„Labai džiaugiuosi, kad mano tėvynė yra Lietuva, kur atlikėjams leidžiama pasirodyti scenoje. Juk Lietuva dabar yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje vyksta renginiai ir mano kolegos užsienyje gali tik pavydėti, kad turiu tokią galimybę“, – sako po karantino iš Londono į Vilnių grįžęs operos solistas Edgaras Montvidas (45).
Edgaras pasakoja, kad netrukus pasirodys „Vilnius City Opera“ spektakliuose. Pasaulinio garso operos solistas pirmą kartą savo pasirodymą surengs ir liepos 20-24 dienomis Vilniuje, Valdovų rūmų kieme, vyksiančiame festivalyje „Midsummer Vilnius“.
Tiesa, grįžti į Vilnių operos žvaigždę atviliojo ne vien koncertai. E.Montvidas pačioje sostinės širdyje, šalia Katedros, įsigijo butą. „Rytais aš ryju knygas apie Vilnių – šį miestą atrandu ir įsimyliu iš naujo“, – prisipažino jis portalui Žmonės.lt.
Lietuvoje nebūdavote dažnas svečias. Dabar Vilniuje įsigijote namus, galbūt daugiau laiko praleisite tėvynėje?
Nepasakyčiau, kad Lietuvoje buvau labai retas svečias. Mane tampriai saisto kūrybiniai projektai, su Valstybiniu simfoniniu orkestru, su filharmonija – absoliučiai visomis kultūrinėmis organizacijomis. Į Lietuvą grįždavau apie porą, trejetą kartų per metus ir visuomet apsistodavau viešbučiuose, nuomojamuose butuose. O dabar, įsigijus savo būstą Vilniuje, galiu jaustis viena koja vilniečiu. Šis miestas tapo viena iš labai svarbių stotelių, dar vienais mano namais.
Žinoma, teks laviruoti ir tarp namų Londone, vis dėlto ten praleidau apie 20 metų... Bet trauka Lietuvai dabar bus kur kas stipresnė. Grįžus iš gastrolių galbūt dabar man norėsis vykti ne į Londoną, o į Vilnių. Gal apsilankymai nebus labai dažni, tačiau kai mieste turiu savo lizdą, tikrai norėsis į jį parskristi.
Tai ilgam Vilniuje kol kas neįsikursite?
Šiuo metu išgyvenu tarsi karjeros piką – gastrolių užsienyje nemažėja, kaip tik atvirkščiai... Žinoma, dabartinė situacija tarsi parodė, kad niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas, tačiau pagal visus mano planus – didžiąją laiko dalį praleisiu dirbdamas užsienyje.
Ar grįžęs iš Londono į Vilnių nejaučiate kultūrinio šoko?
Tikrai ne, grįžęs į Vilnių aš jį tiesiog geriu į save. Geriu miesto grožį, žalumą, žmones, kuriuos čia sutinku. Čia turiu daug draugų ir per dvidešimt metų, kuomet buvau išvykęs, nejaučiu atitolęs. Nors fiziškai Lietuvoje nebuvau, sekiau ir puikiai žinojau visas politines ar kultūrines aktualijas. O dabar kasdien pro savo langą matant Katedrą ir varpinę – mane aplanko įkvėpimas.
Nuostabu, kad mano namuose yra instrumentas, prie kurio gali sėsti maestro Geniušas, o aš priklaupęs ant vieno kelio – dainuoti.
Savo gyvenime turiu du miestus, kuriuos vadinu namais. Tai, žinoma, Vilnius ir Londonas. Manau, kad didelė prabanga taip vadinti du visiškai skirtingus miestus. Savo daugiatautiškumu, kultūriniu sluoksniu jie yra kažkuo panašūs, tačiau lyginti Londono ir Vilniaus mastelių negaliu. Čia viskas ranka pasiekiama, jaukus senamiestis, jaukios gatvelės. Vilnius yra nuostabus miestas, dabar rytais aš ryju knygas apie jį, miestą vėl atrandu iš naujo, iš naujo įsimyliu.
Visą karantiną prabuvau Londone, į Vilnių atvykau kaip į kažkokį kitą, laisvą pasaulį, nes čia beveik nebėra suvaržymų. Tiesa, per karantiną man ir Londonas pasimatė kitaip... Gyvenu pačiame miesto centre ir matant jį tuščią, be žmonių, miestas man nusidažė kitomis spalvomis.
Neseniai jūsų bičiulė socialiniame tinkle pasidalijo vaizdo įrašu iš vakarėlio jūsų naujuose namuose Vilniuje. Pianinu skambino Petras Geniušas, jūs dainavote, jame dalyvavo ir daugiau kultūros pasaulio žmonių. Ar tokie susibūrimai jūsų kompanijoje yra tradicija?
Mane supa tam tikro sluoksnio žmonės, menininkai. Taip pat ir Londone, grįžęs iš gastrolių, stengiuosi suburti draugus, su jais pavakaroti. O Vilniuje butas yra gražioje vietoje, pakankamai didelis. Visuomet norėjau ir visada pavydėdavau praėjusio laikmečio menininkams, kurie susirinkdavo, vykdavo muzikavimai, poezijos skaitymai, gimdavo naujų idėjų.
Norėčiau, kad ateityje sakytų: „Štai, šiame bute vykdavo tokie susibūrimai...“ (juokiasi). Atrodo, kad mes dabar nelabai bendraujame vieni su kitais, o man to norisi. Nuostabu, kad mano namuose yra instrumentas, prie kurio gali sėsti maestro Geniušas ir pradėti groti, o aš atsiklaupęs ant vieno kelio – dainuoti, kad kažkas gali imti ir paskaityti ištrauką iš savo knygos. Man norisi, kad atgimtų Vilniaus saloninis muzikavimas, menininkų bendravimas.
Kokia jums yra ši pokarantininė vasara?
Kaip ir visiems – susijaukė mano planai. Per karantiną būdamas Londone juokiausi, kad toliausiai galiu planuoti tai, ką valgysiu vakare. Dabar turėčiau būti Izraelyje ir ten rengti kelis koncertus... Maniau, kad ši vasara apskritai praeis be jokių pasirodymų, todėl labai džiaugiuosi, kad yra mano tėvynė Lietuva, kurioje galima pasirodyti ant scenos.
Kitas dalykas – tris mėnesius nebuvau scenoje, todėl grįžimas į ją taip pat didelis iššūkis. Kelis pasirodymus Lietuvoje aš jau turėjau, bet didieji koncertai manęs dar laukia. Rugpjūčio pradžioje pradėsiu repetuoti Ciuricho operoje. Pagavau laimingą žvaigždę, nes pirmasis mano darbas bus Šveicarijoje, ten situacija su virusu nebuvo labai baisi. Jei turėčiau darbų Britanijoje ar Prancūzijoje – neaišku, ar spektakliai įvyktų. Greičiausiai būtų atšaukti. Nors vasara visai darbinga, nesigailiu, kad neturėjau atostogų, man patinka būti Vilniuje, čia jaučiuosi pailsėjęs. Juolab, kad šią vasarą nebenuvyksiu į vasarnamį Prancūzijoje.
Kaip apskritai jūsų gyvenimą paveikė COVID-19? Daugelį žmonių, susijusių su koncertais, renginiais, apėmė neviltis ir nerimas dėl atšauktų pasirodymų...
Visą karantiną stebėjau savo emocinę skalę, perėjau per visus etapus: pradžioje buvo ir atmetimo reakcija, paskui, kai pradėjo byrėti mano koncertų ir pasirodymų planai, prasidėjo šioks toks nerimas. Kitą vertus, supratau, kad toje pačioje valtyje esame visi. Supratau, kad čia išties yra force majeure ir kažką pakeisti yra ne tavo valioje. Nusprendžiau, kad nepulsiu į paniką ir neviltį. Iš karto pradėjau struktūrizuoti savo darbo dieną, dirbti nuotoliniu būdu su studentais, pats mokytis naujų vaidmenų.
Kitas sezonas man labai svarbus, turėčiau pasirodyti Milano operos teatre „La Scala“.
Neslėpsiu, buvo ir nemigo naktų, ir prabudimų ryte dėl nerimo. Juk finansiškai buvo tarsi kirviu nukirsta per visus išteklius. Nuo kovo neturėjau jokio uždarbio. Dėkoju Dievui, kad visada mokėjau elgtis su pinigais, neišlaidauti ir visada turėti santaupų. Žinoma, Londone viskas buvo uždaryta, tad nelabai buvo kur tų pinigų ir leisti, vienintelis dalykas – paskola bankui.
Nors dabar situacija gerėja – nežinomybė išlieka... Kitas sezonas man labai svarbus, turėčiau pasirodyti Milano operos teatre „La Scala“, taip pat laukia sugrįžimas į karališkąją operą. Viliuosi, kad antroje metų pusėje situacija pagerės, tačiau kol kas belieka tik spėlioti. Esame istorinio lūžio taške, apie tokius dalykus buvome skaitę tik knygose. Kartais reikia pakilti virš savo darbų ir pamatyti pasaulį iš aukščiau, suprasti, kad nesi centras ir kad be tavo darbų vyksta daug svarbesnių dalykų.
Užsiminėte apie naują vaidmenį, gal papasakosite apie jį?
Dainuosiu Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“, atliksiu apsimetėlio Grigorijaus Otrepjevo partiją. Koks bus tas vaidmuo, tiesa pasakius, dar nežinau. Priklausys, ką sugalvos genialusis australų režisierius Barrie Kosky. Esu didžiulis šio režisieriaus gerbėjas, jo fantazija yra plati, todėl negaliu prognozuoti, kas mūsų laukia. Bet kokiu atveju, įdomu, kad veiksmas vyksta prie Lietuvos sienos, o mano personažas pabėga iš Rusijos į Lietuvą per Lenkiją. Man visada paglosto širdį, kai pasirodymuose ar tarptautinėje literatūroje yra užsimenama apie Lietuvą.
Liepos 24 dieną dainuosite festivalyje „Midsummer Vilnius“. Jame koncertuosite pirmą kartą?
Taip, man tai bus pirmas kartas. Su organizatoriais vis pabendraudavome jau kelerius metus, tačiau dėl mano koncertų vis nepavykdavo jame sudalyvauti. Šįmet pagaliau pasitaikė proga. Pirmą kartą koncertuosiu ne tik šiame festivalyje, bet ir Valdovų rūmų kieme.
Minėjote, kad jaudinatės... Kaip žadate nustebinti publiką?
Prieš koncertus visada jaudinuosi. Tai reiškia, kad nesu abejingas ir man ne tas pats, kaip pavyks koncertas. Žinoma, publikai pamačius mano pavardę turbūt kyla nemažai lūkesčių, kurie mane įpareigoja. Šįkart aš koncertuosiu su puikiu dirigentu Modestu Pitrėnu ir Lietuvos kameriniu orkestru. Džiaugiuosi, kad esu saugiose rankose. O ir vieta neeilinė, turinti savo dvasią, didybės jausmą, manau, bus puiku.
Buvau paskelbęs, kad šis sezonas bus skirtas mano kūrybos dvidešimtmečiui. Planavau peržvelgti savo vaidmenis, kurie dar bus ir kurie jau buvo. Tam tikrus kūrinius išvis dainuosiu pirmą kartą, specialią aranžuotę jiems kūrė Jievaras Jasinskis. Pasirodyme bus dovanų ir man pačiam, ir publikai.
Kalbant apie publiką, kuo skiriasi ji Lietuvoje ir užsienyje?
Vienintelis skirtumas yra tas, kad Lietuvoje yra daug draugų, žmonių, kuriuos pažįstu, šeimos narių. Manau, kad ir dabar publikos tarpe pamatysiu daug pažįstamų veidų. O publikos stengiuosi neskirstyti, visi man svarbūs, galbūt kai kada skiriasi jos mentalitetas. Lietuvoje esu žinomas, jaučiuosi čia laukiamas, mylimas, šiltai sutinkamas. Bet visose scenose stengiuosi dainuoti lygiai taip pat gerai ir sau nenuolaidžiauju.
Bilietus į koncertą „Midsummer Vilnius: Opera po žvaigždėmis“ su Edgaru Montvidu galite įsigyti paspaudę čia.
