Darbas nuotoliniu būdu – tai, su kuo Lietuva susidūrė šįmet dėl COVID-19, Dubajuje ir Vilniuje įkurtos strateginės ryšių su visuomene agentūros „Adverum“ vadovės Ievos Naujalytės visai nenustebino. Taip ji jau dirbo pastaruosius penkerius metus, plėtodama verslą Lietuvoje ir svečioje šalyje – pateko net ten, kur nuo svetimų saugomasi devyniais užraktais, kol vieną dieną iškilo grėsmė... atsidurti kalėjime. „Tik aš palįsiu po oda, bet savo pasieksiu!“ – juokiasi Ieva.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Įkurti verslą kitoje šalyje – ne raketų mokslą perprasti, tačiau Jungtiniuose Arabų Emyratuose tai sudėtingiau nei Europoje. Be to, prekiaujate ne nafta ar javais – keista, kad Dubajuje prireikė jūsų ryšių su visuomene agentūros paslaugų. Koks buvo pirmas žingsnis?
Norėdama rasti tarptautinių partnerių, gal 2014-aisiais apvažiavau pagrindines Europos valstybes, susitikau su nemažai agentūrų atstovų. Norėjau kiekvienam paspausti ranką, pajusti, ar galėtume bendradarbiauti.
Vėliau kartą sėdžiu biure lapkritį – šalta, liūdna; pagalvojau, kad šįsyk reikėtų nuvažiuoti ten, kur šilta. Kelionėje po Europą susipažinau su žmogumi, dirbančiu Dubajuje. Ką gi, kryptis aiški, susisiekiau ir išvykau. Kelionė buvo vaisinga – žmonės Dubajuje svetingi, susipažinus su vienu, šis supažindina dar su dešimčia. Taip susipažinau su vienu Jungtinių Arabų Emyratų viceministrų, ėjau susitikti net su garsios kompanijos „Virgin Radio“ savininku – neklauskit, kaip tai nutiko, nes kas, kur, ką rekomendavo, aš nebeatseku. Šiandien, kai jau turiu patirties, suprantu, jog visiems buvo įdomu, keista ir netikėta, kad šviesiaplaukė moteris iš nežinomos šalies nori čia kurti verslą. Tai man padėjo atverti duris, nes moteris verslininkė patriarchalinėje visuomenėje iki šiol yra retas reiškinys.
Jau po pirmų susitikimų nustebau suvokusi, koks prastas ten komunikacijos, rinkodaros, dizaino, kompetencijos suvokimas. Grįžusi į Lietuvą ir svarstydama, nuo ko pradėti verslą Dubajuje, gaunu pasiūlymą iš naujųjų pažįstamų – vietos telekomunikacijų kompanija ieško komunikacijos profesionalo. Jie net specialiai sukūrė komunikacijos vadovo poziciją, kad galėtų mane pasikviesti. Kompanijai tiko mano sąlyga, kad, be naujo darbo, neapleidžiu ir verslo Lietuvoje, – man buvo sutvarkyti reikiami dokumentai ir aš išvykau.
Tada dvejus metus dirbau toje kompanijoje, kartu dėjau pagrindus savo būsimai įmonei – kasdien susitikdavau su viešųjų ryšių, žiniasklaidos agentūromis bei žurnalistais. Tačiau norint įkurti savo įmonę reikia vietos partnerio, kuriam priklausytų 51 proc. akcijų. Tokį žmogų radau ir labai džiaugiausi – įkūriau „Adverum Communications Middle East“. Mano partneris norėjo europinio pagrindo komunikacijos, nes pats dar turėjo reklamos agentūrą, maža to, valdė turtingiausios Saudo Arabijos karališkosios šeimos investicijas Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Kadangi vis dar dirbu toje šalyje, nenorėčiau narplioti jų, pavadinkime, sostų karų detalių, bet politinės batalijos palietė ir mano partnerį, po ko jis, galima sakyti, išėjo iš proto. O tai pasireiškė tuo, kad jis, kaip ir daugelis verslininkų tąkart, nusprendė atsikratyti užsienio partneriais, manimi – taip pat.
Pateikė man ieškinį vien dėl to, kad milžiniškoje mūsų įmonės buhalterijoje atrado vieną tiekėjo nepatvirtintą sąskaitą
Pateikė man ieškinį vien dėl to, kad milžiniškoje mūsų įmonės buhalterijoje atrado vieną tiekėjo nepatvirtintą sąskaitą: iš manęs tiekėjas čekį priėmė, bet neatsiuntė tai patvirtinančio kvito. Taip buvau apkaltinta melaginga buhalterija. Drama. Esu partnerio biure, telefonas paliktas už durų, o šios užrakintos. Man sakoma, kad arba atiduodu partneriui įmonę, arba sumoku dvigubai daugiau, nei jis investavo, ir per tris dienas susirandu kitą vietos partnerį. Jei ne – po trijų dienų tarnybos mane išveža į kalėjimą. Man žemė slysta iš po kojų. Suprantu, kad nepaklusti negaliu, tačiau paprašau dar truputį laiko: kadangi tokį pareiškimą išgirstu ketvirtadienį – paskutinę musulmoniškos savaitės darbo dieną, išsideru, kad ant dokumento, kurį turiu pasirašyti čia ir dabar, prie savo parašo pažymėsiu sekmadienio datą – tik tada neva jį priimu. Vėliau šis intuityvus veiksmas man tapo pradiniu gelbėjimosi šiaudu teisiniame ginče ir leido užginčyti to „susitarimo“ legalumą.
Po susitikimo galvoju: man kirto, ką dabar?! O kaip tik buvau suplanavusi savaitgalį praleisti Zanzibare... Dėkoju likimui, kad jau turėjau draugų – iš karto du vietos teisininkai sutiko neatlygintinai padėti. Prasidėjo ilgas nervų karas, derybos, stirtos dokumentų tik arabų kalba. Negana to, verslas sustojo, nes sąskaitos buvo užšaldytos, negalėjau atlikti nė menkiausio veiksmo. Po penkių tąsymosi mėnesių mano partneris suprato, kad nepasiduosiu ir niekada – nė už ką – neatiduosiu savo prekės ženklo. „Adverum“ jau veikė keturiolika metų, joje pradėjau dirbti dar būdama studentė, pamažu agentūrą perpirkau ir butikinio tipo įmonėlę su keliais klientais užauginau iki klestinčios kompanijos, priklausančios tarptautiniam komunikacijos agentūrų tinklui. Buvau nedurna merga (juokiasi). Taigi su Dubajaus partneriu pagaliau pasirašėme sutartį, kad neturime vienas kitam pretenzijų, man teko jam sumokėti tam tikrą pinigų sumą išsiperkant akcijas, tačiau ne tokią didelę, kokios jis norėjo.
Nesinorėjo susirinkti daiktų ir dingti iš šalies po tokių įvykių?
Yra puikiai žinomas posakis „Mano Mohamedas tai ne toks“. O ne... Visi jie tokie. Su verslo partneriu buvome susidraugavę šeimomis – mano tėvai net atskrido dalyvauti jo sūnaus gimtadienio šventėje. Džiaugiausi artimais santykiais su vietos žmogumi, ir štai... Kol svetimoje šalyje nenutinka ko nors blogo, dar negali sakyti, kad ją pažįsti, o po to įvykio pamaniau, kad patyriau Dubajuje viską.
Po teisinio akibrokšto draugai ragino viską mesti ir važiuoti namo, juk Lietuvoje laukė fantastiškas verslas, puiki komanda. Tačiau mane apėmė azartas: aš padarysiu! Vėl viską pradėjau iš naujo. Tik gudriau. Pradėjau dirbti su europiečiais, kurie plėtoja verslą Viduriniuose Rytuose, – puikiai vieni kitus suprantame. O štai su rytiečiais... Kaip čia diskretiškiau pasakius... Su jais turi bendrauti lyg su itin turtingais kaimiečiais, nors nieko prieš kaimą neturiu. Šiuolaikiniai sprendimai, tobulas rinkodaros ar reklamos kelias jiems nesuprantamas, tereikia ko nors primityvaus.
Mūsų klientai – daugiausia iš sveikatos apsaugos ar maisto pramonės srities, darbas labiausiai susijęs su parodomis, o jos dėl pandemijos dabar atšauktos arba neaišku, ar vyks. Kol kas esu Lietuvoje, nes yra darbo per akis, o ir komandai lengviau, kai vadovas šalia nelengvais laikais.
Mėgstate sakyti: „Palįsiu po oda, bet gausiu tai, ko man reikia.“ Toks nusiteikimas padeda išeiti iš krizių? Kaip, kur to išmokote?
Gal jau vaikystėje susiformavo nusiteikimas siekti ir pasiekti. Kažkodėl įstrigo momentas, kai mama nusprendė nedirbti – atsiduoti šeimai ir vaikams. Ji pasidarė priklausoma nuo tėčio, ir man tai buvo trauma. Buvau juk vaikas, tačiau galvoje įsijungė „Error!“ Mamai pareiškiau, kad būsiu verslininkė ir prezidentė. Nežinau, iš kur tai. Nebuvome su seserimi berniukiškos, bet iki šiol šilta prisiminti, kaip su tėčiu žaisdavome futbolą. Gal mes tiesiog supratome, kaip tėtis sunkiai dirba. Be to, aš esu drąsi. Ir tiksliai žinau, kad galime daugiau, nei atrodo. Jei atrodo, kad nelabai gali, – pabandyk, o jei neišeina – dar pabandyk. Juk nebandysi – neišeis.
Buvote kada nors atsidūrusi pavojingoje situacijoje, kai širdis į kulnus nusirito?
Tik septintoje klasėje – berniukai pastojo man kelią, bet aš kirtau jiems į dūdą ir pabėgau. O Viduriniuose Rytuose nėra pavojingų situacijų, kažin ar dar kur nors yra saugiau. Esu girdėjusi apie vargšes merginas, kurios pakliūva į šeichų vergiją, bet man neteko su tuo susidurti. Susiklosto nebent įdomios situacijos, kurių metu savo kailiu patiri, ką reiškia būti moterimi Rytuose, o dar blondine, o dar plėtojančia verslą. Aštuoniasdešimt procentų vyrų iš pradžių tave pakvies vakarienės ir į pasimatymą – tikrai negalvos, kad rimtai kalbi. Per tai reikia pereiti, tačiau paskui, kai patenki į tam tikras verslininkų bendruomenes, dalyvauji lygiomis teisėmis tiek darbuose, tiek pramoginiuose susiėjimuose.
Man pavyko pelnyti vietos verslininkų pasitikėjimą – tam prireikė ketverių metų
Man pavyko pelnyti vietos verslininkų pasitikėjimą – tam prireikė ketverių metų. Esu ne kartą dalyvavusi slaptuose vietos aukštuomenės vakarėliuose slaptose vilose. Juk Persijos įlankos musulmonai nei pagal įstatymą, nei pagal tikėjimą negali linksmintis, tačiau tai jie moka apeiti. Atvyksti į vilą, už vartų – dar vieni, už jų – dar, kol galiausiai, pravėręs paskutines dvigubas duris, atsiduri akinančioje erdvėje su muzika, vaišėmis ir ženklais, kad draudžiama fotografuoti ir filmuoti. Daugiau moterų mano teisėmis toje bendruomenėje nėra. Einu ten vyro teisėmis, galiu taip pat ką nors pasikviesti, kaip jie – palydovę.
Kokie jūsų atpažinimo ženklai, kad nebūtumėte tapatinama su kurio nors vyro palydove ir nepatirtumėte nepatogumo?
Kai ateina naujas asmuo, jis pristatomas kiekvienam svečiui. Aš pristatoma kaip Lietuvos verslo asociacijos Dubajuje prezidentė, kaip verslininkė. Kitos moterys pristatomos tik vardu, be pareigų – tai ir yra išskirtinumas. Bendruomenę sudaro gal pusantro šimto vyrų, po kurio laiko visi pradeda vienas kitą pažinti.
Kaip gyvenant dviejose šalyse klojasi jūsų asmeninis gyvenimas?
Turiu amerikietį draugą, jis diplomatas. Nežinau, kokia mūsų santykių perspektyva, nes kol kas dėl jo misijos gyvename skirtingose valstybėse. Asmeninis gyvenimas nėra lengvas, per tuos penkerius gyvenimo Dubajuje metus stengiausi susikurti draugų ratą ir ten bei plėtoti socialinę veiklą – su dar keliais draugais lietuviais subūrėme Lietuvos verslo asociaciją, pamažu mūsų daugėja.
Abiejose šalyse turiu draugų, biurą, komandą, namus, o kai giminės paklausia, kada ir kur auginsiu vaikus, susimąstau: iš tiesų – kur? Gal net ne Vilniuje ir ne Dubajuje, gal – San Fransiske? O kodėl ne? Pasaulis mažytis, bet kur bet ką gali įgyvendinti, o viskas, ko reikia, – tai nebijoti ir pradėti.
Kaip greitai kitoje šalyje įgavote vadinamojo automatizmo – radote, kur tinkama kava, drabužių valykla, paštas, kur pasidaryti manikiūrą?
Dubajuje buities klausimai sprendžiami pirštų spragtelėjimu – viską gausi čia ir dabar. Net kramtomosios gumos pakelį antrą nakties, ir tai tau nekainuos milijono. Tai Lietuvoje man sunku spręsti elementarius žemiškus klausimus. Tarkim, reikia manikiūro – meistrės maldauji, gal priims po dviejų savaičių, paskui ji žais porą valandų su tavo rankomis, turi bendrauti. Dubajuje aplink tavo namus gal šeši salonai – užeini ir esi priimamas. Per valandą tau padaro manikiūrą, pedikiūrą, užtepa veido kaukę ir dar pamasažuoja. Kainuoja pigiau nei Lietuvoje! Žinoma, aš puikiai suprantu, kodėl taip yra, – juk ne veltui sakoma, kad Emyratai laikosi ant žmonių iš trečiojo pasaulio šalių, kuriems mokamas žymiai mažesnis atlyginimas nei, tarkim, europiečiams.
Dėl buities ten malonu gyventi; kai grįžtu į Vilnių, nesuprantu, kodėl parduotuvėje man nesukrauna prekių į maišelį. Žiauriai skamba, bet pirmas įspūdis būtent toks (juokiasi).
Ką supratote kitoje šalyje, kas atsivėrė jumyse, ko galbūt neįmanoma atverti namuose?
Supratau, kad pinigai nelabai ką reiškia gyvenime. Anksčiau atrodė: jau kai pasieksiu, jau kai uždirbsiu... Ir ką – ir nieko! Dabar iškeisčiau visus pasaulio vakarėlius į pagrybavimą Lietuvos miške. Daug įdomiau nei jachtos, restoranai ir vakarėliai yra susikurti laužą kur nors penkiasdešimt kilometrų nuo Dubajaus prie jūros. Iš pradžių man darė įspūdį blizgučiai, bet greitai supratau, kad juose nėra prasmės. Dabar su draugais galime važiuoti įsimetę palapinę ir puikiai jaučiuosi prausdamasi tik jūroje tris dienas. Turėjau daug patirti, kad suprasčiau, jog man reikia nedaug. Anksčiau jaudindavausi, kad neturiu šio sezono batelių, o dabar neprisimenu, kada sau ką pirkau. Daiktai man dar įgavo ir kitą prasmę – be jų žymiai lengviau judėti, kraustytis. Pradėjau domėtis ir vertinti minimalizmą, atsakingą vartojimą.
Bet tikriausiai į namus Dubajuje gabenotės bent tris nereikalingus, tačiau svarbius širdžiai daiktus?
O taip. Viena vertus, stengiuosi apsieiti su mažai daiktų, kita vertus – labai prisirišu prie kai kurių, nes jie susiję su maloniais prisiminimais. Tarkim, esu prisirinkusi gal dešimt kilogramų kriauklių, siuntimas iš vienų namų į kitus kainuoja apie kelis šimtus eurų, bet tai darau, nes tos kriauklės man svarbios.
Ieva, drąsiai mestelėjote, kad esate „nedurna merga“. O ką daryti kitiems – nedurniems, bet šiek tiek žiopliems?
Tobulinti savo emocinį intelektą. Kai jo stinga – lengvai įžeidi kitą žmogų, esi pavydus, įtarus, pagiežingas, nemoki priimti kitoniškumo, nesugebi duoti. Jei tavęs ko nors neišmokė tėvai ar mokykla – gali mokytis pats, dabar tam yra puikiausių įrankių. Viduriniai Rytai manyje ypač įtvirtino įgūdį duoti, kantriai dalytis dėmesiu, supratimu taip, kad vietiniai net priimtų į savo gentį, priimtų kaip dalį savęs, kad tau padėtų, o jei prireiks – net už tave pakovotų. Šis įgūdis labai praverčia gyvenime.
