Orijus Gasanovas: „Darau visko tiek daug, lyg gyvenčiau paskutinę dieną“

Orijus Gasanovas / Asmenininio albumo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-07-30 18:39
Žurnalisto Orijaus Gasanovo (31) tiesiog neįmanoma nežinoti – jį mato televizijos žiūrovai, girdi radijo klausytojai, skaito žurnalų gerbėjai. Vietoje nenustygstantis vilnietis jau penktoje klasėje žinojo, kuo bus užaugęs, o dėkoti už tai, ką turi dabar, gali tik pats sau. Ir nesikuklindamas sako, kad kiekviena jo gyvenimo diena – lyg paties įdomiausio serialo serija.

Interviu su Orijumi susitinkame devintą valandą ryto jo mėgstamiausiame sostinės restorane „Stebuklai“: „Rytas – geriausia dienos dalis. Visi dar būna tokie gaivūs, švieži, atrodo, dar gali šitiek visko nuveikti.“ Prie pat restorano durų Orijų lyg tikrą buržua atveža ponas Vitoldas – asmeninis vairuotojas: „Neturiu vairuotojo pažymėjimo, bet man jo ir nereikia. Asmeninis vairuotojas – kur kas patogiau, o ir labiau apsimoka. Ponas Vitoldas vežioja mane jau devintus metus ir, kol mes čia kalbamės, kantriai laukia netoliese.“

Orijaus dienotvarkė suskaičiuota minučių tikslumu ir prieš pat pokalbį jis įspėja, kad daug laiko neturime. Iš karto po pusryčių lėks į radijo stoties ZIP FM studiją, kurioje kartu su Simona Albavičiūte-Bandita veda popietinį šou „Live!“, be to, rašo žurnalui „Happy 365“, rengia emigrantų istorijas LRT laidai „Emigrantai“, o TV3 kanale režisuoja kulinarines VMG laidas.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

„Du darbus vienu metu turiu nuo tos dienos, kai pasiėmiau buto paskolą, – pasakojimą pradeda Orijus. – Man tebuvo devyniolika, įkalbėjo žurnalo, kuriame dirbau, vyriausioji redaktorė: „Nuomotis butą – nesąmonė!“ Paskolą gavau nesunkiai, bet jam įrengti pinigų pritrūkau. Gavau pasiskolinti dar penkiasdešimt tūkstančių litų, tik ir jų galiausiai nepakako. Pasiėmiau vartojamąjį kreditą ir taip vienu metu turėjau tris nemenkus įsiskolinimus. Tada tik bum – atėjo krizė, krito atlyginimai, o man kas mėnesį reikėjo 3000 litų vien paskoloms padengti. Pasidarė baisu ir susiradau antrą darbą. Nuo tos dienos niekada nedirbau tik vienoje vietoje, nes su pinigais atsirado ir daugiau laisvės. Taip pradėjau dirbti trečioje ir ketvirtoje vietoje, o vienu metu dirbau net penkiose. Ir tai – ne tik dėl pinigų. Darau visko tiek daug, lyg gyvenčiau paskutinę dieną.

Savaitės darbo grafikas gana griežtas, tačiau ne tai baisiausia, – turiu keturis vadovus (juokiasi). Ir kiekvienas reikalauja, kad jų darbas būtų pats svarbiausias. Bet aš visus darbus myliu vienodai ir atlieku iš širdies.

Turiu graikiško kraujo ir dėl gana egzotiškos išvaizdos vaikystėje sulaukdavau pašaipų – gi juodas, vadinasi, čigonas! Kiti dėl patyčių verkdavo, o aš per daug į širdį neimdavau, nors ir nebūdavo malonu. Kad esu kitokio gymio, man atrodė net faina, bet kai aplinkiniai bandė tai išversti į neigiamą pusę, tikrai pradėjau galvoti, kad esu kažkoks kitoks – visiškas frykas. Kai per televiziją vedžiau laidą vaikams apie narkotikų žalą, vadino narkomanu, ir ką tu jiems?.. Bet aš visada buvau mėgstantis už save pakovoti, turėjau naglumo, jo netrūksta iki šiol.

Augau tik su mama ir tikrai ne poniškai, todėl dirbau nuo mažens. Penktoje klasėje, pamenu, sukviečiau kiemo vaikus, kad rinktų butelius. Pats nerinkau, tik viską reguliavau ir, aišku, butelius pridavęs pasiėmiau didžiausią pinigų dalį. Vilniaus centre, Algirdo gatvėje, organizavau automobilių plovimo darbus. Brangesnių automobilių savininkai primokėdavo man, kad tik jų neliestume.

Anuomet mama kartais net skolindavosi dešimt litų arba nešdavome priduoti tuos pačius tuščius butelius. Nupirkdavo bulvių ir konservuotos mėsos, padalydavo kelioms dienoms... Nuo tada prisižadėjau sau, kad kai suaugsiu, mano namuose šaldytuvas niekada nebus tuščias. Taip ir yra: ir ikrų galima rasti, ir šampano, penkių rūšių varškės sūrelių, lašišos, vytintos dešros – visko, ką mėgstu labiausiai, ir tai nebūtinai prabangūs produktai. Nuolat pusę išmetu, nes vis sugenda – žinau, negerai...“

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Žurnalisto karjerą pradėjai būdamas moksleivis. Kaip redaktoriai reagavo, kai darbo prašėsi dvylikametis?

O man tada tikrai neatrodė, kad esu tam per jaunas. Su keliais bendraamžiais pasiėmėme geltonų puslapių knygą, kurioje buvo surašyti visų Lietuvos įmonių kontaktai, ir pradėjome iš eilės skambinti į sostinės redakcijas: „Trys gabūs penktokai nori dirbti žurnalistais, atlyginimo nereikia, galime daryti bet ką.“ Prisiskambinau kokiai dvidešimčiai redakcijų, o atskambino trys: Lietuvos nacionalinė televizija, laikraštis „Lietuvos aidas“ ir man negirdėtas mokytojų laikraštis „Dialogas“. Paskui nuo šio laikraščio redaktorės net slapsčiausi – labai nepatiko ten rašyti nuobodžias temas, o ji vis prašė ir prašė... Rašiau ir į „Lietuvos aidą“. Pamenu pirmą tekstą, kuris buvo tiesiog tragiškas: apie moksleivius ir narkotikus – kalbinau jau pūvančius narkomanus. Kartais rašinius taip išredaguodavo, kad jų net nepažindavau. Stengiausi atrasti savo rašymo stilių ir tik dešimtoje klasėje pradėjo patikti tai, ką rašau. Lietuvos nacionalinėje televizijoje darbavausi ir prie laidos vaikams „Panoramytė“.

Į suaugusiųjų žurnalistiką žengiau septintoje klasėje, kai su vienu kauniečiu įkūrėme nemokamą laikraštį moksleiviams „Mokyklos frontas“, jis buvo platinamas didžiausiuose šalies miestuose. Patys ne tik rašėme tekstus, bet ir ieškojome reklamos, kad leidinys galėtų gyvuoti, – auditorija buvo tikslinė ir didelė, todėl reklamos netrūko. Mus aplankė sėkmė, nes laikraštis buvo popsinis, o temos neretai ir labai pikantiškos. Drąsiai rašėme ne tik apie prisidirbusius mokinius, bet ir apie mokytojus, todėl kai kurios mokyklos „Mokyklos frontą“ net buvo uždraudusios platinti. Pavyzdžiui, kai parašėme apie mokytoją, kuri tikrindavo merginų apatinius... Pirkdavome nuotraukas, kurios mus domino, vienas mokinys net buvo mums padavęs įrašą, kaip jų mokytojas vilioja moksleivius į sektą. Taip mano tekstų pradėjo prašyti ir tuometiniai didžiausi šalies dienraščiai. Koks pasididžiavimas apėmė, kai rytą atsikėlęs prabėgau pro kioską ir vitrinose pamačiau, kad mano tema yra vedančioji laikraštyje „Lietuvos žinios“. Jiems pardaviau nuotraukas, kuriose matyti, kaip rusiškos grupės „t. A. T. u.“ merginos Sportų rūmų scenoje bučiuojasi ir už dešimt litų tą patį siūlo padaryti dviem vaikinams iš minios. Keista, bet, be manęs, daugiau jokių fotografų nebuvo. Supratęs, kad „Mokyklos frontui“ ši tema per stipri, pasiūliau ją „Lietuvos žinioms“.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Mama pirštu negrūmojo, kad sūnus per mažai skiria dėmesio mokslams?

Sakykime, mama palaikė, bet visada primindavo, kad mokslai gyvenime yra svarbiausia. Aš skaitydavau labai daug knygų, nes maniau, kad jos pridės man proto. Bėgdavau iš pamokų, buvo sunku dirbti ir mokytis.

Pirmoji alga įkrito šešiolikos, už ją nusipirkau diktofoną ir radijo grotuvėlį. Anksti išėjau iš namų, išsinuomojau butą, nes jaučiausi pradedantis savarankišką gyvenimą, galintis pats save išlaikyti. Devyniolikos pradėjau dirbti žurnale „Panelė“ – mane perpirko iš televizijos pokalbių šou „Nomeda“, nes matė, kad randu skandalingų temų: pirmasis lytį Lietuvoje pakeitęs žmogus, dvylikametė – jauniausia šalies nuotaka, turtuolių vaikai – auksiniame narvelyje... Juokingiausia, kad pats visiškai nebuvau skandalistas, bet net dabar į „Google“ įvedus mano vardą ir pavardę pirmas tekstas, kurį išmeta, yra: „Bene skandalingiausiu žurnalistu laikomas Orijus...“

Turi laiko sau? Juk kažkaip reikia atsijungti nuo darbų ir pamiršti svetimus gyvenimus?

Svetimų problemų į galvą stengiuosi neimti. Tų liūdnų istorijų tiek daug, kad jeigu į jas visas įsijausčiau, turėčiau atidaryti labdaros organizaciją.

O to laiko sau daug nėra, bet nesiskundžiu, gi ne šiukšlių konteinerius stumdau paromis. Pavargstu, tačiau žinau, kad savaitgalį išskrisiu į kokią šalį: laidai „Emigrantai“ herojų užsienyje ieškau atostogų radijuje sąskaita. Darbo dienomis dažniausiai išskristi negaliu, nes kitaip nukentėtų kiti darbai. Tikrų atostogų per metus turiu vos savaitę ar dvi, bet ir ilsėdamasis kokioje Brazilijoje sėdžiu prie baseino su kompiuteriu.

Nekenčiu naktinio gyvenimo, klubų. Savaitgaliais iki paryčių nesilinksminu, gal kartą per mėnesį apsilankau kokiame barelyje. Užtat mėgstu skaniai pavalgyti ir nueiti į kiną. Svečiuodamasis užsienyje visada apsilankau kino teatre ir restoranuose. Gerai, kad išvykti dažnai pavyksta, nors tos kelionės atostogų neprimena: per kelias dienas nufilmuojame keturias arba septynias istorijas.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Emigrantų“ herojus lengva įkalbėti išsipasakoti savo išgyvenimus priešais kameras?

Tik du kartus yra buvę, kad susitaręs atvažiuoji prie pašnekovo durų ir niekas tavęs neįleidžia. Aš visada sakau, kad ypač vienišiems žmonėms manęs nereikia bijoti, nes aš dažnai būnu tas vienintelis nuo pradžios iki galo išklausęs jų išpažinties. Žiniasklaida turi be proto didelę galią, bet mus vis tiek nuolat puola: jeigu rodome sėkmingas išeivių istorijas, vadinasi, skatiname emigraciją, o jeigu liūdnas, parodome, kad visi lietuviai emigrantai – kone kvailiai, todėl stengiamės atrasti viduriuką.

Neretai pasitaiko, kad po filmavimų su herojais bendravimas nenutrūksta. Ir pasakysiu kodėl – nes tampu jų draugučiu. Visada prisitaikau prie pašnekovo ir su juo randu sąlyčio taškų: jeigu kalbuosi su bradziaga, su juo ir bendrauju gatvės kalba, jeigu tai – ponas inteligentas, mano elgesys ir šneka jau visai kitokie. Išgirstu: „Orijau, su jumis lengva bendrauti.“ Paprastumas atidaro daugybę durų.

Kurie susitikimai su herojais įsimintiniausi pačiam?

Daug istorijų, vertų filmo scenarijaus. Kažkada šnekinau vyrą, kuris į Škotiją atvažiavo rinkti dėvėtų drabužių, apsigyveno bendrabutyje su dar keliais tautiečiais. Vieną naktį jo bosui užėjo balti arkliai ir jis nusprendė nužudyti visus savo darbuotojus. Mėtė į juos baldus, mušėsi, lakstė su peiliu... Taip tas mano pašnekovas, nemokantis angliškai, sumuštas ir praradęs atmintį, atsidūrė vietos psichiatrijos ligoninėje. Kas rytą prabudęs prieš save mato lietuviškai su klaidomis parašytą lentelę: „Labas rytas, Rimantai, jūs esate Škotijoje, psichiatrijos ligoninėje, jūs patyrėte sunkią galvos traumą, šiandien yra tų ir tų metų ta ir ta diena.“ Šalia jo netikėtai atsiradusi nepažįstama lietuvė nutaria padėti. Suranda Rimanto prieš dvidešimt metų matytą dukrą, kuri yra emigrantė Londone, vykstame į Londoną, nufilmuojame ir ją, ji atvyksta lankyti tėčio... Tikra drama.

Širdį suvirpino ir praėjusią vasarą „Happy 365. Pliažo knygoje“ publikuotas rašinys apie žmones, niekada nemačiusius jūros: kalbinau buvusią kalinę, senolių porą ir be šeimos augusią mergaitę. Visi jie nė karto nebuvo įbridę į jūrą, o mes išpildėme šią jų svajonę – susodinome į autobusiuką ir nuvežėme į šalies pajūrį. Susijaudinimo ir ašarų buvo užtektinai... Seneliai vienas kito klausė: „Kas ten, kitoje jūros pusėje? Kitos žemės?“ Mergaitė tolumoje mojavo savo mirusiai mamai, o buvusi nuteistoji suprato, kad tai yra gražiausia, kas jai gyvenime nutiko. Tokios istorijos įkvepia gyventi, nes tikri stebuklai slypi paprastume.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Niekada nekilo noro palikti Lietuvą? Gal svetur savo srityje pasiektum dar daugiau?

Kadangi dažnai viešiu užsienyje, tokių minčių nekyla, nes Lietuvą vadinu perspektyvų šalimi. Kažin, ar būdamas šešiolikos būsi priimtas dirbti į BBC televiziją Londone, o štai Lietuvoje nacionalinėje televizijoje – drąsiai. Čia didžiulės galimybės, nes gali imti ir parašyti turtingiausiam šalies žmogui, kad nori pas jį įmonėje atlikti praktiką, ir jis tave greičiausiai priims. Lietuvoje nepasiseka tik tinginiams, kurie buvo pratę gyventi prie sovietų santvarkos, kai viskas visiems buvo duota po lygiai. Tokie žmonės Lietuvoje nesistengia nieko daryti, o kai išvyksta į tą pačią Angliją, suvokia, kad jeigu nedirbsi ir nedėsi pastangų judėti pirmyn, būsi tiesiog šiukšlė.

Naujausi straipsniai