Papuošalų kūrėja Giedrė Kosė: „Radau savo kelią“

Giedrė Kosė/ Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Diana Plačiakienė ir Remigija Paulikaitė
Publikuota: 2019-10-06 20:13
Jos kieme ištisus metus žydi gėlės, o iš jų žiedų kolibriai geria nektarą. Trejus metus su šeima saulės nutviekstoje Kalifornijoje gyvenanti aprangos prekių ženklo „Anchovy“ ir papuošalų „Planet Kasumi“ kūrėja Giedrė Kosė (38) prisipažįsta, kad įkvėpimo toli ieškoti netenka.

Giedre, kokia jūsų Amerikos istorija?

Pirmą kartą jos paragavau prieš dvidešimt penkerius metus – antrame sociologijos bakalauro studijų kurse su programa „Work and Travel“. Tada atradau Kaliforniją ir nebegalėjau ištrinti iš galvos. Ten keliaujant man pakirto kojas palmės, vynuogės be kauliukų, sulčių pertekę persikai, kolibriai ir niekada nesibaigianti saulė. O hipiškas San Fransisko laisvės pojūtis pasirodė labai artimas – jaučiau, kad turiu grįžti čia gyventi.

Ir ta svajonė išsipildė?

Prieš trejus metus į Kaliforniją grįžau su šeima. Tačiau per tą laiką San Fransiskas neatpažįstamai pasikeitė. Palmės ten tebeauga, bet tos atmosferos nebėra. Menininkų ir hipių miestas tapo labai brangus, kūrybos žmonės iš jo buvo išstumti. Ten daug elgetų, klaikiai brangi būstų nuoma, pilna prašmatnių restoranų, kuriuose pinigais švaistosi startuolių darbuotojai.

Mes gyvename Berklyje – mažame miestelyje, kuris yra valanda kelio nuo San Fransisko. Tai – tarsi botanikos sodas: atsikeliu ryte – po kiemą vaikščioja laukinės stirnos, kartais joms nunešu morkų. Šokinėja voverės – ant jų pykstu, nes vagia figas, kurias aš be proto mėgstu. Tų gyvūnų matau gerokai dažniau nei šunų ar kačių. Arti mūsų namų nėra prekybos centrų, aplinkui gyvena šeimos arba senyvo amžiaus žmonės. Jei pravažiuoja mašina – visi suklūsta, koks čia garsas.

Prie tobulo oro, skanaus maisto, besišypsančių padavėjų ir pardavėjų Kalifornijoje pripratome iš karto. Tačiau prie kai kurių dalykų priprasti nėra taip lengva. Tarkim, Lietuvoje, jei ką nors pažadi, turi ir padaryti, kitaip graužia sąžinė. Amerikoje pažadai yra bendravimo forma, kuri paskanina pokalbį, bet retai kada virsta realybe. Ir niekas dėl to nesijaučia nepatogiai: šiandien pažadi, rytoj pamiršti ir žadi ką nors naujo.

Man pačiai netikėta, bet ten daug laisvo laiko praleidžiame su lietuviais. Ne dėl kalbos – dėl mentaliteto. Būname su vienais ar kitais žmonėmis, nes mums smagu, patinka jų draugija – neturime kokio nors papildomo tikslo. O Amerikoje įprasta: jei tave kviečia vakarienės, vadinasi, nori turėti kokios nors naudos.

Giedrė Kosė su mylimuoju Karoliu/ Luko Steiblio nuotr.
Giedrė Kosė su mylimuoju Karoliu/ Luko Steiblio nuotr.

Ten persikėlėte gyventi dėl vyro, produktų dizainerio, darbo. Kaip Karoliui sekasi?

Puikiai – jis dirba solidžioje Amerikos technologijų kompanijoje „Stripe“. Jos programinė įranga leidžia įmonėms atlikti mokėjimus ir juos gauti internetu sklandžiai, saugiai, greitai. Kompanijos klientai yra labai stambios bendrovės. Karolio darbo tikslas – paslaugų struktūrą padaryti kuo aiškesnę. Vyras man pavydi vienatvės, sako, kad norėtų auginti vaikus ir būti namuose. O aš taip norėčiau išeiti į žmones!

Su Karoliu esame ne tik šeima, bet ir kūrybinis duetas. Nuo pat pirmos draugystės dienos mudu siejo daugiau nei vien aistra vienas kitam. Mums patiko kartu kurti, įgyvendinti bendrus projektus, abu jautėme alkį patirti ką nors naujo. Iki šiol kartu esame labai stiprūs, nes vienas kitą inspiruojame, padedame būti geresniais žmonėmis.

O kaip einasi jums?

Jei nori, kad aplankytų sėkmė, turi adaptuotis prie vietos sąlygų, stebėti, kas patinka žmonėms. Tarkim, tame regione, kur mes gyvename, žmones domina viskas, kas yra kuo natūralesnis. Nedažytas linas jiems yra nuostabus. Jie nelinkę puoštis. Drabužis amerikiečiams – labiau patogus daiktas nei saviraiškos detalė.

Naujausią „Anchovy“ drabužių kolekciją inspiravo gėlės. Berklyje, kur mes gyvename, viskas žydi ištisus metus. Kai kuriuos augalus matau pirmą kartą gyvenime, bet čia yra ir labai gerai pažįstamų gėlių: bijūnų, ramunių, aguonų, našlaičių. Būtent šias gėles pasirinkau kolekcijai, kurios audinių raštus sukūrėme kartu su Karoliu. Pačių kurti audinių raštai bei švarios geometrinės formos, leidžiančios bet kokio sudėjimo žmogui jaustis gražiam ir moderniam, – mano drabužių išskirtinumas.

Neįsivaizduojate, kiek tų gėlėmis dekoruotų kaftanų matavosi vyrai! Iš pradžių žiūrėjau ir galvojau: „Ką jie daro?!“ Dabar net kurdama suknelę svarstau, jos užsegimą daryti vyriškoje ar moteriškoje pusėje. Skamba neįtikėtinai, bet Kalifornijoje yra taip... O drabužius daugiausia kuriu būtent tai rinkai. „Anchovy“ drabužių kolekcijos – miniatiūrinės, siuvamos Lietuvoje. Didesniems užmojams reikia didelių laiko ir finansinių investicijų. Planavau nuo drabužių visai pailsėti, bet nepavyksta: pasisiuvu sau, kas nors pamato – užsinori, ir aš vėl kuriu. Nepavyksta pabėgti, bet man tai patinka.

Netrūksta ir jūsų papuošalų gerbėjų?

Juvelyrika – sena mano aistra. Idėjų turiu begalybę. Daugiausia dirbu su japoniškais raukšlėtaisiais perlais. Jie – ypatingi: pirmąkart buvo atrasti 1930 metais Kasumigauros ežere Japonijoje. Unikalia forma ir paviršiumi yra panašesni į meteoritus nei į tradicinius perlus. Įkvėpė ir tai, kad lediniame vandenyje jų ieškodavo moterys, vadinamos ama. Pasakojama, kad jos medžiodavo perlus net sulaukusios devyniasdešimties metų. Taip gimė mano juvelyrikos prekių ženklas „Planet Kasumi“.

Savo kūryboje mėgstu derinti kuklumą ir prabangą: auksą, retus perlus su spalvotomis virvelėmis, kurios suteikia papuošalams lengvumo, skatina juos nešioti kasdien, o ne laukti progos pasipuošti. Jau kuris laikas mano juvelyriką reprezentuoja prestižinė Oklando moderniojo meno ir juvelyrikos galerija „Lireille“. Smagu, kai esu kviečiama į tokius solidžius renginius kaip viename garsiausių San Fransisko muziejų vyksianti meno kūrinių mugė ar Niujorko mugė „New York Now“. Tačiau visur spėti neįmanoma...

Kai persikėlėme į Ameriką, mokiausi juvelyrikos mokykloje. Kurdama papuošalus daugelį dalykų darau pati, bet pačius sudėtingiausius prašau atliktų tos srities profesionalų. Vienas iš juvelyrų, su kuriuo bendradarbiauju, – buvęs mano mokytojas. Jis, vargšas, jau paragavo, kokie aukšti gali būti mokinės kokybės standartai: kol pasiekėme rezultatą, kurį įsivaizdavau, vieno žiedo dizainą jam teko perdaryti bent penkis kartus. Mano tėtis – chirurgas: esu ypač smulkmeniška, reikli detalėms...

Klausantis jūsų atrodo, kad rasti savo vietą ten nebuvo sunku?

Ne kartą įsitikinau: gali būti talentingiausias, gražiausias, kvapniausias, bet jei neturi kontaktų – įsisukti bus labai sudėtinga. Nuvažiavusi į Kaliforniją vienos pažįstamos instagramo paskyroje pamačiau labai matytą veidą. Atgaminau, kad tai – mergina, su kuria bendravau studijuodama pirmame kurse. Tuomet mes kartu praleidome pašėlusią vasarą Palangoje. Paskui keliai išsiskyrė. Jai parašiau: „Labas, Erika, ar prisimeni tą vasarą?“

„Dar ir kaip atsimenu!“ – man atsakė Los Anžele gyvenanti aktorė Erika Stasiulevičiūtė. Mudvi vėl susitikome praėjusį lapkritį ir nebeišsiskyrėme. Erika pažįsta krūvą stilistų – ji buvo ir vis dar yra mano kelias į iki šiol vykstančius stebuklingus projektus. Neseniai pozuodama „Vogue China“ segėjo mano papuošalus. Ji vaidins filme, kuriame turbūt bus matyti „Planeta Kasumi“ juvelyrika. Erikai labai patinka, ką kuriu, ji kasdien nešioja mano perlus – planetas, nuolatos dėvi mano drabužius. Ir kartu reklamuoja mano kūrybą. Tarkim, birželį buvo atvažiavusi į San Fransiską man padėti „West Coast Craft“ meno ir mados mugėje. Vaikščiojo tokia graži, o žmonės aplinkui būrėsi ir klausinėjo, iš kur viena ar kita ji pirkusi. Du kartus per metus vykstanti mugė „West Coast Craft“ – prestižinė. Joje dalyvauti kviečiami tik įdomiausi nišiniai prekių ženklai arba labai garsūs brendai. Kai šią vasarą ten vėl dalyvavau, mano kaimynystėje savo stendą turėjo aktorės Jane Fonda įkurtas fondas.

Beje, mano kurtą žiedą su aplink pirštą tarsi planeta besisukančiu perlu turi prancūzų aktorė, dainininkė, modelis Vanessa Paradis. Prieš keletą metų ji filmavosi juostoje, kuri buvo kuriama Lietuvoje, ir atsisveikindama kūrybinė komanda jai jį dovanojo. „Planet Kasumi“ puošiasi amerikiečių aktorė, dainininkė, filmų kūrėja Bethany Joy Lenz.

Vien kūryba gyventi negalite, nes esate ir dviejų mažų vaikų mama?

Išmokau gyventi tarp buities ir kūrybos. Radau savo kelią. Nors buvo laikas, kai sakiau: duokite man studiją! Esu laiminga, kad mūsų vaikai – šešerių metų Juka ir ketverių Stasys – auga aplinkoje, pilnoje meilės, kūrybiškumo. Matau, kaip jie bando mus kopijuoti, kaip jiems svarbu augti šeimoje, kurioje yra mama ir tėtis. Norėčiau, kad kuo daugiau vaikų užaugtų apsupti meilės ir saugumo jausmo, kad kuo daugiau porų jaustųsi duetais, o ne atskirais individais, gyvenančiais po vienu stogu. Tačiau kad taip būtų, tikrai reikia pasistengti.

Dukra Amerikoje lanko valstybinę mokyklą, sūnus – privatų darželį. Abiem vaikams turiu įdėti maisto. Mano diena prasideda prieš septynias. Paruošiu kavos sau, Karoliui, tada – karštus pietus atžaloms: į termosus dedu ryžius su krevetėmis, makaronus su omarais...

Amerikoje mokyklose labai svarbus pamokų lankomumas. Per mano gimtadienį, kuris yra ne per mokinių atostogas, sugalvojome nuskristi į Havajus. Dėl to, kad keturias dienas dukra be pateisinamos priežasties praleido pamokas, buvome iškviesti pas direktorę, mums net grasino teismu.

Giedrė Kosė su mylimuoju Karoliu/ Luko Steiblio nuotr.
Giedrė Kosė su mylimuoju Karoliu/ Luko Steiblio nuotr.

Kalifornijoje jaučiatės sustoję ilgam?

Man patinka ten gyventi. Tačiau labai norėčiau, kad šalia būtų tėvai. Aš labai artima su mama – mudvi bendraujame kiekvieną dieną. Norėčiau ją ir tėtį matyti dažniau. Ir vaikai pasiilgsta senelių.

Tačiau dėl kūrybos, savirealizacijos, aišku, geriau Amerikoje.

Dar mane Kalifornijoje neramina žemės drebėjimų pavojus. Per trejus metus jautėme jų net porą: naktį pabundi, nes viskas aplinkui juda. Kabini ant sienos veidrodį ir bijai, kad sėdint ant sofos jis nukris ant galvos... Apie žemės drebėjimą pagalvoju beveik kiekvieną dieną. Įtampos prideda ir nuolatos vykstantys mokymai, ką daryti, jei pradėtų drebėti žemė.

Arba gaisrai... Važiuoji švęsti Karolio gimtadienio į namelį, kurį rezervavai iš anksto, o visas miškas dega, pelenai kaip sniegas byra... Gamtos stichijos – visagalės. Ten būdama suprantu, koks menkas uodas esu. Be abejo, Lietuvoje žmonės turi kitų problemų...

Nežinau, ar ten norėčiau gyventi visą laiką. Su Karoliu pasikalbame, kad Europa ir jos gyvenimo būdas mums artimesni. Tačiau mudviem patinka, kad Berklyje vaikai turi įvairiapusę vaikystę, patiria daugiau, nei augdami matėme mes. Manau, kad dar kurį laiką būsime Amerikoje, o kaip toliau – turbūt nuspręs laukinės gamtos stichijos.

Naujausi straipsniai