Pagrindiniai filmo „Tarp pilkų debesų“ aktoriai Vilniuje sutiko kurti įkvėpusią asmenybę

Kaunas, 1941-ieji. Penkiolikmetė Lina svajoja apie dailės studijas, atostogas prie jūros ir pasimatymą su patinkančiu vaikinu. Tačiau birželio 14-osios naktį visas svajones nubraukia sovietų kariškių smūgiai į duris. Lina kartu su jaunesniu broliu ir mama įgrūdami į gyvulinį traukinio vagoną ir išremiami į Sibirą, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių. Atskirtas nuo šeimos merginos tėtis Linai ištaria paskutinius žodžius: „Piešk tai, ką matai.“ Jos piešiniai tampa dienoraščiu, kuriame atsispindi skausmas, alkis, šaltis, sovietų žiaurumas ir nepakeliamos gyvenimo sąlygos. Taip pat – žmonių gerumas vienas kitam, negęstanti viltis išgyventi ir pirmoji meilė – tokio paties likimo vaikinui Andriui.

Pagal Rūtos Šepetys bestselerį pastatyto filmo aktoriams ši istorija buvo nauja – apie trėmimus į Sibirą jiems mokykloje nepasakojo. Tačiau kino pasaulis londoniečiams gerai pažįstamas. Bel Powley karjerą pradėjo daugiau kaip prieš dešimtmetį – televizijos filmuose ir serialuose. Vienas ryškiausių aktorės darbų – prieš trejus metus sukurtoje juostoje „Paauglės dienoraštis“, čia ji vaidino kartu su Alexanderiu Skarsgardu ir Kristen Wiig. Šiuo metu JAV kino teatruose rodomoje kriminalinėje dramoje „White Boy Rick“ Bel partneriai – tokios kino žvaigždės, kaip Matthew McConaughey, Jennifer Jason Leigh ir Bruce‘as Dernas. 2014-aisiais kine debiutavęs Jonah Haueris-Kingas atvertė naują savo karjeros puslapį, kai pernai vaidino BBC seriale „Little Women“.

Ką žinojote apie trėmimus į Sibirą iki pradėdami dirbti prie „Tarp pilkų debesų“?

Bel: Ne kažin ką. Niekas mūsų apie tai nemokė. Nežinojau, kad žmonės buvo tremiami tokiu mastu ir taip ilgam, jog didžiulė dalis negrįžo. Ir kad ligi šiol ten galima sutikti žmonių, kurių seneliai yra tremtiniai. Man tai buvo nauja.

Jonah: Esu žydas, žinau daug apie žydišką to meto istoriją. Bet nežinojau apie gulagų realybę. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad buvo ištremta šitiek žmonių ir kaip jie kentėjo.

Bel: Kuo daugiau sužinodavau, tuo labiau buvau šokiruota. Prieš pradedant filmuoti vykau į pažintinę kelionę po Lietuvą su Mariumi (filmo režisierius ir prodiuseris Marius A. Markevičius, JAV gyvenantis kino kūrėjas išgarsėjęs dokumentine juosta „Kita svajonių komanda“ apie Lietuvos krepšinio rinktinę Barselonos olimpiadoje – red. pastaba). Tada buvau skeptiška – klausiau savęs, kodėl turėčiau ten vykti. Ką naujo sužinosiu? Ar negaliu tiesiog pradėti filmuotis?

Nuvažiavę nuėjome į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų Vilniuje, taip pat sutikome Ireną – moterį, pagal kurios gyvenimo istoriją yra sukurta Linos herojė. Kai išgirdau ją kalbančią, pasakiau sau: „Ačiū Dievui, kad čia atvykau.“ Suvokiau, koks svarbus yra šis filmas, pajutau didžiulę atsakomybę Lietuvos žmonėms, kad jų istorija būtų papasakota teisingai.

Jonah: Kai pasakoji kieno nors kito istoriją, tavo pareiga yra pažinti kuo daugiau. Tai didžiulė atsakomybė ir sunki užduotis. Mes sužinojome daug ką naujo.

Kokia jums pasirodė Irena – moteris, kurios istorija įkvėpė sukurti knygą ir filmą?

Jonah: Ji pilna energijos! Juda per gyvenimą 100 mylių per valandą greičiu. Nekalba angliškai, tad Marius, režisierius, bandė versti – jis vos spėjo gaudyti Irenos mintis. Ji turėjo tiek daug ką papasakoti. Įsiminė, kad Irena – labai pozityvi. Apie trėmimus ji kalbėjo be skausmo, be kartėlio, o džiaugėsi, kad išliko. Kad net tokiomis sąlygomis sugebėjo išgyventi. Ir šiandien ji atrodo besidžiaugianti gyvenimu. Tai taip įkvėpė.

Bel: Marius jaudinosi prieš susitikimą. Jis parodė Irenai filmo herojų kostiumus ir bijojo, kad ji pasakys, jog iš tikrųjų viskas atrodė visai ne taip. Bet jai jie patiko. Ji buvo laiminga, kad pasakojame jos istoriją.

Jonah: Prieš atsisveikinant ji man pasakė: „Dabar turi mane apkabinti ir pabučiuoti. Jeigu jau vaidini mano meilę filme, aš to nusipelniau!“ Apkabinau ir pabučiavau ją. Buvo taip miela ir linksma.

Bel, ar filmo herojė Lina tau artima?

Bel: Ir taip, ir ne. Ji patenka į tokias aplinkybes, tokį istorinį kontekstą, kokiame aš nesu buvusi. Kita vertus, filmas pasakoja, kaip Lina užauga – iš paauglės tampa savarankiškai mąstančia moterimi. Kiekviena moteris tai patiria, aš – taip pat. Jos ir Andriaus meilės istorija, jos santykiai su mama – visa tai man artima, čia galiu su ja visiškai tapatintis. Tuo „Tarp pilkų debesų“ istorija man ir patinka: ji yra Linos, bet kartu – universali, kai ką savo joje gali atrasti daugelis žiūrovų.

Išgarsėjai vaidmeniu puikiame filme „Paauglės dienoraštis“, kuriame vaidinai save atrandančią paauglę 8-ojo dešimtmečio San Fransiske. Kine nuolat įkūniji stiprių jaunų moterų personažus. Lina – viena jų?

Bel: Visiškai taip. Man tai yra labai svarbu. Absoliučioje daugumoje filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, apie holokaustą pagrindiniai herojai yra vyrai. Jie nepasakoja istorijų iš moteriškos perspektyvos. Dar ir dėl to šis filmas yra labai įdomus. Galima sakyti, kad tai retenybė kine.

Žinoma, turiu suvokti savo kuriamų personažų skirtumus. Kai pradėjau vaidinti „Tarp pilkų debesų“, interviu vis dar pasakodavau apie „Paauglės dienoraštį“. Daug kalbėjau apie seksualinę laisvę, svarbą pažinti savo kūną ir priimti jį tokį, koks yra, – šios temos buvo aktualios hipiškam San Fransiskui 8-ąjį dešimtmetį, kur vyksta to filmo veiksmas. Čia turėjau pereiti į visiškai kitą pasaulį – į ištremtos lietuvės paauglės 1941-aisiais. Vis dėlto matau šių veikėjų panašumų. Abu filmai yra feministiniai.

Laikote save feministais?

Bel: Be abejo.

Jonah: Žinoma.

Bel: Jei Jonah nelaikytų, nedirbtume kartu (juokiasi).

Kaip pradėjote vaidinti?

Bel: Mano atveju įvyko atsitiktinumas. Niekada nenorėjau būti aktore. Norėjau būti ministre pirmininke! Abu mano tėvai dirba kine, ir žmonės mano, kad ir aš norėjau daryti tą patį. Bet kai tavo tėtis – aktorius, o mama – kostiumų dizainerė, kiną pažįsti iš vidaus. Todėl kino pasaulis neatrodė toks magiškas. Vienų tėvai yra teisininkai, kitų – kirpėjai, trečių – aktoriai. Visi ieško būdų, kaip atnešti duonos ant šeimos stalo. Aktorystės profesija man neatrodė ypatingesnė už kitas. Išties kinas man netgi atrodė nuobodus. Mokykloje buvau moksliukė, norėjau būti politike, planavau studijuoti Oksforde. Bet tada nuėjau į vieną televizijos vaikų laidos atranką ir mane pasirinko. Tėvai tada taip pasipiktino! Jie sakė: „Ne! Tu juk buvai vienintelė mūsų viltis!“ Nepateisinau jų lūkesčių ir nuėjau į aktorystę. Kurį laiką vaidinau, bet nemaniau, kad tai tęsiu, – tik norėjau susitaupyti pinigų studijoms. Tačiau būdama septyniolikos atradau teatrą. Ten jau susižavėjau aktoryste, dirbau su nuostabiais režisieriais, įdomiomis pjesėmis. Teatre pamačiau, kad vaidyba gali būti kitokia.

Ar dabar tėvai tave jau palaiko?

Bel: Dabar jau taip! Jie gauna pakvietimų į visokius smagius renginius, arba, pavyzdžiui, lėktuvo bilietus į Niujorką, kur vyksta kokio nors mano filmo premjera (juokiasi). Juokauju, išties jie mane visada palaikė. Ir kai aštuoniolikos nusprendžiau, kad nepradėsiu studijuoti, o toliau vaidinsiu, jie nebandė perkalbėti.

Jonah: Aš irgi pradėjau vaidinti mokykloje, tai labai mėgau, bet nedrįsau sau garsiai pasakyti, kad noriu būti aktoriumi. Mano mama buvo dokumentinių filmų kūrėja, tad, kaip ir Bel, turėjau galimybę pažinti kino pasaulį iš vidaus.

Su mokyklos teatru patekome į teatro festivalį Škotijoje, Edinburgo mieste. Buvo nuostabu. Mano draugas buvo parašęs pjesę, ją ten pristatėme. Prieš tai tą patį spektaklį vaidinome Londone. Būsima mano agentė ten mane ir pamatė. Kai buvau 18-os ir svarsčiau, ką daryti baigus mokyklą, ji pasakė: „Norėčiau su tavimi sudaryti sutartį.“ Tad net nebandžiau stoti į universitetą. Bet praėjo šeši mėnesiai ir aš vis dar buvau negavęs vaidmenų. Pasidarė baisu. Visi draugai ką nors veikė, dirbo ar studijavo, o aš laukiau. Neiškentęs padaviau stojimo dokumentus į universitetą. Taigi metus praleidau tiesiog ieškodamas savęs, tai Londone gana įprasta. Per tą laiką supratau, kad tikrai noriu vaidinti, bet taip pat noriu mokytis, todėl įstojau į filosofiją. O tada sulaukiau pasiūlymų kaip aktorius! Dabar studijas derinu su mėgstamu darbu.

Jaučiate, kad dabar jau galite būti ramūs dėl savo ateities?

Jonah: Niekada negalvojau: „O, dabar bus ramu.“ Nežinomybė dėl ateities – su tuo turi susitaikyti, jei nusprendi būti aktoriumi. Tačiau taip yra bet kurioje kūrybinėje profesijoje. Čia dėl nieko negali būti garantuotas. Mums abiem kol kas sekasi neblogai, bet nereiškia, kad esame garantuoti, jog tai ilgai truks. Kita vertus, ši nežinomybė motyvuoja dirbti vis geriau ir tobulėti.

Bel: Kalbant apie jaunų žmonių galimybes įsitvirtinti, manau, kad dabartinė kino pramonės būklė yra kiek nuvilianti. Norint tai padaryti, reikia vaidinti didelių studijų filmuose – populiarių juostų tęsiniuose, filmuose apie superherojus. Tačiau aš jaučiuosi daug geriau ten, kur esu. Nesakau, kad nedirbsiu didelės studijos filme, jei tik pasitaikys tokia galimybė, bet tai, kad galiu dirbti prie nepriklausomo kino projektų, man leidžia daug labiau tobulėti ir mokytis. Toks karjeros kelias – lėtesnis, bet ir įdomesnis. Žinoma, jis ir rizikingesnis. Gali suvaidinti dešimtyje filmų per metus ir nė vienas iš jų nesulauks sėkmės. Bet kai pavyksta sukurti ką nors tokio, kaip „Paauglės dienoraštis“ arba „Tarp pilkų debesų“, tai teikia daug didesnį malonumą. Žinai, kad prisidėjai prie tikro autorinio kino kūrinio.

Ką atsiminsite iš to laiko, kurį praleidote Lietuvoje?

Jonah: Atsiminsiu, kad čia labai gražu. Gyvenome Vilniuje, senamiestyje. Puikūs barai, kultūringi žmonės... Reikėtų čia surengti filmo komandos susitikimą.

Bel: Nuvykome į Nidą – tai yra įspūdingiausia vieta, kokioje esu buvusi! Negalėjau patikėti, kad ji egzistuoja. Tai kaip giliausiai užslėpta Europos paslaptis. Noriu apie ją visiems papasakoti Anglijoje. Tad jei pamatysite, kad Nidoje staiga atsirado britų turistų, nenustebkite (juokiasi).

Jonah: Taip pat pramokome lietuviškų žodžių.

Bel: „Labas“, „ačiū“, „noriu į tualetą“. Šiuos vartojau dažniausiai. Labai pravertė!