Šiandien, kovo 19 -ąją, 60 metų jubiliejų minintis atlikėjas Ovidijus Vyšniauskas neabejoja – tam, kad jis papasakotų bent dalį savo itin spalvingo ir permainingo gyvenimo, prireiktų kelių savaičių. „Gal kada svarbiausi įvykiai suguls į knygos puslapius. Bet kol kas tam neturiu laiko“, – patikino jubiliatas.
Rengti pokylio tikrąją sukakties dieną jis neketina. Tačiau gimtadienį vis tiek švęs. Tik kiek vėliau.
„Kai pasibaigs koncertų turas, bus atlikti kiti darbai, tuomet artimuosius pakviesiu į namus. Jau turėtų būti šilta, todėl galėsime pasklisti po kiemą, įsitaisyti terasoje. O po to tiesiog dingsiu kuriam laikui. Pažvejosiu, pabūsiu vienas“, – pasakojo O. Vyšniauskas.
Atlikėjas atviras – asmeninio jubiliejaus proga koncertų būtų nerengęs. Tačiau įkalbėjo tiek kolegos, tiek tokius pasirodymus organizuojantieji.
Yra numatyti du grandioziniai O. Vyšniausko susitikimai su gerbėjais – balandžio 8 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje ir balandžio 22 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Juose pasirodymo kaltininkui talkins charizmatiškasis dirigentas Vytautas Lukočius ir jo vadovaujamas orkestras „Vilniaus sinfonietta“. Kartu su atlikėju šventę kurs ritmo grupės muzikantai ir kviestiniai, kol kas paslaptyje laikomi, renginio svečiai.
„Atšvęsti gimtadienį kartu su minia gerbėjų – kiekvieno atlikėjo svajonė. Net šiurpuliukai per odą bėgioja, kai tu pradedi dainą, o publika ją tęsia pati. Tau tik belieka klausytis...“ – sakė O. Vyšniauskas.
Jis susitikimams su savo dainų mylėtojais yra parengęs keletą staigmenų, apie kurias iš anksto nėra linkęs pasakoti.
O. Vyšniauskas sako gyvenąs ne pagal pasą. „Nuolatinės gastrolės po Lietuvą, pavakarojimai su draugais, užtrunkantys iki ryto, koncertai naktiniuose klubuose. Ne visi „be penkių minučių“ pensininkai gali ištverti tokį tempą“, – juokėsi dainininkas.
Jam nebūdinga ir skųstis, o pokalbiuose su draugais temos „Kokius vaistus tu geri?“ kol kas nėra.
„Ir valdžia nesiskundžiu. Ko iš jos galima tikėtis? Nieko. Politika – sau, o realus gyvenimas – sau. Jei pats nepasirūpinsi gerove, valdžia tau rankos neišties“, – įsitikinęs O. Vyšniauskas.
Kartais jis savyje nusistebi, kai penkiasdešimtmetį švenčiantysis sako užaugęs klausydamasis jo dainų. Tik tuomet jis sako suprantąs vis dėlto esąs dar vyresnis už garbingąją sukaktį minintį jubiliatą.
„Kūnas turi savąjį laikrodį, o daugelio turinčių anūkus vidinis skaitliukas yra tarsi sustojęs!“ – nedvejojo pašnekovas.
Groti privertė mama
Kad sūnus būtų muzikalus, norėjo Ovidijaus mama. Jos tėtis grojo ir dainavo. Muziką mylėjo ir gydytoja dirbusi moteris.
„Ji nuvedė mane pas muzikos mokytoją ir, sužinojusi, kad esu gabus, nupirko man itin gerą, brangų pianiną. O aš buvau normalus vaikas. Sėdėti prie instrumento atrodė nuobodu ar net tikra kankynė. Ypač kai draugai už lango kieme žaisdavo futbolą. Deja, turėdavau groti. Mama neleido mesti muzikos ir dabar iš to per dienas kažkada skambėjusio „tada dadam“ valgau duoną“, – sakė O. Vyšniauskas.
Muziką jis pradėjo kurti mokykloje. Būdamas šeštokas Ovidijus šokiuose grodavo kartu su beveik dvigubai už save vyresniais jaunuoliais. Sako, neprisimenąs, kokia buvo pirma galvoje kilusi melodija. Tačiau jų kaupėsi vis daugiau ir daugiau.
Kad gebėtų perteikti tai, ką kuria, O. Vyšniauskas baigė mokslus J. Gruodžio konservatorijoje. „Norėjau studijuoti miškininkystę, bet mama neleido. Ji visada troško, kad gročiau“, – pasakojo pašnekovas.
Pabaigus vidurinę O. Vyšniauskui teko vilktis kario uniformą. „Jei ne muzika, ten būčiau neištvėręs. Ir nuobaudų būčiau gavęs daugiau“, – kariniu kalėjimu tarnybą Maskvoje vadina muzikantas.
Jo įsitikinimu, tuomet armijoje galiojusią tvarką galima vadinti gerai organizuota betvarke. Grįžęs iš kariuomenės Ovidijus dar maždaug 15 metų ją sapnuodavo košmaruose. „Kai tos metalinės durys užsitrenkia paskui mane... Ir grotos... Visur grotos“, – O. Vyšniauskui tai prisiminus iki šiol nejauku.
Svaiginanti karjera
Grįžęs į tėvynę O. Vyšniauskas šimtu procentu pasinėrė į muziką. Daugiausiai dainas kūrė kitiems, bet vis pastebėdavo, kad ne visi jas taip išjaučia ir atlieka, kaip reikėtų. Grupės „Hiperbolė“ lyderis Igoris Berinas tuomet Ovidijaus paklausė, kodėl jis pats nedainuojąs.
„Pabandžiau. Igoris paklausė. Ir pasakė – „O dabar, bičiuli, nebesustok“. Ir aš nebesustojau“, – sakė išskirtinio balso tembro savininkas, per savo karjerą išleidęs dešimtį solinių albumų, koncertavęs visoje Lietuvoje ir su savo dainomis aplankęs pusę pasaulio. „Vilniaus aidai“, Filharmonija, studijos konservatorijoje – gyvenimas sukosi pašėlusiu tempu.
O.Vyšniauskas negali pasakyti, kuris per 40 metų gimęs jo kūrinys yra mieliausias. Jie visi jam – tarsi vaikai. Išlaukti, mylimi, skirtingi. Atlikėjas pasakoja kūrinius jau rašąs tiesiog galvoja. Ir juos atsimenąs.
„Važiuoju po koncerto namo. Mašinoje tylu. Ir staiga mintyse ima skambėti nauja melodija. Belieka ją paversti kūnu. Kai tylėdamas „rašai“ muziką, tai gali reikšti kelis dalykus – arba tai paskutiniai kūriniai, arba tam tikra „stadija“!“, – juokėsi O. Vyšniauskas.
Tikra meilė
Ovidijus įsitikinęs – meilė muzikai jį pagrobė iš gamtos. „Dabar nebegaliu gyventi ir be muzikos, ir be ežerų, miškų. Be tylos gamtoje. Be natūralių garsų, kvapų. Be galimybės pabūti vienam, pailsėti“, – atviravo O. Vyšniauskas.
Jo vaikystė bėgo ant Šešupės kranto. Kiek save prisimena, Ovidijus šiltuoju metų laiku nuo ryto iki vakaro maudydavosi upėje ir namo grįždavo tik pavalgyti.
„Vandens visiškai nebijau. Net tuomet, kai žinau, kad po manimi – didžiausias gylis. Bet aukštis man – ne draugas. Net kojos šerkšnu apsitraukia, kai atsiduriu netoli skardžio, ant stogo ar panašioje vietoje“, – atviravo O. Vyšniauskas.
Jis anksti išmoko plaukti ir pamilo žvejybą. Atlikėjas dažniausiai žvejoja vienas, nors turi ir kelis draugus, kurių kompanijos nevengia. Su jais į ežerus išsiruošia valtele.
Didžiausias O. Vyšniausko laimikis – daugiau nei 10 kilogramų svėrusi lydeka. O Norvegijoje jis yra sužvejojęs 17 kilogramų menkę.
„Vis dėl to organizuotos, komandinės žvejybos – ne man. Net nuvykęs į Norvegiją ieškojau nuošalios vietos, krioklio, sunkiau prieinamo, jautresnio gamtos kampelio. Žvejybiniam turizmui nesu sutvertas“, – sakė O. Vyšniauskas.
Prisiekęs žvejys juokauja kiekvienai žuviai turįs po atskirą meškerę ir galįs jomis aprūpinti bent dvi futbolo komandas. Vaikystėje jas drožęs iš lazdyno ar kadagio, dabar Ovidijus turi „prašmatniausių“ meškerių kolekciją. Tiesa, ją prieš penkerius metus gerokai apretino vagys. Šį įvykį atlikėjas iki šiol prisimena su nuoskauda ir yra įsitikinęs, kad nusikaltėlius gali pristabdyti tik gerokai griežtesnės bausmės nei yra dabar.
Drabužių žvejybai ir medžioklei O. Vyšniauskas sako turįs daugiau nei scenai. Išvykoms į gamtą jis yra paruošęs ir dvi valtis, ir du dviračius.
„Esu gimęs Marijampolėje. Tad, suvalkietiškas kraujas turėti visko atsargai, matyt, vis dėlto reikšmingas įpročiams“, – su šypsena kalbėjo O. Vyšniauskas.
Tiki Dievu
O. Vyšniauskas neslepia – už tai, kad jam gyvenime sekasi, jis yra dėkingas Dievui. „Man paskirtas angelas sargas neturi kada ilsėtis - tai aš pats atsiduriu pavojingoje situacijoje, tai tenka ką nors gelbėti“, – sakė atlikėjas.
Nuo vaikystės jis buvo pašėlęs, dėl žingeidumo teko pakeisti ne vieną mokyklą. O susimušti jam buvo taip paprasta, kaip atsigerti vandens.
Ovidijus iki šiol prisimena, kai įsiutino bulių ir nuo jo vos pabėgo. „Buvau girdėjęs apie koridą. Norėjau išmėginti“, – apie vaikystės nuotykius pasakojo pašnekovas.
Jis buvo palindęs po ledu, krito su liftu, „paragavo“ itin stiprios elektros srovės.
Ne kartą pačiam Ovidijui teko gelbėti skęstančius žmones. Vakare grįžęs iš studijos atlikėjas išgirdo pagalbos šauksmą. Tuomet jis padėjo Nemuno krantą pasiekti dėl meilės į upę šokusiai jaunai merginai. Vėliau – jūroje skendusiam paaugliui.
„Ištraukiau vieną, antrą, trečią, ketvirtą... Jų buvo tikrai nemažai“, – apie savo misiją padėti kitiems sakė O. Vyšniauskas.
Atlikėjas ilgą laiką apskritai buvo gana dosnus pažįstamiems, bet nuėjęs į Biblijos mokymus suprato, jog beatodairiškas gerumas nėra protingas.
„Biblija yra viena protingiausių mano skaitytų knygų. Kas galėtų nesutikti su joje esančiu pamokymu – „Nedalinkite kiaulėms perlų“, – sakė O. Vyšniauskas.
Neliečiama tema
Apie daugelį dalykų O. Vyšniauskas gali kalbėti ilgai ir be pertraukų. Tačiau paklaustas apie žmoną, atvirauti nustoja.
„Šeimyninis gyvenimas – tema, kuria niekuomet nekalbu“, – griežtai yra nusprendęs dainininkas.
Jo vyriausiai dukrai Vaivai yra 40 metų. Pirmagimė jam yra padovanojusi du anūkus – Grigą ir Gustą.
Jaunesnei dukrai Aušrinei – 26-eri, o pagrandukui Adomui kovo 23 d. sueina šešiolika metų.
„Anūkai mane patampo už ausų. Pažaidžiam kartu, padainuoju jiems. Esu laimingas, kad šeimoje visi gerai sutariame. Tai – viena iš svarbiausių gyvenimo vertybių“, – neabejoja O. Vyšniauskas.
