Palangos evangelikų liuteronų bažnyčioje šeštadienį susituokė lietuviškos avalynės kūrėjai Benas Maslauskas (24) ir Gintarė Petreikytė (24). Santuoką buvo spėjęs palaiminti ir Beno tėtis, prieš dešimt mėnesių netikėtai anapilin išėjęs „Batų namų“ įkūrėjas Žanas Maslauskas. Kad Gintarė bus Beno nuotaka, verslą sūnui perleidęs Žanas suprato vos ją sutikęs.
Svajonių šventė prie jūros
Birželio 13-ąją prisiekę savo meilę Dievo akivaizdoje, Benas ir Gintarė apsisprendimą eiti per gyvenimą drauge įtvirtino ir civilinės santuokos skyriuje.
Nuotaka visuomet įsivaizdavo, kad jai svarbią dieną paminės apsupta gamtos, netoliese jūros. Būtent todėl savo šventei pora pasirinko vilą „Auska“.
„Mes neturėjome šiai vietai jokių sentimentų, tiesiog išpildėme Gintarės svajonę. Ji užaugusi Klaipėdoje, todėl jos širdis, net ir kurį laiką mums gyvenant Kėdainiuose, visuomet šaukėsi jūros“, – pasakojo Benas.
Beno ir Gintarės pažintis užsimezgė dar mokyklos laikais, kai socialiniame tinkle „Facebook“ ją užkalbino Amerikoje krepšininko karjeros siekęs, tik ką ten vidurinę baigęs ir į Lietuvą sugrįžęs Benas.
Neilgai trukus, jis Gintarę pakvietė į pirmąjį pasimatymą, kuris vyko pajūryje. Vaikino tėvai apie tai sužinoję net pakeitė savo planus ir vietoje Druskininkų pailsėti išvyko į Palangą. Tuomet abu be galo nekantravo sužinoti, kas gi tokia sūnaus išrinktoji bei išgirsti pirmuosius Beno ispūdžius iš jųdviejų susitikimo.
Draugystė, kuriai nebaisus joks atstumas
Vienas rimčiausių Gintarės ir Beno draugystės išbandymų – nuolatos skyręs atstumas. Jiedu gyveno skirtinguose miestuose, o kai atėjo metas rinktis studijas – Gintarė stojo į kineziterapijos mokslus Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune, o Benas – verslo ir komunikacijos studijas ISM vadybos ir ekonomikos universitete.
Benui nieko kito neliko kaip kelerius metus gyventi „ant ratų“ tarp Vilniaus, Kauno ir gimtųjų Kėdainių, į kuriuos judviejų su Gintare vizitai nepastebimai darėsi vis dažnesni.
Studijuodamas Benas dažnai grįždavo į tėvų namus, kur apie įgytas teorines žinias iki išnaktų diskutuodavo su tėčiu.
„Man buvo labai įdomu jam padėti, todėl nė pats nepajausdamas, įsitraukiau į visus procesus ir vis svaresnį žodį tardavau priimant sprendimus. Per pusantrų metų tėtis man perdavė visas pagrindines batsiuvio amato žinias ir daug tik jam vienam žinomų subtilybių, kurias dabar jau tobulinu pats.
Visą gyvenimą abu tėvai kūrė „Batų namus“ ir nelinkėjo man sunkaus kelio. Pasirinkau jį pats, savaime.
Matyt, taip buvo paruošta ir likimo – vos spėjus man įsisukti pilnu tempu į verslą, būdamas dar labai jaunas, vos 44-erių, praėjusių metų rugpjūčio 30-ąją tėtis išėjo taip ir neįveikęs dar vieno eilinio infarkto“, – pasakojo Benas.
Tėtis palaimino santykius
Vestuvių dieną Benas su šypsena prisiminė, kai studijų metais pirmą kartą atsivežė Gintarę į tėvų namus, Žanas iškart žmonai Jurgitai į ausį pašnibždėjo, kad tai – garantuota Maslauskų jaunamartė.
Beno mama Jurgita sako, jog jei ne į „jokius rėmus taip ir netilpęs“ jos Žanas, tikriausiai šiandien Benas su Gintare net nesituoktų.
Be Žano spontaniškumo neapsiėjo ir poros sužadėtuvės.
„Kaip dabar atsimenu, vieną dieną, priiminėjant individualius užsakymus, mūsų batų salone, tėtis atsiverčia savo eskizų segtuvą, o ten, tarp jo popierių – 400 eurų.
Apsidžiaugęs pradeda juoktis, kad nežino, iš kur ten tie pinigai atsirado. O kai nežino iš kur, tai nėra jų ko ir laikyti – einam į juvelyrinių dirbinių saloną Gintarei sužadėtuvių žiedo pirkti – metas pirštis!
Ir nuėjom. Abu išrinkom žiedą ir net ant jo piršto matavom, nes jo pirštai smulkesni nei maniškiai – Gintarei šis mano meilės simbolis, išrinktas kartu su tėčiu, tiko idealiai”, – smagią akimirką prisiminęs džiaugėsi Benas.
Piršlybos ant jūros kranto
Jis mylimajai pasipiršo taip pat ne kur kitur, o ant jūros kranto. Pora sutarė vestuves atidėti metams, nes po sužadėtuvių abiejų laukė bakalauro darbų gynimas bei daug darbų padedant Žanui kurti naujas „Batų namų“ avalynės kolekcijas.
Vienintelis Žanas, lyg nujausdamas, kad jam laiko liko labai mažai, vis ragino jaunuolius atsidėti rimtesniems vestuvių planavimo darbams ir neatidėlioti šio svarbaus žingsnio.
„Tad šiandien, kai tėtis jau išėjęs, guodžia bent tai, kad jis net iki pačių menkiausių smulkmenų žinojo, kur ir kokia bus ši mūsų svajonių šventė“, – pasakojo Benas.
Karantino metu teko ne tik planuoti šventę, bet ir rūpintis verslu
Karantinas paliko ryškią žymę jaunosios šeimos gyvenime ir paženklino jų būtį naujais įvykiais.
Jauniesiems „Batų namų“ kūrėjams pavyko išvengti verslo sąstingio. Padarę rizikingą žingsnį ir prieš pat paskelbiant karantiną pristatę pirmąją savarankišką „Batų namų“ kolekciją jau be Žano darbų, jie neprašovė.
Gintarės sukurti ryškūs kolekcijos „Šešėliai“ modeliai sulaukė daug dėmesio ir užsakymų, tad tai leido nesustabdyti gamybos ir išlaikyti darbuotojus.
Be to, šiuo sudėtingu laikotarpiu gimė ir nauji projektai – jaunieji Maslauskai vieną bendrą sumanymą jau pradėjo įgyvendinti kartu su aktoriumi Audriumi Bružu, taip pat suplanavo, kaip artimiausiu metu bus pradėtas jų avalynės eksportas į užsienio šalis bei sumanė, ką dar, be jau gaminamų batų, pradės kurti dar po kelerių, o vėliausiai – po dešimties metų.
„Saugau savo Gintarę ir neriboju jos kūrybinės laisvės, tiek gyvenime, tiek kuriant avalyne pasitikiu savo mylimąja visu šimtu procentų“, – pasakojo Benas.
Gintarė pasišventė šeimos verslui
Jaunoji nuotaka prisipažino nebijanti jokių pokyčių.
„Nuo pat studijų pasirinkimo buvau tikra, kad būsiu kineziterapeutė – labai norėjau padėti žmonėms, man buvo labai įdomi žmogaus anatomija, nes ir pati sportavau, ir Benas žaidė krepšinį, tad kineziterapija buvo sportui artimas ir reikalingas mokslas.
Tik staiga viskas pasikeitė, kai Beno tėtis panoro man pagaminti mano svajonių batus. Sužinojęs, kad Klaipėdoje baigiau Dailės mokyklą, jis pasiūlė man pačiai nupiešti, kokių norėčiau batų. Kai pateikiau jam savo eskizus, maloniai nustebo, akimirksniu įžvelgė mano potencialą. Galiausiai, baigusi antrą kineziterapijos kursą, taip įsitraukiau į avalynės kūrimą, kad norėjau mesti kineziterapiją ir stoti į dizainą. Tačiau mano tėveliai nebuvo patenkinti tokiu sumanymu, o būtent Beno tėtis ir buvo tas žmogus, kuris atkalbėjo mane nuo šio žingsnio ir įtikino, kad turiu pabaigti tai, ką jau buvau įpusėjusi.
Mokslus pabaigiau, bet aiškiai supratau, kad ne kineziterapija, o batų kūrimas yra mano kelias“, – užtikrino Gintarė.
Vietoje medaus mėnesio – darbai
Net ir po vestuvių Gintarė ir Benas sakė neatitrūksiantys nuo savo kūrybinių sumanymų.
Po gražios ir subtilios šventės Palangoje, jaunieji kelias dienas pasimėgaus saule bei jūra ir vietoje medaus mėnesio skubės namo į Kėdainius.
Beno laukia ne menkesni iššūkiai – jam reikės užtikrinti sklandų dirbtuvių darbą, kuriose kasdien pluša šešiolika darbuotojų, siekti įgyvendinti savo vizijas ir tuo pačiu – tėčio svajonę – kad Kėdainiuose kuriami batai išplistų po visą pasaulį.
Benui gyvenimas skyrė ir kitą ne mažiau svarbią misiją – jam reikia pasirūpinti mama Jurgita ir padėti jai užauginti neseniai trečiąjį gimtadienį atšventusį broliuką Harį.