Skrydžio baimė. Ji kamuoja moteris ir vyrus, žvaigždes ir paprastus mirtinguosius, emociškai nestabilius ir iš pažiūros labai stiprius žmones. Kodėl? Ir kaip iš jos vaduotis?
„Reikia susisiekti su Regina“, – pirmiausia dingtelėjo man, kai ėmiausi rašyti apie bijančius skristi lėktuvu. Buvusi kolegė, jau keleri metai gyvenanti už Atlanto, bendro darbo laikais pasakojo, kad lipdama į orlaivį kaskart išgyvendavo klaikią baimę.
Kaip nustebau gavusi jos trumpą žinutę su šypsenėle: „Lyg ir nebebijau skristi!“ Kitas pašnekovas, kuris, pasak mano šaltinio, renkasi ilgai dardėti traukiniu vietoj greito skrydžio lėktuvu, nes pastarojo bijo, išgirdęs, kodėl skambinu, neteko žado. „Aš bijau skristi?! Kas jums sakė? Neturiu jokių problemų dėl to! – tikino buvęs garsus krepšininkas, o dabar treneris Valdemaras Chomičius. – Pasakysiu, kas tikrai labai bijodavo, kai kartu skraidydavome, – Tkačenka. (Krepšininkas Vladimiras Tkačenka – pasaulio ir Europos čempionas, 220 cm ūgio milžinas, – red. past.) Jis, kai lėktuvas patekdavo į turbulencijos zoną, išbaldavo kaip kreida, įsitverdavo kėdės ranktūrių ir tiesiog apmirdavo.“
Sąraše garsenybių, kurioms skristi baisu ir labai baisu, – dainininkai Davidas Bowie ir Cher, aktoriai Jennifer Aniston, Whoopi Goldberg, Billy Bobas Thorntonas, Kirsten Dunst, Sarah Jessica Parker...
Tie, kurie gali įvardyti baimės priežastį („lėktuve pasitaikė teroristas“, „kylant kažkas sugedo, skrydis buvo sulaikytas“ ir pan.), galbūt jaučiasi šiek tiek geriau (ne taip kvailai) nei bijantys, bet net negalintys paaiškinti, kodėl. Tačiau ir vieni, ir kiti, žinoma, pasijustų atsikratę ant kaklo kabančios milžiniškos girnapusės, jei tik kas nors juos išvaduotų nuo emocijų, kylančių dėl minčių apie skrydį lėktuvu, jau nekalbant apie patį skrydį.
Kodėl ji rami?
Ką apie baimę patiriančius keleivius mano moteris, kuriai lėktuvas – darbo vieta jau daug metų? Mūsų pašnekovė – orlaivių palydovė Arūnė Židovainytė.
– Turbūt patyrę lėktuvo palydovai netrunka pajusti baimės kvapą? Ką jie paprastai daro, kad keleiviui pasidarytų geriau?
– Skrydžio baimę turintį keleivį profesionalus orlaivio palydovas pastebi iš karto. Tokį žmogų pamatai, kai jis lipa trapu. Kitus ji užvaldo, kai orlaivio durys užsidaro arba skrydis jau įpusėja.
Moterys ir vyrai skiriasi tik tuo, kad paprastai jos nekalba apie savo būseną, o jie būna atviresni, kreipiasi pagalbos ir paramos į palydovus, be to, dažniau ieško nusiraminimo vartodami alkoholį. Tačiau tikros baimės įkaitų pasitaiko labai retai, kur kas daugiau tokių, kurie jaučia nerimą. Su tais keleiviais kalbamės ir mėginame nukreipti jų dėmesį nuo skrydžio.
Kaskart sakau: „Pažvelkite pro langą – ten, virš debesų, visada šviečia saulė!“ Dar patariu stebėti kitus keleivius, ką veikia palydovai, kaip jie rūpinasi skrendančiais... Baimė įsismarkaus ar ne, priklauso ir nuo paties žmogaus, ir nuo orlaivio bei jo komandos, ir nuo oro sąlygų.
– Gal yra tekę išsodinti mirtinai bijantį ir dėl to visiškai nebesivaldantį keleivį?
– Neturime teisės to daryti. Tik pats žmogus gali atsisakyti skristi. Pamenu, kartą dėl įsigąsdinusio keleivio vėlavome pakilti. Galų gale įkalbėjome jį skristi sutarę, kad skirsime jam ypatingą dėmesį ir nuolat būsime netoliese. Žmogų persodinome kuo arčiau palydovų posto orlaivio priekyje. Kitą kartą keleivį laikiau už rankos, kai orlaivis kilo ir leidosi.
– Kodėl jūs nebijote skristi?
– Skrydis man – kažkas nuostabaus, kone antgamtiško. Tu su kitais, tokiais skirtingais pakeleiviais esi aukštai aukštai, nuostabioje neaprėpiamoje erdvėje. Visi tie žmonės – mažytė bendruomenė, kurią sujungė neįprasta aplinka ir laiko momentas. Jis kiekvieną sykį būna vis kitoks ir tikrai niekada nepasikartos. Tai kodėl juo nepasidžiaugus?!
Beje, yra sakoma, kad skristi aštuoniolika kartų saugiau, nei sėdėti namie. (Juokiasi.) Tik pagalvokite: kasdien lėktuvais keliauja per tris milijonus planetos gyventojų! O kiek pasitaiko katastrofų? Jos sudaro mažiau nei vieną visų skrydžių procentą.
3 mln. – tiek planetos gyventojų kasdien kyla į orą.
Aš žinau, jog labai daug žmonių dirba, kad orlaivis sklandžiai pakiltų ir saugiai mus nuskraidintų. Turima informacija apie tai, kaip jis veikia, kaip paruošiamas skrydžiui, ką reiškia įvairiose skrydžio fazėse girdimi garsai ir t. t., man taip pat padeda nebijoti.
– Kaip žmogus, kurio nenuramina žinojimas, kad orlaivio techninė būklė gera, aviakatastrofos – nepalyginamai retesnės už autokatastrofas, turėtų sau padėti atsidūręs tuoj į dangų kilsiančioje geležinėje dėžėje?
– Padeda valerijonų tabletė (alkoholio, kurio griebiasi daugelis, nerekomenduoju, nes niekada negali žinoti, kaip suveiks jo ir baimės duetas), sėdėjimas nesukryžiavus kojų, nesunėrus rankų, neįtempus pečių, sąmoningai kontroliuojamas kvėpavimas pilvu (įkvėpimas, kvėpavimo sulaikymas, iškvėpimas vienodais intervalais, skaičiuojant iki keturių).
Vandens, arbatos gėrimas, kramtymas, bendravimas taip pat nukreipia dėmesį nuo baimės. Ją gali padidinti net ankšta apykaklė, todėl ruošiantis skrydžiui reikėtų pagalvoti ir apie tai. Beje, turėtumėte žinoti, kad, kai bijantis žmogus ima dažniau skraidyti, neigiamas emocijas, būna, pakeičia teigiamos – jis netgi pamėgsta skrydžius orlaiviu! Taip jau ne vienam yra nutikę.
Ledkalnio viršūnė
dr. Marius Daugelavičius, psichologas
– Vaikystėje labai bijojau tarakonų. Negi tą mano absurdišką nepavojingų gyvūnėlių baimę galima gretinti su skrydžio lėktuvu baime?
– Kiekvienas žmogus turi psichologinę teritoriją, kuri yra gerai pažįstama ir atrodo saugi. Mūsų baimė yra tarsi „elektrinis piemuo“, kuriuo apjuosiami laukai su besiganančiais gyvuliais. Vieną kitą kartą prisilietę prie plonos vielos ir gavę elektros srovės krūvį, jaučiai prie lauko ribos nebesiartina saugodamiesi to, kas nemalonu. Lygiai taip pat žmogus stengiasi išvengti dalykų, kurie jam atrodo nekomfortiški, nors kitam jie nekelia jokių neigiamų emocijų.
– Ar vadovaujantis logika galima suvaldyti baimę? Pavyzdžiui, kai kalbama apie lėktuvus, įprasta kaip svarų jų saugumo argumentą pateikti statistiką, jog nelaimių danguje vyksta daug rečiau nei ant žemės.
– Aukščio baimė gali kauptis palengva (kažkur kažką pamačiau, išgirdau, perskaičiau, pagalvojau), bet žmogus tų momentų nefiksuoja. Jie tiesiog kapsi į pasąmonę. Emocijos proto neklauso. Baimę galima palyginti su ledkalnio viršūne – po vandeniu esančios dalies žmogus tiesiog nemato. Ji kiekvieno skirtinga, todėl neišsiaiškinus, kas konkrečiai ten slypi, išsivaduoti iš baimės gniaužtų sudėtinga. Baimė, kaip ir šuo, nustoja kibti į pakinklius, kai liaujamės nuo jos bėgti, todėl labai verta sustoti ir pažvelgti jai į akis.
(Ne)baimės atmintinė
1. Užuot keikę likimą ir kankinęsi, ieškokite pagalbos – ją gali suteikti psichologai ir žmonės, kurių darbas susijęs su skraidymu.
2. Jūsų skrydžio baimė – tik ledkalnio viršūnė, todėl labai naudinga ištyrinėti po vandeniu esančią nematomą jo dalį.
3. Lakūnai ir orlaivio palydovai turi savisaugos instinktą kaip ir jūs, tačiau jie daug daugiau išmano apie lėktuvus – tai jiems padeda nebijoti. Pasidomėkite ir jūs!
4. Lėktuve darykite viską, kas atitraukia nuo baimę sukeliančių minčių: bendraukite su palydovais, bendrakeleiviais, atlikite atpalaiduojamųjų pratimų, ką nors gurkšnokite, kramsnokite, klausykitės muzikos, sąmoningai traukite iš atminties malonius įvykius.
5. Turbulenciją labiausiai junta lėktuvo gale sėdintys keleiviai – turėkite tai galvoje, kai pirksite bilietą.