Oskaras Koršunovas: „Geriausi dalykai gimsta iš kūrybinio šėlsmo“

Oskaras Koršunovas prie Skule Waksviko skulptūros Moteris krantinėje / Aušra Dargytė/ Žmonės.lt nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
AA

Vos prieš savaitę tiek Europoje, tiek pasaulyje pripažintas lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas gavo aukščiausią Norvegijos teatrinį Hedos apdovanojimą. Juo įvertintas O.Koršunovo režisūrinis darbas Oslo nacionaliniame teatre – Henriko Ibseno „Peras Giuntas“. Kalbinome teatro genijų Osle, kur praėjusi savaitgalį norvegų publiką turėjo galimybę pamatyti režisieriaus spektaklį „Miranda“ pagal Williamo Shakespeare‘o dramą „Audra“.

Kaip dabar jaučiatės, prabėgus savaitei po šio garbingo apdovanojimo?

Jaučiuosi  puikiai. Čia geras oras, savaitgalį  parodėme savo teatro spektaklį  „Miranda“ – viskas praėjo labai neblogai, susirinko pilna salė žiūrovų. Smagu, kad atėjo daug vietos lietuvių. Taip pat sulaukėme didelio norvegų teatralų susidomėjimo: aktorių, režisierių, dramaturgų.  Po spektaklio sulaukėme puikių publikos atsiliepimų, tad tikrai malonu.

Prieš atvykstant į „Hedos“ apdovanojimus buvome Varšuvoje su „Išvarymu“. Spektaklyje liečiama emigracijos tema lenkams taip pat labai aktuali. Dabar esu lyg ant geros bangos. Iš karto po Varšuvos atvykome čia, į Oslą, ir gavome „Hedos“  apdovanojimą. (Šypsosi)

Tai labai reikšmingas apdovanojimas. Keletą kartų buvau jam  nominuotas , tad šiemet  tikėjausi gauti „Hedą“. Norvegijos teatro visuomenė  jau gerai žino mano darbus – juk čia pastačiau šešis spektaklius. Nemažai gastroliavome su „Hamletu“  ir „Vasarvidžio nakties sapnu“,  dabar su  „Miranda“.

Nuotaikos yra  geros. Susidėjo daug tokių smagių dalykų: „Hedos“ apdovanojimas, „Išvarymo“ triumfas Varšuvoje, „Mirandos“ gastrolės Oslo nacionaliniame teatre.

Oskaras šypteli ir prietaringai taria:
Tfu tfu tfu tfu, gal per daug džiaugiuosi. Teatralai, kaip ir jūreiviai , prietaringi žmonės. Tenka būt  prietaringu, nes niekada nežinai, kas gali nutikti: užges ar neužges šviesa, pasiseks ar nepasiseks. Teatras kaip ir jūra, nenuspėjamas.

Oskaras Koršunovas Norvegijos publikai pristatė spektaklį „Miranda“ (37 nuotr.)
+31

Jus čia myli ir vertina. Kaip prasidėjo bendradarbiavimas su Norvegija?

Įdomu tai, kad Norvegijoje nėra vertikalaus  mąstymo. Man patinka tokia socialinė santvarka, kuomet nėra vien taip, kaip valdžia nuspręs. Visi yra lygūs ir visi gali spręsti.

Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo dar seniai, kuomet  Avinjone, garsiausiame Europos teatrų festivalyje rodėme spektaklius „Senė“ ir „Ten būti čia“. Juos pamatė viena Oslo teatro aktorė. Ne teatro direktorius ar režisierius, o tiesiog aktorė. Ji sugrįžusi į Norvegiją, į savo teatrą pasakė kolegoms: „Aš mačiau šio režisieriaus spektaklius,  man jie labai patiko ir aš noriu su juo dirbti.“ Taip viskas ir prasidėjo. Jie domėjosi, atvykdavo į festivalius, stebėjo kaip man sekasi. Kaip žinia, norvegai greitų sprendimų nepriima. Jie ilgai važinėjo pas mus, domėjosi kaip publika priima mano spektaklius, nemažai bendravome tarpusavyje. Ir, galų gale, pakvietė.

Pirmas spektaklis buvo  berods 2001 metais. Tai vienas smagiausių mano spektaklių, pastatytas pagal Aleksandro Vvedenskio ir Daniilo Charmso, mano mylimiausių autorių, kūrinius, vadinosi  „Mes ne pyragai“.  Teatro visuomenė buvo nustebinta, nes čia nieko panašaus ankščiau nebuvo pastatyta. Juos stebino tas anarchiškumas, drąsa, paradoksalumas. Tokie autoriai čia taip pat nebuvo statyti.

Tuomet dirbau su jaunais aktoriais, o dabar jie yra vieni labiausiai vertinamų Norvegijoje, tarkime, Øysteinas Røgeris. Jie buvo jauni, kupini entuziazmo, kaip ir aš, beje. (Juokiasi) Sukūrėme iš tiesų smagų spektaklį, čia plačiai nuskambėjusį ir visiems kiek netikėtą. Nuo tada Oslo nacionalinis teatras mane vis pasikviečia.

Jūsų spektakliuose gausu persipynusių antiherojiškų demonų, neįtikėtino draivo, nuolatos pulsuojančios ekspresijos. Įdomu, kaip visa tai gimsta?

Viskas gimsta iš kūrybinio šėlsmo. Geriausi dalykai yra ne sugalvojami, o gimsta improvizuojant. Aš nebandau nustebinti ar pateikti kažką labai originalaus. Nebūna taip, jog tiesiog sėdėčiau ir specialiai galvočiau. Geriausi dalykai gimsta kartu su aktoriais atsipalaiduojant, kvailiojant, šėliojant. Visa tai leidžia drąsiai, giliai bei objektyviai pažiūrėti į save. Nedirbu su dramaturgija taip, kaip galbūt dirba kiti, kaip matematikai – apskaičiuojant, kiek laiko pjesėje galima tylėti, kiek kalbėti, kiek kažką keisti ar bandyti išlaikyti dėmesį. Aš dirbu kitaip. Tarkime, kad ir statant „Mirandą“. Pradžia be galo ilga, scenoje praktiškai beveik nieko nevyksta. Arba pažvelkime į tą patį „Išvarymą“: visi kalbėjo, kad niekas penkias valandas nesėdės ir nežiūrės spektaklio. Bet salėse anšlagai, bilietai išperkami akimirksniu.

Aš nežinau, matyt, tai intuicija. Pats stebiuosi, kaip dramaturgiškai tiksliai viskas susidėlioja, visi netikėtumai, aukštos natos, kaip jos dera. Tiesiog intuityviai jaučiu, ką ir kaip daryti.

Oskaras Koršunovas Aker Brygge, tolumoje - Oslo miesto rotušė / Aušra Dargytė/ Žmonės.lt nuotr.

Ar Jums patinka Norvegija?

Man patinka Norvegija, ir žavi daug kuo. Nors pačiam iš pradžių nebuvo lengva, teko patirti ir šiaurietiškos vienatvės. Manau, kad emigrantams čia nėra lengva. Kita vertus, tai yra labai sąmoninga visuomenė. Tai  patriotiška ir kartu atvira šalis. Socialinė pusė labai išvystyta. Čia ne tik aukščiausias pragyvenimo lygis visame pasaulyje, tačiau ir pasirūpinta visais. Ir ne dėl to, kad jie turi daug gamtos ištekliu, bet dėl to, kaip jie moka tuos išteklius tausoti, kaip sugeba jais dalintis, viską planuoti.

Čia nuolatos vyksta susirinkimai, kuriuose dalyvauja visi. Pradžioje tai erzino, atrodė, kad tai laiko gaišimas, bet vėliau pamatai, kad toks bendras požiūris duoda labai gerus rezultatus.

Aš pamilau Norvegijos gamtą. Čia ji unikali. Gamtos grožis, visų pirmą – tai mūsų sielos atspindys. Būna, čia atvažiuoju pailsėti, pažvejoti ar tiesiog pabūti.

Beje, kai statėme „Perą Giuntą“, su visa kūrybinę trupe ėjome jiems labai svarbaus mitinio herojaus Pero Giunto keliais. Tai buvo neįtikėtina kelionė, net pavojinga gyvybei, tačiau būtent po jos norvegai pradėjo mus gerbti. Nors pradžioje jie nelabai tikėjo, jog mes praeisime tuo keliu, per kalnus, olas, stačius skardžius. Juolab, kad mes ėjome per tokį rūką, lietų. Kelionė truko visą dieną ir mes, žmonės be specialaus fizinio pasiruošimo (juokiasi), ją gana sėkmingai įveikėme. Buvo tikrai nelengva, tačiau gražu: ežerai skirtinguose aukščio lygiuose, skirtingų spalvų, stačios kalnų olos. Tokios nuostabios gamtos niekur kitur, išskyrus Islandiją, nesu matęs. Tai buvo neįtikėtina patirtis.

Kuo norvegai skiriasi nuo lietuvių?

Kalbant apie kūrybą, norvegai nepuola impulsyviai kurti. Jie negeba taip improvizuoti kaip lietuviai – jie viską kaupia savyje po truputį, renka tuos akmenis be galo lėtai, bet, galų gale, premjerai jie pasiruošia labai atsakingai ir labai gerai. Įgavau pasitikėjimą jais. Supratau, kad jie ne tingi, o tiesiog ilgai kaupiasi galutiniam rezultatui. Jie gerai jaučia distanciją. Galbūt todėl, kad jiems įprasta ilgai keliauti jūromis, kalnais. Tai juntama ir teatre.

Oskaras Koršunovas Aker Brygge, tolumoje - Oslo miesto rotušė / Aušra Dargytė/ Žmonės.lt nuotr.

Koks bus kitas Jūsų spektaklis Norvegijoje? Kokie kūrybiniai planai Lietuvoje?

Rudenį Bergene, operos ir baleto teatre, statysiu operą – Ludwigo van Beethoveno „Fideliją“. Lietuvoje pradėsiu statyti Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Niekada nestačiau Čechovo, bet jaučiu, jog dabar atėjo tam laikas. Reikėjo tam tikros gyvenimiškos patirties, tam tikrų praradimų, to, ko nebegali sugrąžinti ir pakeisti. Man pačiam labai svarbu suvokti save. Pirmiausia bandau suprasti save ir dalintis tuo suvokimu su kitais (taria su liūdesiu akyse).

Ar dažnai įsimylite?

Režisierius žavingai šypsosi, pradeda juoktis, akimirką delsia, o tada ištaria:
Dažnai, čia mano kryžius...

Ar sunku talentingam režisieriui pasirinkti kokį spektaklį statyti, ką kurti?

Pasirinkti, ką statyti, yra sunkus darbas. Svarbu suvokti, kas aktualu žmonėms. Teatras turi atspindėti realybę. Prieš nuspręsdamas ką statyti, turi daug galvoti, ieškoti, įžvelgti, skaityti, šėlioti. Jokiu būdu negali tiesiog tik sumąstyti ir statyti.

Teatralo darbas nesibaigia išėjus iš teatro. Kartais net sapne gali gauti reikiamą atsakymą. Kurdamas teatre noriu kalbėti apie tai, su kuo susiduria žmonės, kuo jie gyvena. Į teatrą žmonės ateina ne pailsėti – jie ateina išgyventi, patirti, ieškoti to, kas jų gyvenimams suteiktų prasmės. Žmonės nori dramų, tikrų išgyvenimų, jausmų, todėl aš visada stengiuosi sukurti tai, kas tikra, bet dažnai užslėpta. Mano spektakliuose yra prievartos, kartais jie būna žiaurūs, bet žmogiški, todėl jie populiarūs, vertinami kritikų ir nuolat keliauja po Europos festivalius. Tad kurdamas stengiuosi būti įžvalgus.

Ar kartais nebūna liūdna, kad svetur esate daug labiau vertinamas nei Lietuvoje?

Oskaras minutėle žiūri į tolį, atsidūsta ir taria:
Žinoma, kartais liūdna. Jeigu nebūtų tokių didelių įvertimų užsienyje, nežinau ar būtų įmanoma kurti Lietuvoje. Didžiausius įvertimus gavau užsienyje, ne Lietuvoje. Vienas jų, kuriuo labai džiaugiuosi – Naujosios teatro realybės prizas, didžiausias įvertinimas Europoje, kurį gavę vos kelios dešimtys režisierių. Buvau apdovanotas juo „už įnašą į teatro raidą“. Tokie įvertinimai kaskart skatina dar labiau stengtis.

Kalbant apie Norvegiją, čia prioritetai skiriami kultūrai, ko labai trūksta Lietuvoje. Svarbu suvokti, jog dėka kultūros ateina ir ekonominis augimas, visa ko pakilimas. Gaila, kad mūsų šalyje to daug kas nesupranta.

Skaitykite daugiau