Norint atskirti tikrą gintarą nuo netikro, reikia išmanyti keletą plonybių, 15min Palangoje pasakojo ilgametė pamario juvelyrė Zuzana, bene visą savo gyvenimą paskyrusi darbui su šiuo lietuviškuoju brangakmeniu. Vis dėlto pati pamačiusi gintaro padirbiniu pasidabinusį žmogų pasakyti to į akis neskuba.
Su niekuo nesumaišomas kvapas ir tankis
Palangos gintaro juvelyrė patikimiausiu įrankiu laiko tik gintarui būdingą kvapą, kuris gali išduoti net ir kruopščiausiai užmaskuotą klastotę.
„Trinti galima. Geriausia, kai yra žievė, – grublėtą, medžio žievę primenantį nepoliruoto gintaro paviršių apibūdina Zuzana. – Tuomet jį triname į vilną, bet nebūtinai. Galima ir į šiurkštesnę medžiagą, iki kol įšils.“
Gintaro paviršiui įšilus, pasitelkus uoslę galima patikrinti, ar šis akmuo leidžia sakų kvapą. Jei taip, jūsų rankose – tikrų tikriausias gintaras, per milijonus metų susidaręs sustingus spygliuočių sakams.
Juvelyrė prisimena ir kitą liaudišką būdą gintarui patikrinti. Pasiruošus stiklinę su vandeniu, ji siūlo įberti du ar daugiau valgomųjų šaukštų druskos ir palaukti, kol ištirps. Tikro gintaro gabaliukai pakils į paviršių, o plastmasiniai nusės į dugną.
Šiluma gėdos nedaro
Saugioje aplinkoje galima pasitelkti ir kitus šilumos šaltinius, pavyzdžiui, tiesioginę liepsną.
„Kartais gali pašildyti ir iš apačios, su degtuko liepsnele, – priduria juvelyrė. – Esant 369 laipsnių temperatūrai gintaras dega.“
Pavyzdžiui, plastikas lydytis pradeda maždaug esant 100 laipsnių pagal Celsijų temperatūrai.
„Padeginti geriausia būtų papuošalo užsukimą“, – pasakoja gintaro dirbiniais prekiaujanti Zuzana.
Patyrę juvelyrai vėrinių, amuletų, apyrankių ar pakabukų užsegimams gintaro kaip tik nenaudoja, nes, kaip sako juvelyrė: „Gintariniai užsukimai labai neilgai laiko.“
Anot jos, gintaras yra trapus, todėl nukritęs ant žemės, ypač jei tai didesnis gabalas – jis gali sudužti ar nuskilti. „Juk tai sakai, ne akmuo“, – sako ji.
Gali atpažinti akimi, bet vienam gali pasakyti, kitam ne
Paklausta, ar galima kliautis rega, norint įsitikinti, kad asmeninėje papuošalų kolekcijoje yra ne padirbinys, juvelyrė išskiria kelis elementus, į ką reiktų kreipti dėmesį: „Tai akelė, raštas, gintaro spalva. Ji gyva. Plastmasę margink nemarginęs – ji vis tiek būna šalta. O gintaro visi atspalviai bus šilti.“
Iš jos patirties, gintaro gerai nepažįstant, plika akimi akmens tikrumą gali atpažinti ne visi.
„Čia jau turi būti specas. Būna moterys su gintariniu žiedu, gintariniu vėriniu, o jau apyrankė – plastmasinė. Vienam gali tai pasakyti, kitam jau ne... “
Ji atvirauja, jog pasitaiko žmonių, kurie išgirdę tiesą įsižeidžia. „Juk gavau dovanų, už mane brangiai sumokėjo“, – Zuzanai pasakoja žmonės.
Kaip sako ji, žmonės iš tiesų gali būti apgauti ir nė neįtardami apie tai, sumoka ir po kelis šimtus ar daugiau eurų.
Vis dėlto, juvelyrė pripažįsta, jog tarp pirkėjų būna žmonių, kurie paprasčiausiai nori sužinoti, ar iš artimųjų paveldėti, o gal ir visą gyvenimą pačių turėti papuošalai nėra klastotė.
„Tokiems žmonėms visada pasakau tiesą, juk gintaras – brangakmenis.“
Išduos senėjimo procesas
Juvelyrė pasakoja, jog tikras gintaras – sensta. Jis dengiasi, pavyzdžiui, kaip varis. „Jei gintaras skaidrus ir šviežiai nušlifuotas, jis bus šviesiai geltonas ar net persišvies. O senas gaminys rausta, tamsėja. Tikras gintaras yra natūralus ir per laiką reaguoja su deguonimi.“
„Jei daugiau metelių turi, ten jau oranžinė spalva“, – ant prekystalio išdėsčiusi įvairius gintarus pasakoja Zuzana.
Tačiau itin tamsų gintarą suformuoti gali ne tik oksidacija, bet ir kaitra. Kaitinamas akmuo keičia savo spalvą, o juvelyrų yra mėgstamas dėl to, jog tamsesniame akmenyje galima paslėpti įgręžimus, pavyzdžiui, naudojamus suverti karoliams.
„Kodėl skaidrus gintaras yra pigesnis? Vien dėl įgręžimo. Jis gali būti labai gražus, bet gali matytis audinys, siūlas“, – sako amatininkė.
Matiniame ar tamsesnėje gintaro vietoje tokios detalės pasislepia, tačiau juvelyrai turi tam skirti daugiau laiko, todėl ir tokia gintaro puošmena gali kainuoti daugiau.
