Operos solistė Jomantė Šležaitė: apie „traumuotą“ pažintį su vyru, administratorės darbą ir likimą

Jomantė Šležaitė su vyru Ignu / Asmeninio albumo nuotr.
Aurelija Savickienė
AA

Operos solistė Jomantė Šležaitė-Paukštė iš gyvenimo ima viską su pasimėgavimu. O jos gyvenimas iš tiesų pilnas – ir muzikos, ir šokio, ir tapybos. Bet kai prieš kelerius metus teko rinktis tarp mokslų Kinijoje ir meilės Lietuvoje, ji nedvejodama pasirinko pastarąją.

Trumpa dosjė

  • Zodiako ženklas. Vandenis.
  • Akių spalva. Žalia.
  • Mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas. Vakaras su knyga.
  • Skaniausias valgis. Šokoladinis tortas su juodomis alyvuogėmis.
  • Būtiniausias daiktas rankinėje. Piniginė.
  • Moteriška silpnybė. Akiniai.
  • Mėgstamiausias filmas. „Turistas“.
  • Mėgstamiausias žinomas žmogus. Vytautas Rumšas vyresnysis.
  • Keistas įprotis. Valgydama staiga vis sugalvoju, ką aplink sutvarkyti.
  • Maloniausia staigmena. Netikėtas komplimentas iš nepažįstamo žmogaus.
  • Nemėgstamiausia žmogaus savybė. Veidmainiškumas.
  • Geras žmogus yra tas, kuris... Daro gerą kitam.
  • Nemėgstamiausias buities darbas. Indų plovimas.
  • Svajonių šalis. Japonija.
Jomantė Šležaitė-Paukštė / Asmeninio albumo nuotr.

Jūs iš tikrųjų visada nuoširdžiai šypsotės ar vis dėlto būna, kad tą šypseną tenka kaip kaukę užsidėti?

Aš daugiau iš savęs tokia esu nei užsidėjusi kaukę ir vaidinanti, kad man viskas gerai. Aišku, būna dienų, kai ne viskas gerai. Ypač dabartinių įvykių fone. Pirmą karo savaitę atrodė, kad neįmanoma kalbėti, dainuoti, nes gerklėje stovėjo gumulas ir šypsenos tikrai nebuvo. Bet kas mane pažįsta, žino, kad esu nesužlugdoma optimistė, ir dažniausiai mane mato su natūralia šypsena ir geros nuotaikos. Tada galiu būti įkvėpimu ir sau, ir kitiems.

O jei vis dėlto nuotaikos nėra, kaip gydote emocijas?

Manau, visiems būtina turėti laiką, kada išliūdėti, kartais net išverkti, ištylėti, išsėdėti, tik tas mano laikas yra trumpas – aš greitai sugebu susitvarkyti su emocijomis (juokiasi).

Nemanau, kad sveika ir reikalinga užgniaužti jas ir vaidinti, jog esame labai stiprūs – jokių ašarų, jokių išgyvenimų. Jei reikia, tai ir leiskime viską išlieti, nes antraip sprogsime. 

Tad kuris variantas jums labiau tinka: „laimė myli tylą“ ar „kai džiaugiuosi, noriu tuo džiaugsmu su visais dalytis“?

Mano atvirumas yra labiau skirtas artimam žmonių ratui. O viešai apie asmeninę laimę ir apie šeimą stengiuosi kalbėti labai ribotai. Noriu dominti savo veikla, savo asmeniu, darbais, menais, koncertais ir visu tuo, kuo užsiimu. O asmeninis gyvenimas yra kaip priedas. Nemanau, kad turėčiau dominti savo vyru. Noriu dominti savimi. Be to, visada esu veiksme. Amžinai. Nepaliaujamame, nesibaigiančiame sūkury. Pavadinčiau save veiksmu.

Rutina – jūsų didžiausias priešas?

Dirbu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje nuo 8 iki 17 val., tai biuro darbo turiu, bet šio darbo nepavadinčiau darbu, nes visą laiką esu apsupta muzikos. Kitas dalykas: pati susikuriu veiksmą, nes realiai niekada nesustoju, neturiu savaitgalių, neturiu ramių dienų. Taigi taip, man būtų labai liūdna, jei įsivyrautų rutina.

Tuomet prie jūsų turi taikytis ir antroji pusė, nebent jis lygiai toks pats kaip jūs?

Mūsų nuomonės nei išsiskiria, nei sutampa. Vyrui tikrai reikia gana smarkiai prie manęs taikytis: namie būnu žymiai mažiau nei jis. Bet, kita vertus, tai irgi žmogaus pasirinkimas – ką pasirenki savo antrąja puse. Jau tada supranti, kad bus iššūkių. Ignas yra žymiai ramesnis ir sėslesnis, o aš esu lakiojanti ir skraidanti. Matyt, kažkaip sutapo dvi pusės: viena ramesnė, kita aktyvesnė. 

Jomantė Šležaitė-Paukštė / Gretos Skaraitienės „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Ar visada buvote tokia aktyvi? 

Manęs visada visur buvo labai daug. Mokykloje labai reiškiausi, dalyvaudavau organizuojant įvairius renginius. Kartu ir labai gerai mokiausi. Po pamokų – dainavimo būreliai. Taigi kitokios savęs nepažįstu, visą laiką esu tokia, kokia dabar. Vis dėlto hiperaktyvi nebuvau. Per pamokas visada buvau disciplinuota ir paklusni. Bet užklasinėje veikloje išryškėdavau (šypsosi). 

O mokykla nebandydavo įsprausti į rėmus?

Niekada spaudimo nejutau. Tėvai niekada neribojo, visada palaikė, leido eiti keliu, kurį pasirenku. Labai gerai pamenu, kai buvau pirmokė ar antrokė ir į mokyklą atėjau su tokiu žaisliuku zebriuku – jis man sėdėdavo ant peties. Ir niekas nesakė, kad tą zebriuką reikėtų nusiimti.

Kai buvau ketvirtoje klasėje, laimėjau šauniausio moksleivio konkurso respublikinį turą ir man padovanojo didžiulį, spalvotą, ilgą kirminą. Ir ėjau per visą miestą tą kirminą ant abiejų rankų ištiesusi – ir man viskas buvo gerai, ir man buvo faina. Ir nekreipiau dėmesio, jei kas žiūrėjo skersai (juokiasi).

Tiesa, teko patirti patyčių. Bet nuoskaudų dėl to nelikę jokių. 

Ar buvimas savimi netrukdydavo susirasti tikrų draugų?

Aš esu apskritai linkusi į vienatvę – man patinka būti vienai. Tik kiti mato labai ekstravertišką mano pusę. Mane supa labai daug žmonių. Bet yra buvę situacijų, kai pamatai, kad tie žmonės su tavimi vien dėl to, kad tu esi labiau žinomas ar labiau norimas, o kai būna ramesnis laikotarpis, jie dingsta. Tikrų draugų, apie kuriuos galėčiau sakyti, kad jais galiu kliautis, turiu gal du. Visi kiti yra bičiuliai, pažįstami.  

Jomantė Šležaitė-Paukštė / Asmeninio albumo nuotr.

Kai atėjo metas rinktis, kuo būsite, iškart pirštu dūrėte į muziką?

Mintyse buvo žurnalistika, bet tik iki tol, kol negavau pasiūlymo stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Muzika mane visada lydėjo ir visada žinojau, kad noriu būti scenoje. Dar svarsčiau apie aktorinį ir vaidybos studijas Klaipėdoje, bet vienuoliktoje klasėje vyko klasikinės muzikos dainavimo konkursas Kaune ir gavau pakvietimą stoti į akademiją. Įstojau pirmu numeriu. O žurnalistika lydi ir dabar – mano keliai ir norai susisieja.

Kiek žinau, vaikystėje nelankėte muzikos mokyklos?

Ne, nelankiau. Lankiau tik dainavimo būrelį. Tėvai negalėjo man nupirkti pianino, nes nebuvo lėšų. Tada, kai jau galėjo, buvau per „sena“ stoti į muzikos mokyklą, bet visą laiką dainuodavau, mokytojai irgi vedė mane ta linkme ir niekada nereikėdavo muzikinių žinių.

Vis dėlto, kai įstojau į akademiją, pasidarė labai aišku, kad tos žinios reikalingos. Iš vienos pusės laikau pliusu, kad nelankiau muzikos mokyklos, nes muzikiniu atžvilgiu buvau nesugadinta ir priimanti visą muzikinę informaciją. Bet iš kitos pusės, muzikinių spragų turiu ir dabar. Negaliu sakyti, kad viską moku ir žinau. Vis dar yra ko mokytis. Bet nuėjau ir pavyko (juokiasi).

Kas labiausiai padėjo visus pasivyti: prigimtinis talentas ar stipri motyvacija?

Balsas yra balsas – jis ėjo taip, kaip ėjo. Prisidėjo mokymai ir paskaitos, trenažas, formos ieškojimas. Dėl teorinių žinių – tai buvo tiesiog didelis užsispyrimas, aš labai norėjau viską sužinoti. Kai labai nori – gali. Nes iš esmės pasiruošimo metai turėjo būti dveji, o aš viską, ko reikia norint prisivyti kitus, atlikau per metus. Man atrodė, kad neapsimoka švaistyti laiko, reikia pasispausti ir eiti toliau (juokiasi). 

Jomantė Šležaitė-Paukštė ir Liudas Mikalauskas / Asmeninio albumo nuotr.

Ar tėvai nebandė perkalbėti? 

Nebandė, mama galbūt labiau norėjo, kad į farmaciją stočiau, bet taip, kad mane spaustų ir sakytų – negerai, nebuvo. Kita vertus, jie mane labai gerai pažįsta: jei užsispiriu, vis tiek pasieksiu, ko noriu. Tai nelabai ir būčiau jų klausiusi (juokiasi).

Mūsų kursas buvo fantastinis, labai žingeidus. Kursiokai skatino eiti kartu su jais ir neatsilikti, bičiulystė tarp mūsų išlikusi iki dabar, visi daug pasiekę. Tačiau negaliu slėpti ir to, kad kai kurie dėstytojai mane ignoruodavo, buvo tikrai sudėtinga. Bet čia man padėjo charakterio bruožas, kad niekada nepasiduodu. Visada einu iki galo – toks užsispyrimas padėjo pramušti vartus ir į širdis, ir į pažymius (juokiasi).

Kaip ryžotės dalyvauti Lietuvos televizijos projekte „Triumfo arka“?

Tai buvo didelė avantiūra. Kai pagalvoju, devyniolikos metų įstojau į akademiją – nieko nemoku, nieko nežinau, nieko nepažįstu... Bet maksimalizmas ir drąsos lygis buvo šimtas dešimt procentų. Prisimenu, kai dėstytojos pasakė, kad bus atranka į „Triumfo arką“, net neabejodama ištariau, kad dalyvausiu. Dalyvausi – tai dalyvausi.

Net neprisimenu, ką dainavau per atranką, bet pamenu, kai maestro Modestas Pitrėnas paklausė, ar galėčiau sudainuoti „Nakties karalienę“ iš operos „Užburtoji fleita“, atsakiau, kad galėčiau. Nors tai visai ne mano balsui. Kažką padainavau, visi pradėjo juoktis – man irgi juokinga.

Ta drąsa tikriausiai sužavėjo komisiją ir mane priėmė į projektą. Iš tikrųjų tai buvo tokia avantiūra: su orkestru nedainavusi, kūrinių nežinau. Tai, ką dainavau tame projekte, – viskas buvo mokymasis čia ir dabar. 

Kas jus visą laiką stumia į priekį?

Tikėjimas, kad žmogus gali labai daug. Tą įrodė ir mano dalyvavimas šokių projekte. Ribos yra tokios – jų nėra. Leisti sau bandyti, leisti sau turėti kūrybinę laisvę ir apskritai laisvę. Nebijoti išeiti iš komforto zonos, nebijoti daryti kažką kito. Nebijoti, ką pagalvos kiti. Gyvenkime savo gyvenimus ir darykime tai, kas mus pačius džiugina. Aišku, nekenkdami kitiems. Tiesiog džiaukimės ir nebūkime riboti. Eikime ir darykime.

Jomantė Šležaitė-Paukštė ir Rafal Narkevič / Edvardo Blaževič | LRT nuotr.

Kaip jūsų gyvenime atsirado Vokietija ir Austrija?

Laimėjau konkursą Estijoje. Vienas iš prizų buvo pagrindinis spektaklio vaidmuo. Komisijoje buvęs Vokietijos Erfurto teatro direktorius mane pastebėjo ir pakvietė dainuoti į Vokietiją. Ten dirbau pustrečio sezono. Pastatėme du gražius spektaklius. O tada atsivėrė keliai, susiradau agentę. Prasidėjo perklausos. Taip atsidūriau Austrijoje.

O čia visai įdomiai susiklostė: vykau dainuoti „Džokondos“ ir tikrai gerai padainavau, savimi patenkinta išėjau, bet paskambino agentė ir sako, žinok, ne, netiko. Man iškart kilo klausimas, kodėl. Sako, jūs buvote per liekna, o to spektaklio režisierius įsivaizduoja, kad Džokonda turi būti tokia įmitusi. Buvo apmaudu, kad negavau vaidmens tik dėl išvaizdos.

Bet po trijų mėnesių man paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau sudainuoti Džuljetos „Hofmano pasakose“. Šis tipažas jau atitiko. (Visgi pasiteisino ankstesnė perklausa.) Ir taip atsidūriau Insbruke, ten praleidau nuostabius metus. Didžiausia nostalgija šiam teatrui. Ir miestui. Ir komandai. Bet sutartis baigėsi ir teko išvykti. 

Kaip solistas išgyvena, kai negauna išsvajoto vaidmens?

Teatras yra absoliutus verslas. Tas naivumas, kad taip gerai padainavau ir dabar gausiu vaidmenį, seniai pamirštas. Ši profesija reikalauja daug pažinčių, veikia daug politinių dalykų. Einant į perklausas, nieko nereikėtų tikėtis, nes tai yra absoliuti loterija. Be to, tai bjaurus dalykas ir kelia labai daug streso. Nemėgstu to, ypač kai konkursams reikia siųsti vaizdo įrašus, nes juose atrodome kitaip nei gyvai. 

Tiesa, kad grįžusi į Lietuvą pasijutote tarsi nereikalinga?

Lietuvoje nebuvau beveik ketverius metus ir mane tiesiog užmiršo. Be to, turime labai daug gerų dainininkų. Tad grįžusi buvau absoliučiai be vietos, be scenos. Teko galvoti, ką veikti, nes gyventi juk reikia. Ieškojau darbo, visai nesusijusio su dainavimu.

Pirmasis buvo viešbučio administratorės ir jis man, beje, labai patiko. Nė kiek blogai nesijausdavau, kai manęs paklausdavo, kur dainuoju. Atsakydavau, kad niekur, dirbu viešbutyje. Tada nuskambėdavo toks „o jetau“, o man to „o jetau“ visai nebuvo. Be to, darbe mane greitai paaukštino.

Perėjau dirbti į viešbutį „Kempinski“, nes man visur norisi siekti geriausio. O tada prasidėjo epidemija ir ji man viską sudėliojo į vietas. Po truputį pradėjau įsitvirtinti muzikos mokyklose kaip pedagogė.

Aš apskritai manau, kad gyvenime dalykai ateina tada, kai tu esi jiems pasiruošęs, nors tuo sunkiuoju metu labai sudėtinga tai suvokti. Atrodo, niekaip neprasimuši – vis į kokią sieną atsitrenki. Bet kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad niekada negausi ar darbo, ar santykių, kai tu nesi tam pasiruošęs. Vadinasi, aš tada dar nebuvau pasiruošusi būti ten, kur dabar esu.

Tikiu, kad mūsų likimai yra kažkur užrašyti ir kažkokios jėgos atveda ten, kur reikia. Reikia turėti kantrybės – tik jos turėti yra sunku (juokiasi).

Jomantė Šležaitė-Paukštė / Asmeninio albumo nuotr.

Tai kokios jėgos į jūsų gyvenimą atvedė Igną?

Vyrą atvedė šokiai. Aš vis ieškau šokio gyvenime. Iš pradžių lankiau solo šokius, tada sugalvojau, kad noriu ne tik ten, kur solo. Nuėjau, kur buvo tokių kaip aš – be poros. Sustojome su Ignu ir per vieną treniruotę jam užvažiavau su alkūne per veidą. Netyčia. Jis – žmogus – net truputėlį įsižeidė. Tikriausiai pagalvojo, o Dieve, kokia nerangi šita moteris.

Po treniruotės persirengimo kambaryje klausia: „O jums dažnai taip atsitinka?“ Sakau: „Nu ne.“ Tai jis: „Dabar man ypatingam jaustis?“ – „Galbūt, manau, kad taip.“ – „Gal aš galiu jus kavos pakviesti?“ Aš tokią pauzę išlaikiau ir pasakiau, kad ne. Matau, kad visas veidas persitraukė, tada ir sakau: „Aš jus pakviesiu, nes aš jus sutraumavau.“ Tai va, pakviečiau jį kavos ir nuo to laiko nebesiskyrėme. Ta kava buvo labai lemtinga.

Tiesa, kaip tik draugystės pradžioje įstojau į du universitetus studijuoti antro dainavimo magistro. Vienas universitetas Kinijoje, kur turėjau ne tik mokytis, bet ir dėstyti muzikos teoriją, kitas – Florencijoje. Bet taip niekur ir neišvažiavau. O jei būčiau išvažiavusi, būčiau susirgusi kovidu (juokiasi).

Grįžkime prie šokių. Poroms patariama santykių stiprumą išbandyti drauge mokantis šokti. Jūsų atveju išėjo taip, kad šokiai judu ir supiršo?

Mūsų atveju didžiausias iššūkis buvo, kad aš ėjau į televizijos projektą (LRT „Šok su žvaigžde“) šokti su kitu – ne su savo vyru. Ir dabar su partneriu šokame. Va, čia yra didelė Igno meilė ir didelis pasitikėjimas. Esu labai dėkinga savo vyrui. Vertinu jo atsidavimą ir kantrybę, ir supratimą, kad man to reikia, kad man tai yra įdomu. 

Jomantė Šležaitė su vyru Ignu / Asmeninio albumo nuotr.

Tai jūsų gyvenime – ir muzika, ir šokiai, ir dar dailė. Kaip ji prisidėjo?

Dailė atsirado per pandemiją. Sugalvojau, kad noriu tai daryti. Anksčiau niekada neturėjau jokio santykio su tapyba. Bet per karantiną sąmoningai norėjosi meno, ieškoti vidinio nusiraminimo. Nes tapyba yra absoliutus išskridimas, išėjimas, buvimas ten ir tuo metu. Prie molberto galima išstovėti kelias valandas nieko negalvojant, tik būnant su drobe ir teptukais. Ir tai yra savotiška terapija. 

Tapyba pradėjo man gerai eitis, žmonėms patiko paveikslai, ėmė juos pirkti. Atsirado pasiūlymų parodoms. Išsivystė visiška priklausomybė. Dabar turiu tris priklausomybes: dainavimą, šokius ir tapybą. Ir šios priklausomybės lydi mane kasdien.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Jomantė Šležaitė-Paukštė (30 nuotr.)
+24
Skaitykite daugiau