Operos solistui Liudui Mikalauskui – 35-eri: su žmona Sigita atšventė dvigubą gimtadienį

Liudas Mikalauskas su šeima / Neringos Rutkauskienės ir asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Remigija Paulikaitė
Publikuota: 2020-10-11 18:44
„Karantinas buvo pats geriausias laikas: būni namie, niekur nereikia važiuoti. Žolė nupjauta, daržai apravėti, šiltnamis sutvarkytas. O dabar vos spėju suktis su kitokiais – muzikiniais – darbais. Net neturiu kada stipriau atšvęsti gimtadienio“, – prisipažįsta šį sekmadienį 35-ąją sukaktį minintis operos solistas Liudas Mikalauskas.

Koks nusimato šio šventinio sekmadienio scenarijus?

Gimtadienio proga, galima sakyti, gavau gražią darbinę dovaną: galimybę pasirodyti su maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Šeštadienį buvome Marijampolėje, sekmadienis suplanuotas Panevėžyje.

Vadinasi, gimtadienį teks švęsti kitą dieną?

Su draugais jau paminėjau penktadienį! Žmonos Sigitos gimtadienis yra rugsėjo 29 dieną. Paprastai abi gimimo dienas sujungiame. Ir šįsyk pasikvietėme bendrų bičiulių, įkaitinome pirtį ir paminėjome dvigubą šventę.

Nuo man populiarumą atnešusio projekto „Triumfo arka“, kuriame nugalėjau, praėjo jau 12 metų.

Mūsų gimtadieniai niekada nebūna labai gausūs. Švenčiame su artimiausiais. Tie pasibuvimai būna labai smagūs, niekuomet netrūksta nei kalbų, nei juokų. Per juos visuomet nutinka kas nors tokio smagaus, ką paskui linksma prisiminti. Paprastai švenčiame namuose, o po to prasideda kelionė per seseris, brolius, tėvus, nes pasveikinti nori ir jie.

Liudo Mikalausko šeima / Asmeninio albumo nuotr.
Liudo Mikalausko šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Dėl koronaviruso kultūros renginiai sulaukė daug apribojimų, nukeliamos premjerų datos, bet jums darbų netrūksta?

Niekuomet man jų netrūko. Visada norėjosi, kad būtų šiek tiek mažiau. Paprastai panašiu laiku rudenį važiuodavau per Lietuvą: pasirodydavau miestų ir miestelių šventėse, be to, su savo kamerine programa surengdavau dešimties penkiolikos koncertų turą. Štai tos veiklos šį rudenį gerokai mažiau. Tačiau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre su vienokiais ar kitokiais netikėtumais savo sezono planus vykdome.

Taip supuolė, kad spektakliai, kuriuose dainuoju, suplanuoti spalį ir lapkritį. Tad šį rudenį nematau šviesios dienos, kasdien automobiliu važiuoju ir važiuoju 140 kilometrų iš namų Plutiškių kaime, netoli Kazlų Rūdos, į teatrą sostinėje.

Dėl darbo automobilyje praleidžiu daug laiko. Pastaruoju metu vairuojant mane gelbsti audioknygos. Taip perklausiau Dostojevskį. Tik ką baigiau Tolstojaus „Aną Kareniną“.

Liudas Mikalauskas / Neringos Rutkauskienės nuotr.
Liudas Mikalauskas / Neringos Rutkauskienės nuotr.

Dainuoti svarbiausioje Lietuvos scenoje – didžiulis džiaugsmas?

Kadaise tai buvo didžiausia gyvenimo svajonė. Studentas eidavau pro operos ir baleto teatrą ir svarstydavau, kažin, ar man nusišypsos laimė čia kada nors dainuoti.

Prisimenu pirmuosius spektaklius, kai pakilus uždangai ir išvydus pilną salę žiūrovų pagalvodavau, Viešpatie, nejaugi aš jiems tikrai dainuosiu.

Kiekvienai porai palinkėčiau neužsidaryti tik jausmų lygmenyje. Tai pavojinga, nes jie greitai kinta.

Ir dabar kartais vis pabandau tą jausmą prisiminti. Nors jau pasirodžiau daugybėje spektaklių, kartais pakilus uždangai save dar stebiu: smalsu, ar širdyje dar virptelės ta jaudulio gaidelė. Turiu pripažinti, kad širdis vis dar sudreba.

O pasibaigus spektakliui skubate į savo kaimą?

Bute gyventi gal jau nebegalėčiau. Man reikia erdvės. Mūsų kiemas – pusės hektaro dydžio. Vasarą traktoriuku ten pačiam nupjauti žolę – sunkiai žodžiais nusakomas poilsis. Kai karšta – tysai ant gulto, neri į tvenkinį atsivėsinti, išlipęs nudžiūsti – ir vėl į vandenį.

Atvėsus orui prasideda pirties laikas. Rudenį, žiemą pirtį kuriame bent kartą per savaitę. Ateina pasikaitinti kaimynai, atvažiuoja draugai. Aš labai mėgstu perti, turiu įvairių vantų. Tai – rudens, pavasario pagrindinis ritualas. O žiemą, jei paspaudžia šaltukas, nuo tvenkinio nuvalome sniegą ir padarome ledo ritulio aikštelę, einame su vaikais čiuožinėti. Mes ten niekuomet nenuobodžiaujame. Štai todėl man taip sunku išvažiuoti iš namų.    

Manau, kad gyvenimas kaime šiandien – savotiška prabanga. O jei mums reikia miesto pramogų: kino restoranų, naktinio gyvenimo – sėdame į automobilį ir važiuojame.

Liudas Mikalauskas / Neringos Rutkauskienės nuotr.
Liudas Mikalauskas / Neringos Rutkauskienės nuotr.

Jūsų gyvenime viskas dėliojasi taip, kaip kada nors svajojote, planavote?

Tik ką švenčiau savo pirmojo mokytojo – Tauragėje gyvenančio Romualdo Eičo – aštuoniasdešimtmetį. Jis sakė matąs, kad man sekasi, bet ar esu laimingas? Atsakiau, kad taip, laimingas. Visuomet galvojau, kad negalima apsiriboti vienu darbu, nes gyvenimas suteikia daug galimybių save išbandyti įvairiose veiklose. Būti tik teatro artistu man niekada nepavyko: turiu daug organizacinės veiklos, su žmona organizuojame keturis tarptautinius festivalius. Abu esame Kazlų Rūdos tarybos nariai. Tai man irgi įdomu. Tas platus veiklos spektras mane ir daro laimingą.

Reikia būti žmogišku, ne per daug gobšiu, bendraujančiu. Tai – mano receptas ir jis kol kas veikia.

Gražiai klostosi ir jūsų šeimyninis gyvenimas...

Manau, kad prie mūsų šeimos tvirtumo prisideda tai, jog su Sigita turime daug bendros veiklos.  Nebūna, kad mudu neturėtume apie ką pasikalbėti. Kiekvienai porai galėčiau palinkėti neužsidaryti tik jausmų lygmenyje. Tai pavojinga, nes emocijos, jausmai greitai kinta. Be to, mudu tikintys. Religija mus taip pat palaiko, stiprina.

Auginame du vaikus. Gintarei – šešeri, Jonui – treji. Su koronavirusu atsirado daugiau laiko šeimai – galiu dažniau pabūti su atžalomis. Man tai – malonumas. Dabar savo vaikus pažįsti geriau nei, tarkim, prieš gerą pusmetį. Žinau jų poreikius, ką įdėti neštis darželį, kaip paruošti priešpiečių dėžutes.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų šeima tvirta, viliuosi, kad tokia ir išliks. Negaliu būti populiarus – negaliu  pasakyti, kad skiriamės...

Liudo Mikalausko šeima / Asmeninio albumo nuotr.
Liudo Mikalausko šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau jūs vis tiek labai populiarus. Dėl ko, be muzikinio talento, jus žmonės myli?

Nežinau... Būna, pagalvoju, kažin, kada tai pasibaigs. Juk nuo man populiarumą atnešusio televizijos projekto „Triumfo arka“, kuriame nugalėjau, praėjo jau dvylika metų. Tačiau manęs pasiklausyti vis dar susirenka pilnos salės. Laukiu, kada žmonės nebeis į koncertus, nes atsiras kita jų mylimų dainininkų karta. Tačiau taip dar neatsitiko.

Aš myliu savo klausytojus, su žmonėmis būnu paprastas. Po renginių stengiuosi nepabėgti, pasikalbėti, kad žinočiau, kuo gyvena kiekvieno regiono žmonės, kultūros darbuotojais. Taip plečiasi mano bičiulių gretos.

Reikia būti žmogišku, ne per daug gobšiu, bendraujančiu. Tai – receptas, kuriuo aš vadovaujuosi ir jis kol kas veikia.

Naujausi straipsniai