Visą lapkričio mėnesį dvidešimtmetį minintys „Žmonės“ šventiniuose žurnalo viršeliuose kvietė prisiminti asmenybes, kurios per tuos kelis dešimtmečius išlaikė populiarumo egzaminą. Paskutinis nostalgiškų ketvirtadienių herojus – meno pasaulio genijus Oskaras Koršunovas (51). Žodį „genijus“ galima tarti kaip nori: draugiškai, pagarbiai, pamaldžiai, ironiškai – tiesa vis tiek liks ta pati: kito tokio, kaip Oskaras, nėra. Tai jis sulaužė visus stereotipus, nuo pamatų sukūręs savąjį teatrą ir išgarsinęs Lietuvą visame pasaulyje.
Tiesa, pradžia nieko gero nežadėjo. Stojant į Dalios Tamulevičiūtės renkamą aktorių kursą, Oskaras iš kitų išsiskyrė tuo, kad... neįstojo. „Jums kažko trūksta“, – tada pasakė Dalia. „Neįstojome abu su Monika Bičiūnaite: išsliūkinome į Lukiškių aikštę, kuri tuomet vadinosi Lenino. Buvo pavakarys, Monika verkė fontanais, o aš... dideliu fontanu apmyžau Lenino paminklą“, – prisimena režisierius. O kadangi tais laikais nebuvo kamerų, atlikdamas šį aktą dar ir išrėkė: „Aš jums parodysiu, kaip man kažko trūksta!“ Ir parodė. Gal ir nelabai tuomet tikėjo savimi, bet turėjo aiškią nuojautą, kad ateityje kažkas jo laukia.
Tada Dalia Tamulevičiūtė paragino stoti į režisūrinį, o rekomendaciją parašė pats Eimuntas Nekrošius. „Noriu stoti į GITIS“, – išdrožiau. Nekrošius įdėmiai į mane pažvelgė: „Režisūra yra lazda su dviem galais.“ „Aš ir noriu pamatyti abu galus“, – atsakiau. Jis šyptelėjo ir pasirašė. O aš, atvirai tariant, per gyvenimą tuos abu galus ir pamačiau.“
„Oskaras Koršunovas nėra nei slapukas, nei mažakalbis – tiesiai sako, kad norint būti Oskaru Koršunovu, paprastų žmogiškų gebėjimų nepakanka. Reikia turėti šamano galių ir jausti ryšį su anapusybe, kad sukurtum tai, ką jis teatre sukūrė per pastaruosius trisdešimt metų“, – pokalbį apibendrina „Žmonių“ žurnalistė Grytė Liandzbergienė.
Savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“ Koršunovas pastatė būdamas dvidešimtmetis antro kurso studentas – ir su juo nušlavė pasaulinius apdovanojimus. Truputį vyresnis jaunuolis, dar labiau pripažintas ir apdovanotas, žvelgia iš šio „Žmonių“ viršelio. Jo akistata su šių dienų Oskaru – „Žmonių“ dvidešimtmečiui skirtos fotosesijos blyksnis, įkvepiantis stabtelėti, atsigręžti atgal, permąstyti prabėgusius metus, apgailėti, kas buvo ne taip.
O.Koršunovas, paklaustas apie asmeninį gyvenimą, neslepia, kad jo būta aktyvaus, kaip ir teatrinė karjera. „Gyvenau bohemišką gyvenimą. Meilės istorijų buvo daug, visos man turėjo didelės įtakos. Negalėčiau numoti ranka ir pasakyti, kad tie ar anie santykiai buvo nerimti: visi jie buvo rimti. Niekada moterims nekėliau jokių reikalavimų – tiesiog įsimylėdavau ir mylėdavau.“
Bet argi garsiausias Lietuvos režisierius, vadovaujantis savo vardo teatrui, pasiekęs visko, ko tik įmanoma pasiekti, dar turi ko gailėtis?..
„Gailiuosi, kad nesusilaukiau vaikų“, – tarsteli jis.
Naujausias žurnalo „Žmonės“ numeris: