Geriausias metų filmas – tai pagrindinė visos „Oskarų“ ceremonijos nominacija ir apdovanojimas, tenkantis tik ypatingiems kino kūriniams. Tai apdovanojimas, kurį trokšta gauti bet kuris kino kūrėjas. Šia auksine statulėle įvertintos kūrybinės filmų grupės bent metus yra laikomos pačiomis geriausiomis, o filmai – įtraukiami į kino istoriją. Todėl nenuostabu, kai tokius filmus giria ne tik kino žiūrovai, bet ir kritikai, savo gyvenimą paskyrę būtent kino vertinimui.
Apžvelgsime šių metų filmus, kurie pagal visų pasaulio žiūrovų ir kritikų vertinimus yra laikomi realiausiais pretendentais gauti prestižiškiausią kino industrijos apdovanojimą.
Meksikietis režisierius, prodiuseris ir scenaristas Alfonso Cuaronas, kurio meistriškos rankos prisidėjo prie geriausios „Hario Poterio“ dalies sukūrimo ir vieno iš geriausių kino istorijoje utopinės tematikos filmų „Žmonių vaikai“, pristato savo gyvenimo projektą – „Gravitacija“, kurį sukurti jam prireikė net trijų metų.
Kino kūrėjas kviečia žiūrovus į pačią neįtikėtiną kelionę po atvirą kosmosą, kurioje teks išgyventi pusantros valandos įtemptos kovos už gyvybę ir pamatyti savo akimis žmogaus prigimties esmę, kuri lydi visą žmoniją nuo pačios jos pradžios.
Apie filmą
Daktarė Stoun pirmą kartą savo gyvenime išsiruošia į atvirą kosmosą misijai, kuriai vadovauja legendinis Metas Kovalskis. Viskas klostosi gerai, be nesusipratimų, todėl misijos dalyviai greitu metu išsiruošia grįžti į Žemę. Deja, netrukus jie patenka į rimtą bėdą, kurios pasekme tampa spąstai. Viltis sugrįžti namo akimirksniu sudūžta į šipulius…
„Gravitaciją“ galima būtų įvardinti, kaip patį geidžiamiausią metų projektą vien dėl to, jog jo premjera buvo nukelta keturis kartus. Žinoma, Cuaronas itin kruopščiai kūrė juostą, tad jam prireikė gerų trijų metų įgyvendinti savo užmojį. Filmą gaubė paslaptis ir nežinia ar sulauksime šedevro, ar dar vieno bandymo pasipuikuoti prieš kitus kino kolegas, pristatant efektingus vaizdus su minimaliai išreikštu turiniu. Galima drąsiai sakyti, jog režisierius sukūrė filmą, kurį galima statyti šalia Stanley Kubricko „Kosminės Odisėjos“ ir Andrejaus Tarkovskio „Soliario“, nes jo lygis beveik panašus šiems meno šedevrams.
Galbūt kažkam gali pasirodyti, jog tai dar vienas išgyvenimo trileris, kurio veiksmas persikelia iš Žemės į atvirą kosmosą, tačiau tai bus visiškai klaida. Filme galima įžvelgti tiek daug įvairiausių metaforų, jog jis iš karto tampa filosofiniu veikalu, prilygstančiu tokiam kaip T.Mallicko „Gyvybės medis“. Filme matomas puikus atgimimo ir reinkarnacijos vaizdas, kuris tiek simboliškai, tiek vaizdingai perteikiamas, jog susidaro nejaukus ir kartu intriguojantis jausmas.
Po reinkarnacijos ir žmogaus apsivalymo proceso, ateina eilė karmos išreiškimui. Netgi labai pagirtina, jog režisierius sugebėjo taip subtiliai užsiminti apie šį reiškinį, viso filmo metu laikė nežinomybę dėl vieno ar kito veikėjo likimo. Susumavus tokias puikias vizijas, galima prieiti prie išvados, jog kartu gauname žmonijos gyvenimo prasmės vaizdą ir gimstamumo išraišką. Tai režisierius, kuris labai kritiškai atsiliepia apie abortus, pasistengė neakivaizdžiai apeliuoti žmonijai, jog vaikų žudymas atneš vien tik utopinę ateitį visai žmonijai.
Veiksmo plane viskas atlikta irgi solidžiai, o žiūrint į išgyvenimo dramą, tai įtampa tiesiog nepaleidžia nuo pradžios iki pačios pabaigos. Klyksmai ir veikėjų kančios dar prideda savito adrenalino, jog girdime ne tik plakančią daktarės Stoun širdį, bet ir savo. Tokiuose momentuose kartu su pagrindinės veikėjos maldomis, pritrūkstame oro ir patys, nes tiesiog atsiduriame atvirame kosmose. Tokiais magiškais kino triukais režisierius prikausto dėmesį, jog nesinori palikti kino salės pasibaigus šiai didingai kelionei.
Vienas vienintelis momentas nepatikęs visame filme, tai kvailas ir kartu netinkantis tokiam darbui amerikietiškas banalus humoras.
Vienas vienintelis momentas nepatikęs visame filme, tai kvailas ir kartu netinkantis tokiam darbui amerikietiškas banalus humoras. Suprantama, jog scenose rodomi amerikiečiai, tačiau galima buvo apsieiti be banalybių, nes tai tik trukdė mėgautis filmu.
Patys veikėjai išreikšti gerai, nors žinoma, tik du ir buvo, tačiau šis duetas tikrai stipriai susižiūri. Viena isterikė, o kitas ramus kaip belgas. Toks mišinukas leidžia manevruoti režisieriui ties įvairiais buitiniais dalykais, aptariamais filmo personažų. Veikėjai atsiskleidžia visapusiškai, ypač puikus ir netgi tobulai pateiktas Stoun portretas, primena filmą „Svetimas“ ir Elen Riplį veikėją, todėl galima su džiugesiu pranešti, jog stiprių moterų kine pagausėjo su daktarės veikėja.
Susumavus visą filmo vidinę pusę galima teigti, jog Alfonso Cuaronas pateikia kino pasauliui dar vieną malonią staigmeną, kuri po kelių mėnesių bus atitinkamai įvertinta Kino Akademijos, na ir dar tenka pripažinti, jog „pasaulio karalius“ Jamesas Cameronos buvo teisus, sakydamas, jog tai geriausias visų laikų filmas apie kosmosą, kuris ateityje bus įneštas į kino paveldą.
Techninė juostos pusė
Tobulesnio vizualinio konteksto filmo dar neteko matyti. Žinant tai, jog nemažai scenų buvo nufilmuota atvirame kosmose, nenuostabu, jog galutinis vaizdas ne tik keri akis, bet tiesiog sukelia nuostabią isteriją viduje. Specialieji efektai nepriekaištingi ir dabar jau pamačius šį filmą galima drąsiai rėkauti, jog kol kas niekas nėra sukūręs geresnių ir natūralesnių.
Trimatis vaizdas irgi aukštumoje, gaila, kad neteko įvertinti filmo IMAX‘e, tačiau net ir paprastame 3D galima įžvelgti grožį. Kokybiškai apdorotas vaizdas, tai dar vienas didelis pliusas, priduodantis šiam filmui stulbinančio šarmo.
Už atmosferos ir filmo vizualinio grožio pateikimą, dėkojame penkias Oskaro nominacijas turinčiam operatoriui Emmanueliui Lubezkiui, kuris šiais metais nusipelnė Kino Apdovanojimo, kaip niekas kitas. Meistriškas darbas, kuris ne tik vizualiai apdoroja filmo grožį, bet dar sugeba atskleisti kiekvieno iš veikėjų emocijas. Vien kokie meistriški kameros veiksmai pokalbio scenoje tarp daktarės ir Meto. Įspūdingas kameros šou, kuris dar po peržiūros ilgai gyvena atmintyje.
Garso takelis taip pat aukštumoje. Stiprūs ir kartu ramūs muzikiniai kūriniai, kaitiną kraują su kiekvienu akordu. Puikiai priderinta muzika prie kiekvienos scenos. Prie bendros gerovės prisideda ir puikus garso montažas, kuris sugebėjo kelti bangas viduje ir tuo pačiu neleisti ramiai kvėpuoti peržiūros metu. Viskas atrodo taip, lyg pats išgyventum kiekvieną kančios akimirką.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmą galima priimti, kaip dviejų aktorių šou, kuris galiausiai virsta į Sandros Bullock solo. Tokie filmai labiau ir žavi, kai vienas ar du aktoriai sugeba ant savo pečių perteikti visas režisieriaus idėjas. Panašų vaizdą matėme 2009 metų filme „Mėnulis“.
Oskaro laureatė Sandra Bullock, kuri labiausiai asocijuojasi su komedijomis, vėl iššauna lyg iš patrankos ir sukuria savo patį stipriausią karjeros personažą. Būkime atviri – tai tobuliausias aktorės pasirodymas kine. Jos dėka buvo perteiktos vos ne visos filme sukeltos idėjos, todėl nenustebsime, jeigu ji gaus "Oskarų" nominaciją, už geriausią moters vaidmenį.
George Clooney, kuris ir čia nepraleido progos savimi pasipuikuoti, irgi suvaidino labai įtikinamai. Nusileido Bullock, tačiau bendrai jo personažas nešė didelę išmintį ir ramybę filmo metu. Profesionalus aktoriaus darbas, kuris gal ir nebus įvertintas kino profesionalų, tačiau vien už sudalyvavimą tokiame stipriame projekte, didelė pagarba jam.
Verdiktas
„Gravitacija“ – tai stiprių metaforų apie gyvenimo prasmę, reinkarnaciją, karmą mišinys, kuris virsta į genialiai papasakotą, vykstančią atvirame kosmose, išlikimo istoriją su neįkainojamais vaizdais, kerinčiais nuo pradžios iki didingo finalo, jog peržiūros metu kartais net pritrūksta oro iš jaudulio ir nuostabos, kurias dovanoja genialusis Alfonso Cuaronas.