Vilniuje ir Kaune lankėsi pajėgiausias Prancūzijos mišriųjų kovų meistras Tomas DUQUESNOY (25). Gimtojoje jo šalyje ši sporto rūšis, kaip ir jos organizacija UFC, nėra oficialiai pripažinta, netgi laikoma nelegalia, tad sportininkas treniruojasi ir rungtyniauja JAV, Las Vegase. Lietuvoje Tomas mišriųjų kovų profesionalams ir mėgėjams vedė seminarus ir demonstravo savo sugebėjimus.
Kokie keliai jus atvedė į Lietuvą?
Labai draugiška pažintis su viena jūsų šalies mergina, kuri yra aistringa mišriųjų kovų sporto gerbėja ir kurią dar paauglystėje pamėgti šį itin vyrišką sportą paskatino jos tėtis, taip pat didelis UFC entuziastas. Šis mano vizitas labiau apžvalginis – ateityje esame numatę rengti po kelias savaites trunkančias UFC kovotojų stovyklas.
Mišriųjų kovų sportas Prancūzijoje nėra oficialiai pripažintas, tad imtis jo prieš trylika metų tarsi nebūtų buvę prasmės...
Kai man buvo dvylika, tėtis įtikino, kad kiekvienam berniukui būtina sportuoti ir idealu pasirinkti tokią šaką, kad išmoktum apsiginti. Tiesa, aplinka, kurioje augau, nekėlė pavojų, bet, matyt, turėjo įtakos vyriškas tėčio požiūris į berniuko auklėjimą. Už tai jam esu labai dėkingas, nes tėtis padėjo man atrasti save. Vaikystėje labai norėjau tapti futbolininku, tačiau buvau vidutiniokas. O tai netenkino mano ambicijų, todėl kovos sportas leido pajusti, kad esu savo stichijoje, ir ugdė didelį pasitikėjimą savimi.
Šiuo metu didžiąją laiko dalį praleidžiu Jungtinėse Valstijose, Kalifornijoje, – čia UFC rengiamos varžybos sutraukia tūkstančius žiūrovų ir yra itin populiarios, tačiau dažnai grįžtu į gimtąją Šiaurės Prancūziją, Šiaurės jūros pakrantėje nusidriekusį Bray-Dunes miestelį, netoli Diunkerko, prie pat Belgijos sienos. Kai vaikystėje pamačiau, kaip kovoja rusų atletas Fiodoras Jemeljanenka, užsidegiau būti panašus į jį. Žinojau, kad jis sporto karjerą pradėjo nuo savigynos imtynių – sambo.
Nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų sekiau jo pėdomis, tiesa, dar praktikavau angliškąjį ir tailandietiškąjį boksą, klasikines imtynes – visa tai ir yra mišriųjų kovų sporto pagrindas. Joms atsidėjau nuo aštuoniolikos ir jau nuo 2013-ųjų esu pajėgiausias Prancūzijoje lengviausio svorio kategorijoje. Pirmajai pergalei pasiekti suaugusiųjų sporte pakako vos keturių minučių – tai buvo Vokietijoje, kai įveikiau Rusijos sportininką. O savigynai kovotojo sugebėjimų dar neteko panaudoti – kad ir kaip būčiau provokuojamas, tvirtai laikausi pozicijos profesionalumą pasitelkti tik tada, jei tektų ginti silpnesnį. Ir jokių puolamųjų veiksmų – kad ir kaip būčiau skatinamas, erzinamas.
Turite ringo kovotojams lyg ir nebūdingų pomėgių: literatūra, filosofija, klasikinis menas...
Kai reikėjo rinktis bakalauro studijų kryptį, nedvejodamas pasukau į literatūrą ir filosofiją. Šiandien, kovojant narve, niekas kitas taip nepadeda, kaip šie du dalykai. Norint įveikti varžovą, pirmiausia reikia laimėti vidinę savo kovą; siekiant reikiamos koncentracijos ir ugdant aštrią reakciją, būtina studijuoti ir vadovautis tiek Vakarų, tiek Rytų filosofija. Kuo labiau gilinuosi į senovės graikų filosofijos mokyklas, kuo labiau perprantu rytiečių konfucionistų, budistų ir taoistų išmintį, tuo tvirtesnis jaučiuosi susitikdamas narve su varžovu.
Filosofija išugdė intuiciją, išmokė įsiklausyti į savo kūną ir jį kontroliuoti. Ir kontroliuoti taip, kad galėtum nesunkiai reguliuoti savo svorį. Laikytis režimo, kad idealiai atitiktum norimą svorio kategoriją, yra sunkus ir alinamas darbas – tai procesas, nepalyginti ilgesnis ir sudėtingesnis už visas po kelias ar keliolika minučių trunkančias kovas. Juk pasirinkau tokį sportą, kuriame karjerą gali lemti sekundės dalis, viena nematoma akimirka, vienas nežymus judesys, mimikos raumens krustelėjimas ar aštrus žvilgsnis. Taigi filosofijos ir psichologijos studijos padeda pasirengti lemiamai akimirkai.
O klasikinis menas leidžia atsipalaiduoti ir išvengti streso. Meilę klasikinei, ypač fortepijono, muzikai sužadino paauglystėje matytas režisieriaus Stanley Kubricko filmas „Prisukamas apelsinas“: ir po šiai dienai, kai tik išgirstu „Beethovianą“ – kūrinį iš šio filmo, susijaudinu. O kur dar italo Ennio Morricone, rumuno Vladimiro Cosmos muzika? O opera? Kai tik būnu Paryžiuje, pirmas tikslas – nueiti į operą. Jos fenomeną pirmąkart čia patyriau būdamas aštuoniolikos ir žiūrėdamas vieną iš „Romeo ir Džuljetos“ adaptacijų.
Ką turite omenyje sakydamas „laikytis režimo – sunkus ir alinamas darbas“?
Nėra lengva nuolat gyventi mintimi, kad prieš kiekvieną kovą privalai sverti ne daugiau kaip 61 kilogramą. Vyksta net ne kilogramų, o gramų mūšiai. Kitaip reikėtų rinktis kitą svorio kategoriją, o tai reiškia kitus varžovus, kitokį pasirengimą. Kai ruošiuosi varžyboms, keliuosi penktą ar šeštą valandą ir dieną pradedu nuo meditacijos: užsimerkiu, atsisėdu ant medinių grindų, ištiesinu nugarą, atpalaiduoju mintis – stengiuosi visiškai nieko negalvoti – ir savo sąmonei leidžiu pajusti kūną.
Po kelių minučių iš atminties ištraukiu vieną kokią nors savo gyvenimo detalę ar kokio nors įvykio epizodą ir ilgai būnu susitelkęs į tai. Paskui medituoju aktyviau sportuodamas – išlekiu pabėgioti su savo akitos veislės šuniuku, tai būna lengvas rytinis krosiukas. Priverstinio valgiaraščio neturiu: man medituojant, organizmas pats pašnibžda, ką norėčiau valgyti pusryčių. Dažniausiai tai būna didelė lėkštė daržovių ir vaisių salotų, sumaišytų aliejuje su žiupsneliu riešutų, gabalėlis žuvies – idealus pusryčių stalas. Mėsos patiekalus valgau labai retai. Tokio ritualizuoto režimo gali laikytis, jei gyveni vienas.
Šiuo metu taip ir yra, nes jei gyvenčiau su šeima, akivaizdu, tektų griebtis ir kitokių priemonių, kad palaikyčiau sportinę formą. Kai vedu seminarus, esu didelis plepys; kai ruošiuosi dvikovoms, būnu panašus į budistų vienuolį. Filosofija mane išmokė neverkti dėl negatyvių dalykų, iš apmaudo, dėl pralaimėjimo, tačiau visada sunku sulaikyti ašaras, kylančias iš euforijos, ašaras, kurios išlaisvina emocijas.