1987-ųjų gegužės 28-osios vakarą danguje virš Maskvos pasirodė mažas vienmotoris lėktuvėlis. Pažeme apsuko keletą ratų virš Raudonosios aikštės, apskriejo Kremlių, galiausiai nutūpė ant Didžiojo tilto per Maskvos upę, nuriedėjo keletą šimtų metrų aikštės grindiniu ir sustojo tiesiai priešais įvairiaspalviais kupolų svogūnais žėrinčią Vasilijaus Palaimintojo cerkvę. Vaizdas buvo toks siurrealistinis, kad kai kurie žmonės pradėjo dairytis kamerų: pamanė atsidūrę filmavimo aikštelėje. Iš orlaivio išlipęs akiniuotas jaunuolis prisistatė esąs Mathiasas RUSTAS, „inžinierius iš Vakarų Vokietijos“.
Nesankcionuotas Mathiaso Rusto skrydis iš Helsinkio į pačią sovietinės imperijos širdį nebuvo kinas – realybės siužetas tąkart pranoko filmo scenarijų. Įvykis vėliau apaugo gandais, spėlionėmis, interpretacijomis, sąmokslo teorijomis ir tapo viena paskutinių jau pradėjusios byrėti Sovietų Sąjungos legendų, kurios pagrindas – stulbinamas, bet nenuginčijamas faktas: iš paauglystės vos išaugęs nepatyręs pilotas mėgėjas (prabėgus trims dienoms po incidento, birželio 1-ąją, Rustui sukako devyniolika) iš tiesų išdūrė kone neįveikiama laikytą sovietų oro gynybos sistemą.
Ir dar fricas (kalbėta, esą Lefortovo kalėjimo, kur vėliau atsidūrė Rustas, viršininkas naująjį „svečią“ pasitiko replika: „Tik vokiečių asų virš Maskvos mums betrūko!“)... Ir dar gegužės 28-ąją, per SSRS pasienio kariuomenės profesinę šventę – Pasieniečio dieną... Ar galima sugalvoti didesnį pažeminimą?