Parfumeris, fotografas, vizažistas, dekoratorius, filosofas Serge’as Lutensas sako, kad jis išrado moterį, ir tai – tiesa. „Lutensiška“ kvepia, atrodo ir, matyt, jaučia kitaip nei visos likusios. Galbūt ji – jo turėta neturėta motina... Galbūt iki absoliuto išgryninta moteriškumo idėja a la Lutensas... Kad ir kaip būtų, šio kūrėjo JI – unikali. Jis pats – toks.
„Mistiškas vienišius“, „estetas iki kaulų smegenų“, „jis kalba paradoksais“, „jis gali būti labai šnekus, daug juoktis ir gestikuliuoti“... Tokį jus mato kiti. Kas jūs, koks jūs?
Visada, kiek įmanoma, stengiuosi būti savimi, tiksliau – išdidus ir sąžiningas su savimi. Turiu savo tiesą – kad ir kaip žmonės ją vertintų. Jiems atrodau gana drąsus, pasitikintis savimi, maištaujantis, tačiau visa tai – labiau išorinės savybės. Visa tai nuolat grumiasi su mano vidiniu drovumu. Ir veikia kaip skydas, saugantis mane, leidžiantis išlaikyti atstumą nuo aplinkinio pasaulio. Turbūt gimdamas atsinešiau vidinį nerimą. Jau seniai įsitikinau: kad ir kur būčiau, kad ir kaip gyvenčiau, visur ir visada mane persekioja egzistencinis nerimas. Likimas it koks ciklonas yra pasiuntęs į mane galingą audrą. Jei noriu pabėgti nuo viską pakeliui šluojančios srovės, turiu eiti prieš ją. Kito kelio nėra. Kūryboje lygiai taip pat veikia ėjimo prieš srovę principas. Turi įveikti ją nedvejodamas ir nesvyruodamas – kitaip laukia krytis, o galiausiai – ir mirtis.
Kalbama, kad ypatingą vietą jūsų gyvenime užima viena moteris – jūsų mama, kad nuolat apie ją fantazuojate ir ją įkūnijate skirtingomis meno formomis. Viešai pripažinote, kad ji buvo svetimautoja, o 1942-aisiais, kai gimėte, tokie dalykai Prancūzijoje buvo labai smerkiami. Dėl jos ir jūsų saugumo judu buvote išskirti. Žiauri vaikiška patirtis...
Esu vienintelis tada nutikusių dalykų ir tos patirties paveldėtojas. Motina... Ji asocijuojasi su vaikystės periodu, kurį išgyvenau dar iki septynerių. Mintys apie ją mane veikia kaip variklis, kuris verčia maištauti. Kita vertus, galvojimas apie ją – būdas suprasti, kas yra teisingumas ir pasaulio grožis. Tarkim, ji – mano modelis, tačiau ar dailininkui svarbu, kas buvo jo modelis, kai jis tapė paveikslą? Atmintis nesaugo pozuotojos taip, kaip saugo pabaigtą kūrinį. Kai pasėji grūdą, nuramini savyje maištą ir pajunti galingai besiveržiantį grožį.
„Visus pasirinkimus padarome iki septynerių metų“, – teigiate viename interviu. Pasak jūsų, būtent tada susiformuoja skonis, mąstymas, pasaulio matymas... Tokia suaugusio žmogaus ausiai netikėta nuostata irgi padiktuota asmeninės patirties?
Vargu ar įmanoma detaliai prisiminti savo anksčiausią gyvenimo tarpsnį. Tačiau septyneri metai – tai žmogaus amžius, kai formuojasi proto dedami pagrindai. O nuo septynerių iki dešimties, anot Sigmundo Freudo ir jo sekėjų, iš esmės jau susiformuoja asmenybė. Jei kalbėtume apie gyvenimo pasirinkimus, tai tokiame amžiuje jie vyksta pasąmonėje, tačiau labai stipriai mus veikia. Būtent tada mes vienus dalykus priimame, kitų atsisakome.
Ar sutikote moterų ir vyrų, šalia kurių galėjote apsieiti be minėto apsauginio skydo, kurie jus visada suprato, kuriuos pavadintumėte mylimaisiais, sielos seserimis ir broliais?
Sielų giminystę pajaučiu taip greitai, kad nedelsdamas padarau atitinkamą išvadą, galiu ar ne įsileisti sutiktą žmogų į savo gyvenimą. Ir kaip toli galiu leisti jam eiti.
Leisite „Laimos“ skaitytojoms praverti jūsų buveinės Marakeše duris? Ar tiesa, kad tas namas pribloškiamai gražus ir prašmatnus, bet jūs jame negyvenate – tik dirbate?
Namas Marakeše, jo senamiesčio širdyje, – ir kvepalų kūryba besidominčių žmonių traukos centras, ir vieta, kur esu įkūręs savo vardu pavadintą fondą. Šis man mirus suteiks galimybę žmonėms, su kuriais esu dirbęs daugelį metų, išgyventi naudojantis visomis tenai esančiomis kvepalų kūrimo priemonėmis ir medžiagomis. Ateityje jis galėtų būti ir muziejus, ir mokykla, kurioje aš galbūt ir nedėstytojausiu, tačiau kiekvienas lankytojas galėtų čia rasti sau įdomių dalykų, taip pat dokumentaliai tiksliai susipažinti su mano – fotografo, parfumerio, vizažisto – veikla.
Gal paaiškintumėte lietuvėms, kurioms Paryžius – viena nuostabiausių pasaulio vietų, kodėl iškeitėte jį į Marakešą?
Paryžius nūnai pasidarė pernelyg nuglaistytas, nepelnytai pakylėtas – kaip kokia senmergė, kuri nori būti visada jauna, bet niekada – laiminga. Prancūzijos sostinė prarado savo senbuvius, savo kraują, savo ypatingas akimirkas, kurios teikdavo žavesio. Lengvas, kvailas, vulgarumo nestokojantis Paryžius... Jis pametė tai, kas jį darydavo ypatingos elegancijos miestu, jame nebėra to, ką vadiname haute couture. Štai kodėl nusprendžiau atsiriboti nuo šio miesto ir pasirinkau gyventi Marakeše.
Bet garsusis „Serge Lutens“ aromatų butikas „Palais Royal“ yra Paryžiuje. Pasakodama apie jį kitiems sakiau: „Tai – lyg kokia šventovė.“ Jį rengdamas siekėte, kad vos peržengus slenkstį kiekvienam būtų aišku: čia gyvena KITOKIE kvepalai?
Vieta, kur įkūriau „Palais Royal“, – įkvepianti, istorinė, uždara. Tokia, kaip mano namas Maroke. Čia neprivažiuosi automobiliu. Butikas yra pastate, menančiame žavų, sykiu baisų Prancūzijos didžiosios revoliucijos periodą iki imperijos laikų. Man buvo labai svarbu toje Paryžiaus legendoje grožio gurmanams patraukliai pristatyti naują aromatų prekės ženklą.
Išskirtinumas, prabanga, prestižas... Apie juos svajoja milijonai. O jums priklauso ši mintis: „Toji realybė, kurią vadiname prabanga, mane erzina. Prabanga esame mes, prabanga yra mumyse, išskirtinumas yra mumyse.“
Elegancija būtinai privalo turėti prasmę.
Nuo elegantiškų lagaminų, kurie numetami ant bagažo atsiėmimo takelio oro uoste, brangakmeniais nusagstytų papuošalų, kurie rėžia akį, vienetinių drabužių, kurie suteikia unikalumo ir pasitikėjimo savimi, iki... pririštos ir tigrų suėstos ožkos... Štai toks mūsų gyvenimas. Nuo tada, kai liukso klasės objektai liovėsi būti svajonė, kokia prasmė vadinti juos liukso klase? Nes svajonė visada yra gyvenimo variklis, tai, ko niekada nenupirksi... Elegancija būtinai privalo turėti prasmę. Kaip ir bėgantys metai – jie leidžia vis geriau pažinti tai, kas mus supa, branginti egzistenciją per daug nekeičiant pasaulio, kuris, gaila, greitai pats save praris.
Dažnai pabrėžiate, kad žmogus – tai moteris ir vyras „viename“. Ir jūsų kvepalai – dualumo pavyzdys. Visgi pasaulis, kurį dabar turime, kuris, anot jūsų, „greitai pats save praris“, pirmiausia – vyrų nuopelnas... Kaip manote, ar jis būtų geresnis, jei jam vadovautų moterys?
Manau, kad būtų geriausia, jei niekas niekam nevadovautų! Juokauju... Jei norime, kad pasaulis būtų tobulesnis, turime išmokti priimti viską, kas yra pozityvu, nesigilindami, ar tai pabrėžtinai vyriška, ar moteriška. Tai turėtų įsisąmoninti kiekvienas, kad ir kas jis būtų – turtingas ar vargšas, auka ar diktatorius. Kiekvienas turime po dalelę vyriškojo ir moteriškojo pradų ir būtent dėl šios priežasties jaučiamės laimingi. Belieka juos atpažinti stebint kitus ir nebijoti prisipažinti, kad matome ir savyje.