Taip jau būna gyvenime – kartais reikia kažko atsisakyti, kad turėtum tai, ko norisi. Vieniems – savo laiko, kitiems – pinigų, tretiems – darbo ar komforto. Visi turime teisę rinktis. Anksčiau Darius Gerasimavičius dirbo odontologu, kūrė meninius projektus, kuravo dailės parodas ir laisvalaikiu buriuodavo. Bet galiausiai hobis paėmė viršų. Palikęs mediciną, menus ir baigęs dar vienas studijas, Darius tapo buriavimo treneriu ir dabar daugiausia laiko praleidžia ant vandens.
Jis didžiuojasi apiplaukęs pavojingą ir labiausiai į pietus nutolusį Horno kyšulį Pietų Amerikoje; buvęs tarp pirmųjų lietuvių, po nepriklausomybės startavusių prestižinėje regatoje aplink Gotlandą – dalyvavęs joje keturis kartus ir iškovojęs aukštą penktą vietą. Be to, šiuo metu Darius yra oficialus Elektrėnų sporto centro treneris – neseniai vykusiose Lietuvos jaunučių varžybose Elektrėnų komanda pirmą kartą istorijoje užėmė trečią vietą.
Nuo vaikystės buriuojančiam Dariui kažkada teko rinktis: ar sukti į profesionalų sportą, ar atsidėti medicinos studijoms: „Tuo metu turėjau ambiciją sau įrodyti, kad galiu įstoti į prestižinę specialybę. Tačiau buriavimas (įvairios varžybos, kruiziniai plaukimai, Lietuvos bei tarptautinės regatos) visą laiką buvo kažkur šalia. Tai brangus pomėgis, atimantis daug laiko, todėl galiausiai vėl turėjau apsispręsti.
Odontologija daug kam atrodo labai pelninga sritis, nors iš tiesų – tai nesibaigiantis knaisiojimasis problemose. Sutvarkai pacientams dantis, bet žinai, kad vėl suges, vėl kils bėdų.
Odontologija daug kam atrodo labai pelninga sritis, nors iš tiesų – tai nesibaigiantis knaisiojimasis problemose. Sutvarkai pacientams dantis, bet žinai, kad vėl suges, vėl kils bėdų. Ir ne dėl medikų kaltės, o todėl, kad visi judame viena kryptimi ne į gerąją pusę. Be to, mano lūkesčiai, susiję su specialybe, ėmė prasilenkti su tikrove. Odontologija įgavo pagreitį ir virto pernelyg komercine. Net dirbdamas dantų gydytoju ne visiems savo kolegoms pritariau dėl kainų politikos – šios paslaugos tiek nekainuoja. Bet žmogui bėda, todėl ir mėginama nulupti paskutinį kailį. Man priimtinesnis senamadiškas principas: pirmiausia – padėk.“
Nacionalinės buriavimo akademijos įkūrėjas ir vadovas svarsto, kad jo gyvenime viskas vyko natūraliai. Medicina leido susikurti tvirtą materialinį pagrindą, išleisti į mokslus vaikus, o tada vis daugiau laiko suryjantis hobis ėmė trukdyti darbui ir galiausiai pats virto darbu.
„Dar prieš krizę pavyko sėkmingai įsigyti jachtą. Ją pavadinau Tojana – žmonos vardu, – pasakoja treneris. – Kai rinkome pavadinimą, ji iš pradžių maloniai sutiko, o paskui šiek tiek gailėjosi: „Google“ paieškos sistemoje surinkus žmonos vardą, pirmiau išmeta informaciją apie jachtą, o ne jos mokslo pasiekimus. Tojana – menotyrininkė, didžiausias jos atradimas – XV–XVI a. Dievo Motinos ikona, kuri buvo užtapyta Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.“
Žmones, atsisakančius savo svajonių, dažnai stabdo baimė dėl visuomenės opinijos, kartais – neryžtingumas ar tikimybė uždirbti gerokai mažiau.
Apsispręsti palikti komforto zoną ir tapti treneriu Dariui nebuvo labai lengva, tačiau dabar šio žingsnio nė kiek nesigaili. Iš pradžių dar baugino mintis, ką apie jo pasirinkimą pagalvos pažįstami, artimieji, o ir pajamos, palikus odontologiją, sumažėjo maždaug 3 ar 4 kartus. „Bet žmona mane palaikė, vaikai irgi supranta, nors „tėtis treneris“ skamba gal ir ne taip oriai, kaip „tėtis gydytojas“. Kita vertus, jie visi mato, kad dabar tėtis – visada geros nuotaikos. Žmones, atsisakančius savo svajonių, dažnai stabdo baimė dėl visuomenės opinijos, kartais – neryžtingumas ar tikimybė uždirbti gerokai mažiau. Gali daugybę metų kaupti lėšas, prarasti sveikatą, nervus, draugus ir mirti turtingas. Yra toks posakis: „Dievas žmogui davė viską, išskyrus žodį „gana“. Kai kam užtenka daug, kai kam – visai mažai. Viešėdamas Argentinoje, pamenu, mačiau namelį, kurio dydis buvo kokie 4 x 3 kv. m. Kai iš jo pradėjo lįsti žmonės, supratau, kad jame gyvena visa šeima. Pasaulyje daug žmonių, kurie, pardavę savo namus ir vilas, gyvena jachtose šiltuosiuose kraštuose, o į gimtinę nuskrenda tik pasimatyti su vaikais ir anūkais.“
Net jei žmonėms atrodo, kad turėti jachtą – pernelyg brangus malonumas, patyręs buriuotojas iškart pažeria pigesnių alternatyvų: „Vilniaus jachtų klube per pastaruosius metus atsirado 11 jachtų, kurių kaina – apie 7–15 tūkst. eurų. Kai laivą perka keli žmonės, tai jau nėra taip brangu. Dar vienas būdas patirti buriavimo malonumą – prisijungti prie įgulų. Jeigu įprastas asmens atostogų biudžetas – maždaug 500 eurų, plaukimas jachta siekia iki 600 – labai panašu, o atostogos praleidžiamos gerokai smagiau. Regatų, prie kurių galima prisijungti, irgi yra visokiausių, gausu užsakomųjų jachtų, kainuojančių apie 1,5–2 tūkst. eurų 6 asmenų kompanijai savaitgaliui – ar tai daug?“
Dariaus šeimoje visi turi savų pomėgių, tačiau santuokinio gyvenimo ketvirtį skaičiuojanti pora atranda laiko ir bendroms atostogoms. Kartais – toje pačioje jachtoje, nors Tojana ir nėra aistringa buriavimo gerbėja. Užtat sūnus Antanas – jau šio sporto profesionalas, skinantis laurus Lietuvos žaidynėse ir debiutuojantis tarptautinėse.
„Kai susipažinome, žmona žinojo, kad esu pamišęs dėl buriavimo, tad žodiniame vedybų kontrakte buvo pasakyta, kad jūra yra svarbi mano gyvenimo dalis. Nors Tojana tekėjo už būsimo odontologo, jauno perspektyvaus menininko, parodų kuratoriaus ir netgi ambicingo poeto, spausdinusio eilėraščius žurnale „Keturi vėjai“ ir besislėpusio po Adomo Šniukštos slapyvardžiu, galiausiai iš visų šių pomėgių ir darbų liko tik vienas. Manau, kad tai, kuo užsiimi tuo metu, ir turi būti svarbiausia. Trims mėnesiams į jūrą išplaukiantis odontologas, kai tau skauda dantį, – nieko gero. Ir pats nenorėčiau, kad mano dantų gydytojas būtų ralistas, speleologas ar šokių projekto dalyvis.“