Panevėžietis Audrius Sutkus (44) sau šio klausimo ilgai nekartojo – su bendraamže žmona Alma pardavė namus, automobilį, atsikratė nereikalingų daiktų, kaip patys sako – nusinulino, ir susiruošė į gyvenimo kelionę, kuri turėtų trukti ketverius metus.
Audrius sumanytą projektą pavadino „1000 pasaulio stebuklų“, arba sutrumpinus vertinį į anglų kalbą – „1000 WOW“. Be būtiniausių daiktų, į kelionę jis ima du fotoaparatus, tris vaizdo kameras ir porą dronų – šiomis priemonėmis fiksuos neįtikėtinas Žemės vietas, sukurtas gamtos ir žmogaus, kad išleistų fotografijų albumą. Pirmąjį stebuklą – Vilniaus senamiestį – jis jau įamžino.
„Susimąstyti apie tokias keliones ir jų neatidėlioti priverčia visokios jaunų žmonių ligos ar net mirtys. Reikia daryti, apie ką svajoji, kad suprastum, jog šiandien gyventi tiesiog gera. O pinigai? Jie kažkaip susigeneruoja“, – sako ekstremalių kelionių ir sporto mėgėjas.
Lapkričio 2-ąją iš Vilniaus oro uosto pakilo lėktuvas ir keliautojus nuskraidino į Ušuają, labiausiai į pietus nutolusį pasaulio miestą Argentinos Ugnies Žemėje. Kadangi automobiliai dar neatgabenti, iš ten jie išplaukė į Antarktidą, apžiūrėjo salas, fotografavo pingvinus, banginius ir neaprėpiamą baltą grožį.
Išvyka, žinojo iš anksto, sunki: „Ten audros būna 365 dienas per metus. Sako, laivuose vemia net žiurkės ir pelės, ką jau kalbėti apie mus.“ Bet ar tai – kliūtis žmonėms, kurie, galima sakyti, kaip stovi išėjo iš namų į platų pasaulį? Pirmieji svajonių kelionės metai skirti Pietų, Centrinei ir Šiaurės Amerikai, antrieji – Australijai, Azijai, tretieji – Afrikai, daliai Europos, ketvirtieji – daliai Azijos ir Europos bei skrydžiai ten, kur negalėjo nuvažiuoti.
Audriau, kiek laiko nešiojotės tokią patrakusią idėją?
Nuo vaikystės. Kai pradedi keliauti ir supranti, kad gali tai daryti mėnesį du, – taip vyko mano kelionės po Mongoliją, Sibirą, Uralą, Afriką. Išvykdavome tarp Kalėdų ir Naujųjų, nusipirkdavome automobilį, keliaudavome, kol nenusibosta, paskui kur nors Gambijoje ar Dramblio Kaulo Krante tą automobilį parduodavome. Kiti, būna, pavargsta, o man kelionė gali būti ir ilgesnė – svarbu, namuose viskas suderinta. Seniai fotografuoju, pagalvojau, kad šio žygio tikslas galėtų būti šimto pasaulio stebuklų fotografijos. Pradėjau dėliotis – penki šimtai iškart susidarė. Penkių šimtų sąrašas, jaučiau, nėra išbaigtas, be to, visi tie objektai lengvai pasiekiami. Pririnkau tūkstantį. Daug jų – ne pakeliui, neprivažiuosi, reikia skristi arba eiti. O kai sudėtinga, atsiranda papildomų motyvacijų.
Būtent apie tokią ekspediciją pradėjau svaigti prieš penkerius metus, prieš trejus oficialiai pasakiau, kad 2018 metais vėlyvą rudenį išvažiuosime. Kodėl dabar? Turėjome įsipareigojimų, nepilnametę dukrą, kuri šįmet baigė mokyklą ir įstojo į universitetą. Intensyviai rengėmės pusantrų metų, nes reikėjo susidėlioti maršruto taškus, aprašymus – pasidaryti failus galvoje ir kompiuteryje, kad galėtume toliau plėtoti planą. Pirmą automobilį nupirkau pernai gruodį, vėliau – antrą.
Prie abiejų nuo ryto iki vakaro dirbome pusę metų – šaltkalviai ir aš pats. Ant standartinių mašinų reikėjo primontuoti namelius – gyvenamąsias platformas. Vienu važiuosime mes su Alma, o kitą nuomosime žmonėms, kurie nori keliauti kartu tam tikruose ruožuose. Pirmus devynis etapus sudėliojau ir paskelbiau, iš jų septynis išnuomojau. Du liko laisvi – vieną jų turbūt padovanosime vaikams. Kaip tik po metų būsime vieni kitų labai pasiilgę.
Automobilių laukiame lapkričio 17-ąją, bet Argentinoje tokia manjana... Jei jie atplauks, pavyzdžiui, 25-ąją, turėsime tą laiką pasivyti, nes visi finišai ir startai susieti su skrydžiais, tam tikrais renginiais. Startuojame Ušuajoje, finišuojame per Dakaro maratoną Peru. Antras etapas – iki Rio de Žaneiro karnavalo. Tad jei savaitę vėluos automobiliai, būsiu priverstas arba didinti kasdienį kilometražą, arba atsisakyti savaitgalių ar numatytos laisvos savaitės, kai keliautojai turi keistis.
Tokių projektų paprastai imasi jauni ir drąsūs, kai jūra atrodo iki kelių, o jūs – toks pats patrakęs, kaip prieš dvidešimt metų…
Gal dabar – labiau? Su metais nustoji bijoti tam tikrų dalykų. Normalu, kad visi ko nors bijome. Aš – dėl paliekamų solidaus amžiaus tėvų. Baimė žmones labai stabdo, ji – regreso šaknis. Buvusių Kolumbijoje, Meksikoje ir gąsdinančių, kad viską atims ar pagrobs, – daug. Bet apie tai tiesiog reikia negalvoti. Net 95 procentams važiavusiųjų pasisekė, tai reiškia, kad ir mes būsime tarp jų.
Projektui reikėjo ir milžiniško finansinio plano.
Tai nėra daug brangiau, nei paprastai gyventi šičia. Degalus vis vien pili, maistą valgai. Visureigyje-kemperyje yra miegamos vietos, du dušai, tualetas, šildytuvas, dujos maistui ruošti. Jei tik tenkina gyvenimas kempingo sąlygomis, visko pakanka. Aišku, jeigu norėtųsi apsistoti viešbučiuose, valgyti restoranuose, biudžetai būtų visai kiti. Mes planuojame ekonominį važiavimą. Visą laiką rytoj galime pradėti naują gyvenimą. Turėdami tiek keliavimo praktikos, lengvai rasime darbus.
Žmona – kirpėja, ji iš tikrųjų nuo rytdienos gali pradėti dirbti. Manau, ir važiuodama galės tuo užsiimti. Esu padaręs iškabą „Kirpykla aplink pasaulį“. Įsikuri kempinge, pastatai lentą ir tokie patys keliautojai, kurie važiuoja apžėlę, įvertina galimybę čia pat susitvarkyti. Profesionalūs Almos įrankiai jau išplaukė į Ušuają. Iš to, ką uždirbs, nepakeliausi, bet turi pakakti tam, kad neprarastų įgūdžių, bendrautų ir gautų pinigų smulkmenoms. Aš galėčiau dirbti bet ką, moku daug visko.
Aišku, keliaujant atsiranda papildomų išlaidų – muitai, muitinės, draudimai, tiltai. Šį projektą vadinu komerciniu, nes grįžęs planuoju išleisti fotoalbumą ispanų, kinų, anglų kalbomis, taip siekčiau kurį laiką iš to gyventi.
Alma be baimės tokioms avantiūroms pasirašo?
Ji yra išsidavusi, kad neturi pasirinkimo, nes nori gyventi su manimi. Per televiziją ar internete žiūriu įdomią laidą, vartau žurnalą ir sakau jai: „Pažadu, šitą tau parodysiu.“ Imti ir paprastai apvažiuoti pakaktų metų – spaudi gazą ir leki. Nereikia jokių kemperių, pakanka paprasto automobilio. Bet tai, kas lengvai pasiekiama, man neįdomu.
Pastaruosius metus gyvenau iš savo hobio – naujų projektų, automobilių, visureigių testų, pasigaminau tam visokios įrangos. Tik sugalvoju – du trys mėnesiai ir išeina. Prisidėjo renginiai, orientavimosi varžybos po visokius turistinius objektus – sugalvoju formatą, susikuriu programėlę, visi važiuoja, dalyvių skaičius auga. Tada sukuriu ką nors naujo, produktą pabranginu – vėl pavyksta. Paskutinis mano projektas buvo „Tūkstantis Lietuvos stebuklų“ – jau ėjau link šio. Tik reikėdavo duoti užuominą dalyviams, pavyzdžiui, Lietuvos dvarai, kulinarijos paveldas. Rytą pranešu startą feisbuke. Visi pajuda iš bet kurios Lietuvos vietos. Brifingus pradėjome vesti online. Dariau tik tai, ką mėgstu, – nepuoliau atidaryti parduotuvės, serviso, kas jau praeita. Ir dabar siekiu avantiūros, kuri man įdomi.
Vairuosite su Alma pasikeisdami?
Mūsų šeimoje vairuodamas ilsiuosi tik aš. Ji pavargsta. Jei sveikata bus gera, kiek įmanoma, vairuosiu vienas, kitą automobilį valdys tie žmonės, kurie prie mūsų prisidės. Jei bus tokių etapų, kai reikės varyti automobilį tam tikrą atstumą, pavyzdžiui, finišuojame Sietle, o kita komanda pradeda važiuoti nuo Vankuverio, tuos du tris šimtus kilometrų ji nuvairuos be problemų. Pastaraisiais metais Almą pratinau prie vis didesnių mašinų. Ji susitvarkys, nors vairuoti nebus lengva – šešių metrų ilgio automobilis su būda gale, sunku pajusti jo gabaritus. Mano draugai, paprasti vairuotojai, varė automobilius į Klaipėdą. Iš pradžių sakė: „Oi.“ Bet per dvi tris valandas įprato. Žiūriu, tarp eilių jau lando, manevruoja.
Ketverius metus visai nesirodysite Lietuvoje?
Nėra garantuota. Bus momentų, kai automobiliai keliaus konteineriu. Pavyzdžiui, iš Vankuverio į Australiją – pusantro mėnesio. Ką nors tuo metu turi daryti. Jei vaikams ir tėvams viskas klostysis gerai, mes, matyt, skrisime į Naująją Zelandiją, nuomosimės automobilį ir lankysime numatytus objektus. Paskui – į Australiją. Anksčiau ten nuvykti negalima, nes mums labai aktualus viešėti šalyje leidžiamas 90 dienų terminas. Jei labai užspaus ilgesys ir laiku pasieksime etapų finišus, gal grįšime į Lietuvą, galbūt parlėksime per Kalėdas, nes nemanau, kad tuo laikotarpiu kas nors skubės pakrauti automobilius. Ilgesys bus, mylime savo šalį, aplinką, pasiilgsime visų. Elgsimės, kaip širdis sakys ir situacija diktuos.
Dėl dukrų esame gana ramūs. Simona po populiariosios muzikos studijų Didžiojoje Britanijoje grįžusi į Vilnių, dirba garso įrašų studijoje. Mažylė Paulina išvažiavo studijuoti grafinio dizaino irgi į Jungtinę Karalystę. Vaiko gera ranka. Joms visada sakiau, kad darytų, kas patinka, – tada neprapuls.
Klausant atrodo, kad jums net per lengvai viskas susidėlioja…
Ne viskas. Niekada nemokėjau elgtis su pinigais, nebuvau geras verslininkas, nes, jei tik pradedu daryti verslą, patiriu nuostolių. Bet kai darau, kas patinka, ir negalvoju apie uždarbį, viskas sekasi gerai.
Tie pragyventi keturiasdešimt metų atneša vidinę ramybę, naują požiūrį, kaip turi susitvarkyti, praleisti likusį gyvenimą, dėl ko nebeišgyventi, į ką labiau atkreipti dėmesį, o į ką – visai nereaguoti. Ankstyvoje jaunystėje juk plėšydavomės, nervindavomės dėl kiekvienos smulkmenos, lėkdavome per raudoną šviesoforo signalą. O dabar ramiau – kai kuriuos reikalus palieku plaukti pasroviui, ir jie išsisprendžia patys.
O pats gyvenime darėte ką nors kita ar tik užsiėmėte ekstremaliu sportu?
Universitete baigiau lengvosios pramonės mašinų gamybą, man tas išsilavinimas daug padėjo, kai montavome automobilius – išmanau apie metalus, įrankius. Pagal specialybę niekada nedirbau. Pirmi verslai buvo prekyba maisto produktais, paskui – statybinėmis medžiagomis, tada – automobilių dalimis, kelios parduotuvės vienu metu... Bet man tai niekada nebuvo įdomu. 1998-aisiais kartu su Rusijos krize parėjo mano parduotuvėlėms bankrotai – statybininkai, kuriems duodavau kreditą medžiagomis, neparvežė pinigų iš Rusijos.
Buvau išėjęs tarnauti kitiems – dirbau dviejuose žemės ūkio kooperatyvuose, padėjau ūkininkams įsigyti trąšų, parduoti produkciją. Iš pradžių – grūdinės kultūros, paskui ilgą laiką – uogos. Kooperatyvui teko pasinaudoti ir struktūriniais fondais, o man – rašyti projektus, kol apie 2005-uosius vienas bičiulis paprašė įmonei organizuoti pasivažinėjimą visureigiais, kitas irgi paprašė, tada pagalvojau, kad iš to galima vykdyti veiklą. Nuo tada hobis tapo darbu.
Ekstremalumai traukė nuo vaikystės?
Panašiai. Prieš dvejus metus nusipirkau savo amžiaus – 1974 metų – motocikliuką, juo išvažiuoju dėl kaifo. Draugai nustebo: „Džipai, džipai, o čia – motociklas?“ Tai tikrai ne pirma mano mototechnika. Iš pradžių buvo dviračiai, juos pjaustydavome ir virindavome, kad laikytų, kai šokinėjame laiptais, – tokia pramoga sovietmečio pabaigoje. Jau tais laikais eidavome pas dėdę: „Čia nupjoviau, tu man suvirink.“ Nuo septynerių tėvas mane pastatė ant slidžių – ir vandens, ir kalnų, žiemos atostogas leisdavome ant kalno Anykščiuose. Tėvai sovietmečiu keliaudavo žiguliukais po Rumuniją, Bulgariją. Mes su močiutėmis sėdėdavome kaime, o jie grįždavo su „Donald“ kramtomosiomis gumomis. Po dviračių buvo mopedai, motociklai, vėliau – ir keturračiai.
Namai, baldai, automobilis – viskas parduota. Kaip gyvensite grįžę?
Iki lapkričio 1-osios turėjome išsikraustyti iš namų, oro uoste naujas savininkas pasiėmė automobilį. Daiktų pasilikome minimaliai – laužą deginau kelias paras. Gyvenome vienkiemyje, tad klėtis, garažai buvo prigrūsti visokio šlamšto, aš – kaupikas, o seni daiktai vargina. Televizorių išvežėme uošvienei, nes kai grįšime, jo tikrai nebereikės. Jau iki tol mažai prireikdavo, tik vakarais „Panoramą“ įsijungdavome, kad fone šnekėtų. Visiems aplink sakiau: jei kam ko reikia, imkit, paskui nebebus. Nusinulinimas gali tik tokiu būdu įvykti.
PARAŠAI
„Jei sugendame, remontuojamės savaitę, o Pietų ar Šiaurės Amerikoje, per kurią važiuosime, nei dalių, nieko nenusipirksi, reikės laukti, kol „Nissan“ atsiųs. Pasiskaičiavau, kad per dieną galime įveikti nuo 250 iki 400 kilometrų. Net Mongolijoje, kur važiuoji visiška bekele, 200–250 kilometrų per dieną įmanoma įveikti. Savaitgaliais truputį sanitarinė diena – šiek tiek pavažiuojame ir tvarkomės, sekmadieniais – poilsio.“
„Stebuklai – nuo piramidžių, kurios nesuvokiama, kaip atsirado, iki krioklių, vulkanų. Kiekvienas galvoje turime susiformavusį stebuklų sąrašą. Pavyzdžiui, pamename, kaip močiutė vaikystėje kepdavo bandeles. Ir dabar užuodę panašų kvapą susikremtame: „Kodėl nepaklausiau, ką į jas dėdavo?“ Tas stebuklų sąrašas, manau, pasipildys važiuojant – kas nors ką nors papasakos, parodys. Jau dabar 1300 pririnkta, spėju, ir iki 2000 gali išaugti.“