Aplinkos inžinerijos studijų bakalaurą Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijusi Emilija Šaulytė (23) šiuo metu studijuoja ekologiją Vilniaus universitete, tačiau tai netrukdo merginai rasti laiko rašyti straipsnių apie ekologiją, fotografuoti, auginti šunis ir velti „tapukus“. Portalui Žmonės.lt E.Šaulytė papasakojo, kaip hobis velti vilną tapo gyvenimo būdu ir buvo atidarytas puslapis Emisa.tk, tačiau apie viską nuo pradžių.
Velti vilną ir gaminti iš jos avalynę bei kepures – hobis ar naujo verslo pradžia?
Drąsu vėlimą vadinti verslu, tai labiau yra mano hobis, pragyvenimo šaltiniu jo nepavadinsi. Visus turimus ir gaunamus pinigėlius investuoju: nusiperku dar vieną porą kurpalių, naujos neišbandytos vilnos, natūralaus šilko, šilko sruogų, vėlimo reikmenų... Tiesiog vėlimas man yra kūrybinis procesas, veikla, kuri man labai patinka. Prekės ženklo „Emisa“ pavadinimas kilo iš mano vardo ir pavardės – Emilija Šaulytė.
Kada viskas prasidėjo?
Veliu, ko gero, jau kokius 4 ar 5 metus, iš tikro niekada tiksliai neskaičiavau. Iš pradžių viskas prasidėjo nuo veltų karolių, sagių, bet visada norėjau veltinių, tokių kaip vaikystėje, kuriais šaltą žiemą per atostogas kaime apaudavo močiutė. Beje, kažkada mano prosenelis mums vaikams sakydavo, „kad lašiniai ir vailakai iš mados neišeina“. Dabar įsitikinau, kad šie žodžiai man tapo pranašiški.
Iš kur išmokote velti vilną?
Geriausių dalykų gyvenime vaikus išmoko mama, taigi mane velti išmokė manoji. Iš pradžių vieną tapukų porą veldavome kartu: aš kairį tapuką, ji – dešinį. Ir dabar mano mama man didžiausia patarėja, kritikė, idėjų generatorius.
Vilnos ieškote pati ir perkate iš avių augintojų ar tiesiog užsisakote specialiose parduotuvėse?
Stengiuosi išbandyti įvairią vilną: lietuvišką šiurkščiavilnių avyčių, kaimišką (mišrūnių avių), Romanovų veislės avių, avių ir šuns vilnos karšinį, Naujosios Zelandijos vilną, latvišką, bulgarišką, alpakų vilną, Australijos merino vilną, pastaroji dabar yra mano mėgstamiausia. Vilna į mano namus atkeliauja ir iš Lietuvos kaimo, ir iš Bulgarijos ar Turkijos.
Renkuosi brangią, kokybišką vilną, kuri nedažo. Pavyzdžiui, Australijos merino vilną, kuri yra pati švelniausia iš visų vilnų. Jos kilogramo kaina siekia 130 litus, iš tokios vilnos galima nuvelti 4 poras 36-37 dydžio tapukų.
Esu pati plovusi, kedenusi kaimišką lietuvišką vilną, vėliau važiavome į karšyklą šis vilnos karšti. Išbandžiau tikrų tikriausią vilnos kelią. Beje, esu mačiusi, kaip kerpa avį, pati bandžiusi kirpti avis, kaime. Man labai skauda širdį, jog Lietuvoje vilna nepakankamai naudojama. Žmonės nukerpa avis ir vilną išmeta.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Nori ar nenori, bet kūrybai labai didelę įtaką daro aplinka, žmonės su kuriais bendrauji. Dažniausiai kuriant viskas vyksta intuityviai. Rodos, jog idėjas kažkas pakužda. Tokiais atvejais kūryba tampa atsipalaidavimo, meditacijos forma. Manau, tai didžiausias visų kuriančių žmonių tikslas, jog kūryba iš saviraiškos peraugtų į harmoniją.
Kūryboje neįmanoma atsiriboti nuo kasdienybės: jeigu pražysta rožės, tada ir tapukus puošiu šilko rožių žiedais, arba prisirpsta vyšnios, tada tapukai su vyšnaitėmis... (juokiasi).
Velti iš vilnos dabar gan populiaru ir madinga, kuo jūsų darbai skiriasi nuo kitų?
Ne visos mados yra blogybė. Lietuvoje labai daug talentingų ir kūrybingų žmonių. Vis prisimenu tikrą istoriją: mugėje vaikšto rusė su vyru, kai ji pamato rankdarbius, vyras jai pasiūlo įsigyti patikusį daiktą, o lietuvis vyras savo žmonai pasako: „Brangioji, tu pati gali nusimegzti ir pasisiūti. Na, jei pati negali, tada gali tavo mama arba močiutė.“ Taigi, Lietuvoje labai daug kuriančių ir rankdarbiais užsiimančių žmonių, tik gaila, kad mūsų šalyje rankų darbas vis dar nėra pakankamai vertinamas.
Vėlimas tai mano galimybė papasakoti savo istoriją, dalintis įspūdžiais, o kai tapukai iškeliauja į naujus namus, ten jie pradeda kurti naują istoriją, kurios dalimi yra tapukų šeimininkas. Su kiekvienu klientu bendrauju asmeniškai, stengiuosi, kad kiekviena tapukų pora būtų individuali, išskirtinė.
Esu gavusi pasiūlymų savo tapukus platinti, kaip didmeninę prekę – tai man netinka, atsisakau ir bendravimo su dideliais butikais, nes noriu žinoti, kur iškeliauja mano tapukai, kas juos dėvi. Man svarbus ryšys tarp manęs ir naujo tapukų šeimininko.
Kiek laiko prireikia pagaminti vieną porą batų? Ar viską darote pati?
Viskas yra rankų darbas. Veltinio batams nuvelti prireikia beveik 2 dienų, tada išmušamos kniedės batraiščiams, dar vieną dieną rankomis siuvu ir klijuoju padus – tai yra sizifiškas darbas.
Vėlimo procese naudojamas tik karštas vanduo, alyvuogių muilas ir vilna. Pats tapukų vėlimo procesas man vis dar trunka penkias ar šešias valandas, tai sunkus fizinis darbas: kočioji, trini, minkai. O tapukų dekoravimas tęsiamas kitą dieną. Būna, jog nuo intensyvaus vėlimo skauda riešus, nugarą, rankų oda šešias valandas laikoma muile irgi kenčia.
Ar sulaukiate daug užsakymų? Kaip klientai vertina jūsų darbus?
Mano tapukai yra iškeliavę ir į Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Airiją. Džiaugiuosi teigiamais vertinimais, atgaline reakcija. Tai – gana sezoninė prekė, nors pati ištisus metus aviu tik vilnonius tapukus, nes vilna leidžia odai kvėpuoti. Žiemą sušildo, vasarą kojos neperkaista. Taigi daugiausia žmonės tapukų ieško prieš Kalėdas, Valentino dieną, kartais nuotakos trokšta tapukų vestuvėms, nusimeta aukštakulnius ir ilsina kojas, avėdamos jais. Mano tapukai skirti mylimiesiems apauti, šąlančioms kojoms sušildyti, kad būtų šilta ir jauku.
Kokie jūsų ateities planai?
Vis pasvajoju dalyvauti kokioje nors mugėje, dizaino turguje, bet atėjus laikui suprantu, kad neturiu ką pasiūlyti, nes namuose belikusi viena ar dvi poros batukų. Norėčiau, kad prekinis ženklas „Emisa“ taptų atpažįstamas ir mylimas. Na, o drambliuko rožinė svajonė – atidaryti savo butiką.