotografijos.
Vienas iš Lietuvos fotografijos klasikų, Aleksandras Macijauskas, per savo 80-ečio parodos atidarymą Kauno fotografijos galerijoje pasakė, jog geras fotografas yra Sanča Panca ir Don Kichotas viename. Tai yra žmogus, kuris moka skaičiuoti pinigus ir būti kūrybiškai išprotėjęs. Šios dvi savybės yra labai svarbios norint būti geru fotografu. Tai pat šiame darbe yra svarbus ryšys su žmonėmis, kuriuos fotografuoji. Norint sukurti gerą portretą, turi padaryti taip, kad fotografuojamas žmogus jaustųsi saugiai ir ramiai priešais fotografo objektyvą.
Iš kur semiatės kūrybinio įkvėpimo savo darbams?
Kūrybinio įkvėpimo semiuosi labai įvairiais būdais. Keliaudamas, lankydamas fotografijos parodas įvairiuose pasaulio miestuose, kolekcionuodamas fotografijos albumus, skaitydamas literatūrą ir eidamas į spektaklius. Ir kuomet jau visko būna per daug, tiesiog plaukdamas baseine ar bėgdamas Ąžuolyno parke. Kūrybiniam įkvėpimui yra labai daug skirtingų būdų, tačiau vienas svarbiausių faktorių yra tai, kad tu turi būti atviras pasauliui, kad pajaustum įkvėpimą ir pamatytum tave supančią aplinką plačiai atmerktomis akimis. Dažnai dabartinė visuomenė žiūri, bet nebemato, kas vyksta aplink juos. Šia tema labai rekomenduoju pažiūrėti Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Žmogus iš Podolsko“. Jame vaidina labai gera mano draugė Giedrė, kurios portretus taip pat pamatysite parodoje.
Ar galėtumėte įvardyti kelis fotografus ar menininkus, kurie jus inspiruoja, į kuriuos lygiuojatės ar iš jų mokotės?
Įvairūs fotografai ir menininkai prisideda prie inspiracijų kūrybai, vieni iš svarbiausių mano kūrybai paskutiniu metu yra Irving Penn, Peter Lindberg, Peter Beard ir Herb Ritts.
