Nėra kitos tokios meno rūšies kaip kinas, gebantis nukelti žiūrovus į kvapą gniaužiančius pasaulius. Tačiau tokie magiški filmai kaip „Džiunglių knyga“ ar „Bohemijos rapsodija“ būtų neįmanomi, jei ne vaizdo efektų kūrėjai, ištisus mėnesius kompiuteriais statantys jau išnykusius ar niekada nė neegzistavusius miestus, kuriantys tokius gamtos kampelius, apie kuriuos nė nesapnavote. Svajonė kurti kompiuterinius stebuklus ir paskatino vilnietį Justą Giedraitį (44) prieš aštuonerius metus persikraustyti į Londoną, rašo Jungtinės Karalystės lietuviams skirtas žurnalas „Žmonės UK“.
Tačiau noras grįžti į gimtinę toks stiprus, kad pastaruosius ketverius su puse metų jis du ar tris kartus per mėnesį atvyksta į Lietuvą. Penktadienį po darbo Justas skuba į oro uostą, o pirmadienį ryte iš oro uosto motociklu važiuoja tiesiai į biurą. „Tas rytinis skrydis šeštą ryto – lyg statybininkų autobusas į aikštelę, – juokiasi Justas. – Tokių keliautojų kaip aš yra ir daugiau. Lėktuve jau atpažįstame vienas kitą, pasisveikiname, pasikalbame.“
Nuolatinės kelionės tarp Vilniaus ir Londono per tuos metus jau spėjo pabosti, o didmiesčio gyvenimas – išvarginti. Tad Justas vis garsiau kalba, kad artėja metas grįžti į Lietuvą visam laikui ir imtis paauglystės svajonės – lėktuvo gaminimo.
„Iš tikrųjų Lietuva yra puiki. Manau, visiems reikėtų priverstinai trumpam išvažiuoti, kad ją įvertintų“, – įsitikinęs jis.
Toli gražu ne visi emigrantai taip trokšta grįžti gyventi į Lietuvą kaip jūs.
Tai jau ne pirma emigracijos banga, kurią patyrė Lietuva. Dabartinė banga visai kitokia nei ankstesnės. Kad ir kaip buvo Antano Smetonos valdymo laikais, kad ir kaip tauta vargo, žmonės dėl to nekaltino Tėvynės. Pažiūrėkite, netrūksta tokių emigrantų, kurių vaikai, anūkai nėra buvę Lietuvoje, bet lietuviškai puikiai kalba. Kokią meilę šaliai reikia įskiepyti, kad vaikas pats sekmadienį šeštą ryto važiuotų iki artimiausios lietuvių kalbos mokyklėlės, kad Lietuvoje nebuvęs sapnuotų ją?
Naujosios bangos emigracija yra kitokia. Daugelis žmonių išvyko ne be priežasties. Kai kurių padėtis buvo klaiki ir dėl to jie kaltina šalį, nelabai myli ją.
Kitur irgi aukso kalnai nelaukia, bet ten veikia kiti dalykai. Sėdėdamas gimtinėje dėl visko gali kaltinti valstybę, o emigravęs supranti esąs visiškas niekalas. Juk nepradėsi britų parlamento kaltinti, kad jis tavimi nesirūpina. Todėl žmonės pradeda rūpintis savimi. Ir pats turiu kelis pažįstamus, kurie dėl nieko nesuko galvos, o pagyvenę svečioje šalyje išmoko sunkiai dirbti ir grįžę į Lietuvą sukūrė nedidelius verslus. Šiandien jie išlaiko ne tik save, bet ir dar kelis darbuotojus. Jei jie būtų likę Lietuvoje, galbūt niekada nebūtų šitaip susiėmę. Kartais naudinga pasitrankyti po pasaulį.
O kokia jūsų istorija?
Išvykau, nes gavau svajonių darbą, kurio ilgai siekiau. Jeigu ne darbas, turbūt neturėčiau nė vienos priežasties būti Londone. Lietuvoje sunkiai rasčiau, ką veikti, kai profesija – kurti vizualinių filmų efektus. Tuo pradėjau užsiimti maždaug prieš dešimtmetį. Tada dar dirbau Lietuvoje – darydavau paprastas baldų vizualizacijas. Vieną dieną draugas davė kompaktinį diską su vaizdo efektų kūrimo programa ir pasakė, kad tai – ateitis. Žinote, gyvenime būna akimirkų, kai akyse kažkas užsidega ir prie tos veiklos pradedi sėdėti dieną naktį. Prie kompiuterio labai daug buvo prasėdėta naktų ir savaitgalių – už tai reikėtų atsiprašyti vaikų ir tuometinės žmonos. Bet dėl jų kantrybės ir atlaidumo man pavyko baigti savąjį universitetą namų virtuvėje. O mokytis buvo sunku, turėjau išsispausdinęs gal pusantro metro aukščio knygų stirtą. Knygynuose ir bibliotekose man reikiamų knygų nebuvo, tad tekdavo medžiagą siųstis internetu ir spausdintis. Apie „YouTube“ pamokas nė nekalbu – to irgi dar nebuvo. Todėl užtrukau begalę laiko, mokiausi gal trejus metus.
Kai supratau jau galintis dirbti, išsiuntinėjau savo darbo pavyzdžius britų įmonėms. Gana greitai sulaukiau kvietimo į pokalbį. Iki šiol pamenu, tai buvo pirmas mano apsilankymas Londone. Įžengiau pro kontoros duris ir pamačiau: lyg Vilniaus katedros aikštė erdvus fojė, stalas – šešių metrų ilgio, o prie jo sėdi trys sekretorės. Iš Lietuvos išvažiavau kalbėdamas laužyta anglų kalba – jos niekada nesimokiau, atsistojau prieš sekretorę ir supratau, kad nieko negaliu pasakyti. Taip baisu, kaip gyvenime nebuvo. Lyg prieš patranką būčiau buvęs pastatytas. Bet pirmąjį savo darbą gavau kitoje įmonėje, ten išbuvau trejus su puse metų. Kai tiek laiko išdirbi Londone, jau turi pagrindą po kojomis. Kol tavęs ten nėra, esi niekas. Jiems visiškai nesvarbu, kur dirbai ir ką veikei anksčiau. Juolab kad dabar daug žmonių yra baigę vaizdo efektų kūrimo mokslus. Darbuotojų pasiūla išaugo, tad atlyginimai pradėjo kristi, atrankos į poziciją – griežtėti. Dabar atėję į didelę įmonę naujokai pirmiausia stumdo kėdes, tvarko virtuvę, išnešioja laiškus. Prie tikro darbo jie išties neprisideda, dirba indų plovėjais. Po kelių mėnesių juodo darbo iš jų atrenkami jaunesnieji specialistai. Kaip jie atrenkami, neįsivaizduoju. Tačiau didelėse įmonėse svarbu, kad darbuotojo psichika būtų stabili. Mūsų darbas susijęs su menu, tad tikrai visokių ateina.
Vis pažeriate kritikos Londonui. Kodėl jis jums nepatinka?
Visaip bandžiau jį prisipratinti. Miestas yra įdomus, bet skirtas jauniems žmonėms. Kol esi studentas, vakarėliai, nenuspėjamas gyvenimas yra smagūs dalykai. O man Londonas – pernelyg intensyvus, nerandu jame komforto. Jau noriu atsisėsti balkone prieš saulę, išgerti kavos. Noriu tokių mažų gyvenimo malonumų, o čia jie visi įkainoti. Kiekviena tokia maloni smulkmena Londone kainuoja.
Aišku, komforto trūkumas turi savų pliusų, nes privalai susiimti ir daryti, kas privaloma. Būna, ryte tamsu, lyja, o reikia motociklu į darbą važiuoti. Dažnai į Londoną grįžtu kaip į frontą. Apskritai mane žavi britų valia ir gebėjimas laikytis disciplinos, šiuo klausimu jie lenkia lietuvius šimtmečiais. Londone trečią valandą nakties lyjant lietui gali gatvėje sutikti ne vieną, ne du ir net ne tris bėgiojančius žmones. Man nesuvokiama, kiek reikia valios, kad atsikeltum nuo sofos, įveiktum save ir eitum į lietų sportuoti.
Dar man Anglijoje labai patinka, kad gali pamatyti autobuso vairuotoją su įspūdinga skiautere. Jis paauglystėje buvo didžiausias „Sex Pistols“ gerbėjas ir šiandien toks liko. Vienintelis skirtumas yra tas, kad dabar jam gal 60 metų ir jis vairuoja miesto autobusą. Tai beprotiškai gražu.
„Džiunglių knygos“ vaizdo efektai buvo įvertinti „Oskaru“. Jums svarbūs apdovanojimai?
Ne. Yra žmonių, kurių indėlis į projektą – išties didelis, jie tikrai verti apdovanojimų. Bet prie „Džiunglių knygos“ dirbo gal tūkstantis žmonių. Visų mūsų indėlis buvo labai nedidelis. Suprantu, kad režisierius, kuris gyvena tuo filmu, nusipelnė šlovės. O kiti žmonės dirba kasdienį savo darbą, ir tiek. Jeigu filmas gauna „Oskarą“, ar vairuotojas, vežiojęs aktorius, jaučiasi svarbus? Na, nelabai.
Aš „Džiunglių knygai“ nepadariau nieko daugiau, nei esu padaręs kitiems filmams. Aišku, turi būti perfekcionistas ir daryti viską maksimaliai gerai. Jei nesieki geriausio rezultato, tiesiog chaltūrini.
Niekam ne paslaptis: prie kuo svarbesnio filmo arba kuo garsesnėje firmoje dirbi, tuo mažesnį atlyginimą gauni. Žmonės nori titulų ir įrašų gyvenimo aprašyme, nes tai garantuoja ateitį. Kai tai pereini, visai nebesinori garbės. Titulai ir pareigos svarbūs, kol esi jaunas.
Išduokite, kiek žiūrovai ekrane mato tikro vaizdo, o kiek – sukurto kompiuteriais?
Jeigu tai yra ne dokumentinis ir ne šiuolaikinis kinas, tikrovės ten mažai. Įsivaizduoju, dabartinių aktorių pagrindinis darbas dabar yra metaliniuose angaruose, kur yra žalias fonas, o anksčiau jie daug važinėdavo, dėl vienos juostos filmuodavosi keturiose skirtingose vietose. Nemanau, kad aktoriai patenkinti tokiais pokyčiais. Bet juk ne dėl jų filmai kuriami.
Tiesa, būna, kai ir dėl aktorių reikia pasistengti. Nesakysiu, kam, bet raukšles ir pagurklį vienai žvaigždei visai neseniai nuėmiau (šypsosi).
Kaip atrodo jūsų darbas?
Pirmiausia nuolat judini skaitmeninį pieštuką – jei nupieštum pieštuko trajektoriją, ji judėtų keturių kvadratinių centimetrų plote. Kita dalis – atsidusti ir eiti per žmones aiškintis, kodėl neveikia kas nors, kas turėtų veikti. Tai sudaro 70 proc. laiko. Prie vieno projekto įprastai dirba 300 žmonių – nesunku įsivaizduoti, kokį bardaką gali padaryti tiek darbuotojų. Juolab kad visi jie – tik žmonės, kartais norintys ir patingėti. Vadinasi, vienas vežimą stumia daugiau, kitas – mažiau, o trečias ne tik nestumia, bet dar ir stabdo.
Jei nori dirbti šioje srityje, turi perprasti ne tik kompiuterinę įrangą, bet ir fiziką, kitus tiksliuosius mokslus. Turi suvokti, kaip šviesa veikia daiktus realybėje, kaip juda fotonai. Labai įdomu, kai profesija aprėpia tiek daug sričių.
Jums visada sekėsi mokslai?
Mokslai niekada nesisekė, nes man nepatiko oficiali linija. Mokslas savaime man visada buvo įdomus, tačiau nedomino privalomieji dalykai. Paprasčiausias būdas ko nors išmokti – mokytis to, kas yra įdomu. Jeigu reikia mokytis neįdomių dalykų, jau bėda. Tai tas pats, kaip skaityti neįdomią knygą. Kankynė.
Pastebėjau, kad mėgstate pabambėti feisbuke. Taigi kas jus labiausiai erzina?
Darbas dėl darbo, ta nevykusi valdininkija. Norėtųsi, kad žmonės patys pradėtų rūpintis savo valstybe. Pradėkime nuo paprastų dalykų, pavyzdžiui, savivaldos. Tie, kurie turi namų bendrijas, susitvarko, apsišildo namus, išsimoka kreditus ir laimingai gyvena. Bet kiek jų yra? Labai nedaug, nes kiti nemoka susitarti. Dar kiti, prabėgus jau 28 metams nuo nepriklausomybės atgavimo, vis dar gyvena sovietmečio filosofija, kad kas nors kitas pasirūpins. Tai ir yra valdininkija. Ji atsiranda ne iš niekur, o iš žmonių abejingumo. Bet galiu pasidžiaugti, kad, nepaisant visko, visuomenė pamažu keičiasi, o Vilnius tampa skandinavišku miestu.
Gyvenate Londone, o jūsų draugė – Vilniuje. Kaip pavyksta išlaikyti santykius per atstumą?
Saulei reikėtų padėkoti už kantrybę ir atsidavimą. Ji – ypatinga moteris.
Tačiau tikiu, kad gyvenime nieko nereikia laikyti, tada viskas bus gerai. Kai tvirtai suspaudęs laikai, anksčiau ar vėliau viskas ima ir sulūžta. Reikia nekankinti savęs, jei galima to nedaryti. Viskas gana paprasta.
Suprantu, kad dėl darbo pobūdžio esate savaitgalių tėtis. Kokias vertybes vaikams bandote perduoti?
Tikriausiai nesu labai geras tėtis. Užtat labai didžiuojuosi savo vaikais: ir suaugusiu sūnumi, ir jaunėle dukra. Austėja be galo talentinga, tad tikiuosi, kad iš tų talentų išaugs gražus medis.
Manau, svarbiausia vaikams atrasti, ką jie myli, ką nori daryti. Nesvarbu, kas tai būtų. Tėvų pareiga yra priimti jų pasirinkimą ir suteikti visus įmanomus įrankius. Lengvai padėti, pastumti ir į reikiamą kelią grąžinti. Juk jauni žmonės blaškosi. Ir pats blaškiausi, iki 26 metų dariau šimtą tūkstančių darbų. Turbūt vienintelis dalykas, kurio nedariau, – kaminų nevaliau. Kai atradau, kuo noriu užsiimti, viskas susistatė į vietas. Tad, kaip ir sakiau, vaikus reikia visokeriopai palaikyti. Jeigu palaikymo vaikystėje nesulaukęs žmogus stos prie starto linijos, jo priešininkas, kuriam tėvai daug padėjo, stovės už 300 metrų. Ir pabandyk jį bent jau pasivyti! Ambicijos, galimybės – nevienodos.
Ir štai čia įsiterpia Justo širdies draugė Saulė, per visą pokalbį ji sėdėjo greta ir gėrė čiobrelių arbatą. „Mano dukra yra tokio paties amžiaus kaip Justo. Kartą ji man nusistebėjo, kad Justas taip myli savo dukrą“, – Justo teiginiui, esą nėra geras tėtis, paprieštaravo ji.
„Visi tėvai myli savo vaikus, tik gal kartais nemoka parodyti“, – komplimentams vis dar priešinosi Justas.
„Nenusivertink. Štai ką norėjau pasakyti“, – taikliai ir rūpestingai visus taškus sudėliojo Saulė.
