Ji – vienas iš stipriausių balsų šiuolaikinėje aukštojoje parfumerijoje. Su elegantiška, mąslaus žvilgsnio parfumerininke Cecile Zarokian pokalbiui susitinkame vienoje Paryžiaus kavinių. Mūsų dialogui vingiuojant nuo drąsos būti nepriklausoma kūrėja iki dvilypės – armėniškos ir prancūziškos – tapatybės mintyse pamažu ryškėja pašnekovės charakterio portretas. Zarokian parfumerininkės talentą naudoja itin prasmingai ir atsakingai bei kvapu pasakoja jautrias, kompleksiškas kultūros istorijas.
Sakoma, pradėti pokalbį nuo komplimento yra kiek banalu, tad komplimentą paverskime faktu: šiuolaikinės parfumerijos gerbėjai Jus įvardina kaip įdomiausią savo kartos kvapų kūrėją. Jūsų kūriniai iš tiesų tampa bestseleriais, laimi apdovanojimus ir nustato kokybės standartą visai industrijai. Kas nulemia tokį unikalų gebėjimą kvapu pasakoti istorijas, kurios akimirksniu patraukia dėmesį?
Visų pirma nuoširdžiai dėkoju. Manau, gerą rezultatą visad nulemia profesionalumas, nuodugnus darbas, pagarba paremti santykiai su klientais. Man labai svarbu įsiklausyti į kliento idėjas, gerai suvokti prekių ženklo DNR, tinkamai pažinoti jau egzistuojančią kliento kvapų kolekciją.
Aiškus suvokimas, ką siekiame sukurti, kokia kryptimi norime eiti, kokią istoriją norime papasakoti, visad padeda rasti bendrą kalbą, o galų gale ir geriausią įmanomą kvapo formulę. Nors kvapą kuriu ir ingredientus atrenku aš, visą procesą vis tiek matau kaip bendradarbiavimą.
Nemėgstu sakyti, kad dirbu klientui – veikiau dirbu kartu su klientu. Gal tai kiek techninis atsakymas, bet viskas iš tiesų prasideda nuo profesionalaus, turtingo dialogo – tai yra bendradarbiavimas.
2011-aisiais atidarėte savo vardo parfumerijos kompaniją. Kodėl kuriant kvapus svarbu išlaikyti nepriklausomybę?
Visų pirma, buvimas nepriklausoma reiškia neapsakomai daug darbo. Negaliu sau leisti būti tik parfumerininke – sykiu turiu būti ir verslininkė, ir kompanijos vadovė, ir strategė, ir savo veiklos ambasadorė. Ar tai yra iššūkis?
Taip, bet suvokdama kiekvieną parfumerijos industrijos niuansą suprantu ne tik kvepalus, kuriuos turiu sukurti, bet ir visą kontekstą, kuriame jis atsiranda.
Džiaugiuosi, kad prieš dvylika metų išdrįsau tapti nepriklausoma parfumerininke. Žvelgiant iš vienos pusės, bijojau, kad gal esu per jauna, per mažai patyrusi ir dar nepakankamai gerai pažįstanti visas verslo vingrybes.
Bet, kita vertus, supratau, kad neturiu ko prarasti. Jaunystė yra geriausias laikas rizikuoti, nes kol šalia nėra šeimos ar didelio poreikio komfortui, galima pasinerti į savas idėjas bei darbus.
Vis tik parfumerijos industrijoje didžiąją dalį svarbiausių pozicijų užima vyrai. Ką reiškia tokiame lauke būti kūrėja ir verslininke moterimi?
Taip, man pradedant karjerą bene visą parfumerijos elitą sudarė vyrai – tiek parfumerininkai, tiek žymių prekių ženklų įkūrėjai, kūrybos vadovai. Vis tik kai atsiduriu nepatogiose situacijose, renkuosi neįsijausti į aukos vaidmenį, nes galimybė kažką keisti yra mano rankose.
Ne kartą einant į susitikimus su klientais būdavau vienintelė moteris vadovė kambaryje. Kartais sulaukdavau replikos „Cecile, tu juk ne vyras”. Ir ką į tai atsakyti? Taip, nesu vyras, bet ką tai keičia? Man keista, kad vyrai vadovai yra gerbiami už savo tiesmukumą, drąsą ar lyderystę, o tokiomis pat savybėmis pasižyminčios moterys yra dažnai vadinamos problemiškomis.
Nors namais vadinate Prancūziją, neretai pabrėžiate savo armėnišką kilmę. Kaip dvilypė tapatybė, skirtingų kultūrų įtakos suformavo Jus kaip kūrėją?
Mano šeima – tai pabėgėliai iš Armėnijos, naują gyvenimą susikūrę Marselyje. Kiek teko bendrauti su kolegomis, kurie taip pat turi armėniškų šaknų, visi vadovaujamės panašiomis vertybėmis, labai gerbiame savo istoriją.
Vienas svarbiausių armėnus jungiančių charakterio bruožų yra užsispyrimas. Iš savęs visada reikalaujame labai daug, esame atsparūs situacijoms, kuriose kiti palūžtų. Suprasdama tai, ką mano tauta patyrė armėnų genocido metu, nenoriu iššvaistyti nė vienos dienos. Dėl to esu visiškai atsidavusi savo kūrybai ir kaskart siekiu tik tobulybės.
Jūsų bendradarbiavimas su turkų aukštosios parfumerijos namais „Nishane“ neretai vadinamas itin sėkminga kolaboracija, parfumerijos gurmanams padovanojusia tokius šedevrus kaip „Ani“. Vis tik svarbu pastebėti, kad istoriškai tarp Turkijos ir Armėnijos tvyro politinė įtampa, apie kurią diskutuoti nelengva ir 2023-aisiais. Ar dirbdama su „Nishane“ įkūrėjais kalbėjotės apie tai?
Su „Nishane“ įkūrėjais turime nemažai bendro – jie savo veiklą pradėjo prieš dešimtį metų, aš savo laboratoriją įkūriau prieš dvylika, tad natūralu, kad daugelį dabar parfumerijos industrijoje vykstančių procesų stebime ir vertiname panašiai.
Žinoma, mūsų bendradarbiavimas neišvengiamai paliečia jautrią temą – „Nishane“ yra turkai, o aš esu armėnė. Daug kalbėjomės apie tai, kad istorijos pamiršti ir paneigti neįmanoma, bet judėti į priekį yra būtina.
Taip, mano šeima nukentėjo Turkijos vykdyto armėnų genocido metu ir Turkija to iki šiol oficialiai nepripažįsta. Bet tai nereiškia, kad prieš šimtmetį įvykusi tragedija turi užkirsti kelią ateities dialogui. „Nishane“ įkūrėjai puikiai žino, supranta, gerbia ir palaiko mano poziciją, tad man svarbu parodyti, kad traumas įmanoma gydyti atviro pokalbio pagalba.
Tai mane įkvėpė sukurti ir „Nishane“ kvapą „Ani“, kurio pagrindu tapo panašumai tarp turkiškos ir armėniškos liaudies muzikos. Turkai turi dainą „Sari Gelin“, o mes armėnai – „Sari Gyalin“. Daina tiek turkiškai, tiek armėniškai skamba bene identiškai ir parodo, kiek daug bendrumų turi mūsų kultūros, kaip įdomiai persipina mūsų kalbos, papročiai, net virtuvės tradicijos.
„Ani“ kaip kūrinio užduotis buvo parodyti, kad sienos ir nesutarimai egzistuoja tik mūsų vaizduotėje, o galimybės pakeisti status quo yra mūsų rankose. Dėl to „Ani“ yra vienas prasmingiausių mano kūrinių ir be „Nishane“ pritarimo ir paskatinimo šis kvapas nebūtų išvydęs dienos šviesos.
„Nishane“, šiemet švenčiantys dešimtmetį, pristatė ambicingą projektą – kolekciją „X“. Penkių „Nishane“ bestselerių kūrėjai buvo pakviesti vėl susitikti su savo kūriniais ir juos interpretuoti naujai. Kaip priimate tokius iššūkius?
Visų pirma man buvo svarbu išgryninti, kas „Ani“ paverčia „Ani“. Klausiau savęs, kur yra šio kūrinio siela, nuo kurios būtų galima atsispirti? Koks yra kūrinio stuburas?
Taip pat buvo įdomu galvoti apie tai, kaip tas pats kūrinys ar reiškinys gali turėti dvi savas puses, kaip kad diena turi naktį, žiema turi vasarą, o karštis – šaltį. „Ani“ charakteris intensyvus, stiprus ir turtingas, tad norėjosi sukurti lengvesnę, gaivesnę kvapo versiją išlaikant „Ani“ ypatingumą.
Tad „Ani X“ pagrindas panašus į originalo – vanilė, mediena, prieskoniai, žaluma – bet viršutinės ir vidurinės natos spinduliuoja citrusais, aromatinėmis žolelėmis, vaisiais.
Prieš atsisveikinant – nedidelė provokacija. Kaip dar po dešimties metų kvepėtų „Ani XX“?
Na, būtų įdomu surasti dar vieną „Ani“ pusę, kurios dar neparodėme. Vis tik svarbu, kad kvapas išlaikytų savo prasmę ir sielą, būtų šiuolaikiškas, nes pasaulyje ir taip sukurta labai daug kvepalų, bet išlikti lemta ne visiems.
