Nors pagrindiniai operos scenos vaidmenys buvo skiriami jai, publikos numylėtinė paliko teatrą. Nors jau turėjo paskirtą vestuvių datą – paskutiniu akimirksniu sužadėtiniui ištarė „ne“. Nors visi alpėjo dėl madingo naujo romano, jo autoriui kone prieš nosį užtrenkė duris. Tik prieš vieną dalyką dainininkė Giedrė Kaukaitė neatsilaikė: vos pažintas vyriškis išgabeno ją iš mamos glėbio ir kitądien visas Vilnius kalbėjo, kad režisierius Arūnas Žebriūnas iš pajūrio parsivežė labai gražią moterį, o lėktuve su ja bučiavosi.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.
Įprasta manyti, kad operos dainininkes gaubia romantizmo ir sentimentalumo šydas, bet Giedrę Kaukaitę labiau tiktų apibūdinti kaip pretenduojančią į likimo šeimininkes. Jos kalboje vis tvyksteli aštresnis žemaitiškas žodelis – suprask, jos niekas nepastums ir neperkalbės. Lyg programuotoja iš prigimties ji ir šiandien pati planuoja savo veiklą, o jos turi per akis.
Jei pažvelgtumėte į savo gyvenimą iš paukščio skrydžio, ką išskirtumėte?
Įvardyčiau keletą daug ką lėmusių laimingų nutikimų. Būta ir juodų, bet per sunkumus žmogus auga. Kai dėl ko nors purkštaudavau, mano bičiulė dailininkė Zita Sodeikienė juokaudavo, kad noriu būti daugiau nei Dievas, ir vis palinkėdavo būti nuolankesnei. Dar tebesprendžiu, kuo skiriasi „atleisti“ nuo „paleisti“. O kantrybės įskiepija būtent skausmingieji momentai: dvasinės žaizdos, pažeminimai. Kartais sunkesni už mirtį. Mirtis – slėpinys, kaip ir gimimas, nepaaiškinamas. Teko laidoti artimus. Regis, tik žemės kauburėlis, tik vardas antkapyje, bet su tavimi lieka visa, ką brangūs žmonės darė, kalbėjo.
Štai šviesaus atminimo senelė neatsiejama nuo labai svarbaus mano gyvenimo įvykio.
Kai susiruošiau tekėti, o tai dar nebuvo Žebriūnas, nuvykau į Plungę aplankyti senelių. Močiutė guli savo lovelėje, suka nykštį aplink nykštį ir klausia: „Ta jau ženysies, vakali?“ „Noje“, – atsakau ramiai. Senelė mane labai mylėjo, jai viskas atrodė gera ir teisinga, kad ir ką būčiau dariusi, bet tąkart kiek patylėjusi uždavė nelauktą klausimą: „Va nuorietumi, ka tava vaka būtų tuokėi, kap ons?“ Tą pačią sekundę garsiai sušukau: „Ne!“ Ne – nors sutarta vestuvių diena, nors pustrečių metų draugauta, nors buvau labai įsimylėjusi. Močiutė nuo mano šūksnio net pašoko iš lovos persigandusi. Ir šiandien negalėčiau atsakyti, kas nutiko, bet grįžusi į Vilnių savo išrinktajam pasakiau „ne“ ir negalėjau paaiškinti, kodėl. Visą gyvenimą prisimenu tą trumpą pokalbį su močiute, jis eina per širdį savo tikrumu, lyg gerai išgaląstas peilis.
Ar jau galite šiandien atskleisti, kas buvo jūsų išrinktasis?
Tik tiek, kad labai meniškas žmogus, vėliau jis sukūrė gražią šeimą ir užaugino tris pavydėtinai puikias atžalas. Jo žmona – ypatinga, iš tų, apie kurias sakoma, kad už didelio vyro reikia ieškoti didelės moters.
O kaip sutikote Arūną Žebriūną?
Po neįvykusių vestuvių nusprendžiau, kad man nuo šiol rūpės tik mokslai, arijos ir egzaminai – tebebuvau trečiakursė. Turėjau draugę aktorę Nijolę Vikiraitę, į ją Gedimino prospekte praeiviai atsigręždavo, nes buvo ypač graži ir įspūdinga, panaši į Sophią Loren, tik šviesiaplaukė. Su ja eidavome į tuometę „Neringą“ kavos ir bulvinių ragelių su grybų padažu – kainavo 40 kapeikų. „Kijevo“ kotletas – tas jau virš dviejų rublių, studentėms per didelė prabanga. Kartą prie mudviejų staliuko prisėdo Arūnas Žebriūnas – su Nijole jiedu buvo pažįstami. Jau garsus, sukūręs „Paskutinę atostogų dieną“, laureatas, svarbus. Lietuviškų filmų premjeros tebebuvo retas dalykas, eidavome lyg į mišias. Tylom iš anksto pasišiaušiau atsikirsti, jei tas kino žmogus imtų mudvi kaip nors „stulbinti“. Tačiau visiškas netikėtumas, kad toji garsenybė tik rūkė tylėdama (anuomet restorane buvo galima rūkyti) ir nepratarė nė žodžio, kol Nijolė kažką labai ilgai pasakojo. Ir į mane tik kartą trumpai dirstelėjo. Išėjome iš „Neringos“ visi trys, aš atsiprašiusi nuskubėjau konservatorijon, nors ir nereikėjo. Kitą dieną bičiulė sako: „O žinai, jis paklausė, ar tu laisva.“
Kai susitikome mieste kitą kartą, Žebriūnas lydi mane namo ir sako: „Eime ryt į zagsą.“ Nustebusi pasipiktinau: „Kaip jūs drįstat? Jūs manęs nepažįstat!“ Tąkart viskas taip ir liko, nes ir laiko neturėjome: jis turėjo vykti į kino festivalį Maskvoje, aš – į Kazachstano plėšinius koncertuoti. Bet kažkoks intrigos daigas jau buvo sudygęs, nes grįžusi ir su mama išvažiavusi prie jūros į Preilą parašiau Arūnui laišką. Vieną vakarą žiūrim – įvažiuoja automobilis į kiemą, išlipa gražiai apsirengęs Žebriūnas. Įeina vidun, nusilenkia mamai, pabučiuoja ranką ir sako kaip teatre: „Prašau jūsų dukters rankos.“ Mama žado netekus. Ogi mudu nė pasibučiavę nebuvom! Mama nesavu balsu lyg iš romano atsako: „Čia Giedrei spręsti...“ Žebriūnas liepė krautis daiktus. „Tai tu važiuoji?!“ – nustebo atsitokėjusi mama. O aš dar labiau nustebau, kad ji abejoja, ir mudu išvykome. Palangoje sėdome į lėktuvą ir išskridome į Vilnių. Kitą dieną per Vilnių nuaidėjo gandas, kad Žebriūnas iš pajūrio parsivežė labai gražią moterį, o lėktuve su ja bučiavosi.
Tai kaip avelę ir nusivedė?!
Juk režisierius. Nors tebuvome susitikę vos kelis kartus, bet iškart pajutau ryškių dėmesio ženklų. Jam reikia išvykti – prašo palydėti ir įduoda savo namų raktus, kad prižiūrėčiau. O kartą iš kišenės ištraukiu du saldainius ir sakau žemaitiškai: „Tau vėins, i mon vėins.“ Pasigirsta atsakymas: „Vo kap gera, ka dar du yr.“ Man nokautas – neįtariau, kad jis taip pat žemaitis. Buvau aplošta iš karto. Taip ir pasilikau 48 metams.
Išeitų, kad nei tyrinėjote, nei tikrinote, ar tiksite visam gyvenimui, – tiesiog sukritote, tarsi likimo būtų buvę lemta?
Žmonės sukrinta, o paskui sukasi. Esu klaususi jo vėliau – iš kur žinojo, kad gali taip drąsiai ir greitai spręsti? Sakė: „Ot žinojau, ir baigta.“ Manęs dažnai teiraujasi, kaip sutilpome po vienu stogu ir po ta pačia saule. Paprastai.
Žebriūnas buvo didelė, stipri asmenybė, daugiabriaunė. Ir aš ne iš kelmo spirta.
O toks tokį supranta, todėl ir sutelpa. Mudviem profesija, kūryba buvo šventas dalykas. Supratome tą poreikį ir azartą, gerbėme ir palaikėme vienas kitą. Kai per mūsų atostogas Žebriūnas rašė „Seklio Kalio nuotykių“ scenarijų Kryme, nė karto į paplūdimį nenuėjo
Nejau nė karto nenorėjote trinktelėti durimis, išeiti, išsiskirti? Neverkėte iš skausmo?
O jūs savęs paklauskite... Santuoka – dviejų žmonių žygdarbis. Kas čiulba, kad visą gyvenimą pragyveno lyg rojuj, tas meluoja. Bet jei žmonės taip ilgai išbuvo kartu, turėjo dėl ko išbūti. Aš žinojau savo vietą – kada man būti Kaukaite, o kada Žebriūniene.
Ar nesunku buvo pasiaukoti ir atsidėti vyrui? Juk suprastėjus jo sveikatai atsisakėte pedagoginio darbo.
Tai savaime suprantama priedermė, net gėda būtų aiškinti. Mano močiutė be didelių mokslų ir filosofijų įdiegė, kas padoru ar nepadoru. Todėl kai pašlijo Žebriūno sveikata, žinojau, kad turiu būti greta. Iš akademijos išėjau, nes kiekvieną sekundę galėjo suskambėti mobilusis telefonas – gal kas bus nutikę! O dainavimo pamoka – lyg studento ir pedagogo dvigubas solinis koncertas, be įkvėpimo nė iš vietos – turėjau būti kaip ant žirgo. Nebesuderinau darbo ir namų rūpesčių, reikėjo rinktis, juk tampi negaluojančio žmogaus reikalų tvarkytoju, pasiuntiniu, išklausytoju, juolab kad turėjau patirties su sergančia mama – pasidarai savotišku to žmogaus gyvenimo vadovu.
Bet juk tuomet prarandi savo gyvenimą?
Žiūrint, ką prarandi ir ką atrandi, atseit praradęs... O gal kaip tik – atrandi! Yra buvę ir kitokių kryžkelių, tarkim, sprendimas atsisakyti operos. Taip, atlikau pagrindines partijas ir dainavau premjerose, dešimtmetis teatre buvo sėkmingas. Opera – žėrintis žanras, tačiau laimėjus Michailo Glinkos konkursą atsirado solinių koncertų galimybė, ji pamažu įtraukė, nes suteikė komfortą būti nepriklausomai – pačiai rinktis programas, jas sudaryti, interpretuoti. Tai nenutiko per vieną dieną, svarsčiau ilgai.
Nebuvau kolektyvo žmogus, repeticijose, kur čia pat klausosi kolegos, man būdavo nejauku, jausdavau įtampą.
Apsispręsti ypač padėjo akistata su lietuvių kompozitorių kūryba, susitikau akis į akį su autoriais, mačiau, kaip gimsta nauji kūriniai, nes daugybė kompozitorių man ėmė rašyti. Garsiausias Lietuvos vargonininkas Leopoldas Digrys pakvietė koncertuoti, sakė, mano balsas tinkąs sakraliniams kūriniams. Tapau nuolatine senosios muzikos ansamblio „Muzika humana“ soliste, kvietėsi Vilniaus bei M. K. Čiurlionio kvartetai, Lietuvos kamerinis orkestras, Nacionalinis simfoninis orkestras, prasidėjo koncertinės kelionės ne tik po Lietuvą ir tuometę Sovietų Sąjungą – atsivėrė ir tikrojo užsienio salės Europoje bei Amerikoje. Nuolat buvau kviečiama į televiziją. Toji įvairovė galutinai ir nulėmė sprendimą. Tapau populiari. Būti pačiai sau ponia – didžiulė laimė.
O kaipgi toji „pati sau ponia“ suderino kūrybinį pakylėjimą su grindų plovimu? Skaičiau apie tai jūsų prisiminimuose.
Na, natūralu būtų buvę paprašyti, kad Žebriūnas nusamdytų tarnaitę. Bet neatėjo į galvą, nebuvau išlepusi. Pareidavau namo su keliais nešuliais – rankinėj klavyras, sietkoj – svogūnai ir morkos, dar kas nors vyniojamame popieriuje pietums. Žebriūnas irgi mokėjo duonos ir kefyro parnešti. Jis pats įrengė ir visus mūsų būstus: jo pirmoji profesija – architektūra, mėgdavo braižyti, projektuoti, meistrauti. Galėdavo valandų valandas knebinėti kokį sukiužusį aparatą, o sutaisęs džiaugdavosi kaip vaikas. Namų reikalai jam buvo svarbūs. Kartą atėjo statistikos sudarytojai klausti, kas mūsų namuose šeimos galva – mama ar tėtis. Net keistai nuskambėjo toks klausimas, be abejo – tėtis.
Kol dukros buvo mažos, turėjome aukles.
Pradžioj Steputė, vėliau Elžbieta, paskui Onutė. Gyvenome kartu lyg šeima. Kaip kitaip. Be to, jau turėjome erdvesnį būstą, pirmasis tebuvo mažytis pusantro kambariuko dydžio su plūktine molio siena – ją ragais lengvai pradūrė gretimai besigananti karvė. Bet nesu tikra, ar tai tiesa, gal tik Žebriūno kalambūras. Beje, toji bakūžė ir šiandien keistu būdu tebėra išlikusi Žvėryno pakrašty, tarp Žebriūno sodintų obelų.
Ar nežemino toji skurdoka anų dienų buitis?
Kartą švenčių proga teatre „davė“ – taip įpratę buvom sakyti – bananų, stovėjau ilgoj eilėj. Parbėgu namo, o dukra kaip tik sirgo, atlapoju duris: „Monika, ar žinai, ką tau parnešiau?!“ Ji: „Banaaanų?“ Vos neapsiverkiau, graudu prisiminti. Tas žodis net nebuvo ištariamas kasdienybėj – bananų tiesiog nebūdavo. O mano balsas nuskambėjo taip, kad galėjau parnešti tik pasakišką svajonę. Tačiau man nepatinka, kai žmonės neigia ir vienu ypu užbraukia praėjusį laiką, lyg nebūtų jame gyvenę, kūrę, svajoję. Juk buvo jauni, pilni entuziazmo ir įkvėpimo. Juk kūrė šeimas, suko lizdus lygiai kaip dabar.
Talentas, atsitiktinumas, pedagogai? Iš ko susidarė jūsų pačios aukšta sėkmės banga?
Turiu būti dėkinga ne tik tiesioginiams savo pedagogams, bet ir visai turtingai savo laiko terpei, iš kurios galėjau semtis. Ilgas būtų vardų sąrašas, kuriame – praėjusio šimtmečio muzikai, rašytojai, poetai, dailininkai, režisieriai, aktoriai, dirigentai, mokslininkai... Visa enciklopedija. Jie anoje, kaip sakote, „skurdokos buities“ aplinkoje sukūrė XX amžiaus Lietuvos kultūros aukso fondą, kurio ištekliais naudosimės dar labai ilgai.
Kartais įvykius ima ir pakreipia neįtikėtinas atsitiktinumas.
Štai būdama studentė dalyvavau muzikų stovykloje Maskvoje. Pro šalį einantis simpatiškas pusamžis žmogus pasisveikino ir paklausė, ar nenorėčiau dalyvauti perklausoje vykti į stažuotę Milano „La Scala“ teatre. Pagalvojau – gal juokauja? O komisijoje sėdėjo Didžiojo teatro operos žvaigždės, tik per televiziją matytos. Nesijaudinau, nes nė nesitikėjau konkurso pereiti. Bet nutiko kone komiškas dalykas „tinkamoje vietoje tinkamu laiku“: dvi teatro artistės atsisakė vykti, joms buvo svarbiau nepalikti Didžiojo teatro, ir aš laimėjau – dviejų sezonų stažuotę Italijoje!
Dveji metai Italijoje jums turėjo padaryti įspūdį, tiesiog – stogą nunešti?
Mergaitei iš Plungės? Taip, bet jau buvau daug girdėjusi apie stažuotes iš Virgilijaus Noreikos ir Vaclovo Daunoro, buvusių jose anksčiau. Lietuviai greitai mokosi kalbų, išmokau ir aš, tai – dar viena brangenybė. Greta kasdienių dainavimo ir operų partijų pamokų galėjome stebėti scenoje repetuojančius Mirellą Freni, Luciano Pavarotti, Montserrat Caballé, Grace Bumbry, Nicolai Ghiaurovą, Franco Corelli, dirigentą Claudio Abbado, šokėją Rudolfą Nurejevą... Tasai lygmuo visam laikui tapo meistriškumo, skonio ir profesionalumo etalonu.
Pasitaikydavo ir anekdotiškų akimirkų. Artėjant pirmosioms Kalėdų atostogoms ieškojau namiškiams lauktuvių. Dairausi parduotuvėje Žebriūnui batų, prašau 47 dydžio. Pardavėjas negali patikėti, kraipo galvą – nejau perku batus gigantui? Ir pasiūlo nueiti į lagaminų parduotuvę, nes tokio dydžio batų jie net nesiuvantys.
Neseniai šventėte kūrybinės veiklos 50-metį – surengėte ir savo scenos drabužių bei papuošalų parodą. Kodėl reikėjo tokių originalių koncertinių kostiumų?
Dešimtmetis teatre suformavo svarbią nuostatą, kad scenoje esu ne Kaukaitė, o spektaklio personažas. Tą pačią taisyklę nusinešiau ir į koncerto sceną – rūbas turi derėti su atliekama muzika. Tai sutapo su scenos drabužius man kūrusių dailininkių Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės, Zitos Sodeikienės, Ingos Budriuvienės nuostatomis. O kai garsioji Lietuvos „ragana“ Eugenija Šimkūnaitė sykį išbarė mane už čekiško stiklo apyrankę ir paliepė segėti arba tikrą brangenybę, arba jokios, susipažinau su juvelyru Pauliumi Lantuchu. Ne iš tuštybės, o patikėjusi meistro menu. Nejučia svarbią įtaką tobulinant skonį bus padaręs ir Žebriūnas. Juk namie aptardavome matytus filmus, spektaklius, parodas, knygas, aktorių sukurtus vaidmenis, tipažus, saiko, efekto dalykus. Dieve, baigiau gerą namų universitetą!
Ar Žebriūnas kaip nors režisavo jūsų pasirodymus? Ar dovanodavo gėlių?
Į gėles abu žiūrėjome skeptiškai. Gauni gėlių ir lauki, kol nuvys. Ar esate mačiusi gėlių puokštes šiukšlių konteineryje? O dėl dainavimo... Komplimentų nebuvo dosnus. Ir nerežisavo, o pagirdavo veikiau juokais: „Į Luvrą, Giedrute, į Luvrą...“ Tik į gyvenimo pabaigą yra man užrašęs: „Gražus tavo balsas, giliai ariantis.“
Kai net neskaičiusi grąžinote ką tik išleistą ir dovanų gautą knygą Ričardui Gaveliui, kas tai buvo – mylinčios moters gestas ginant vyrą?
Rašytojas atnešė savo naują romaną „Vilniaus pokeris“ iš anksto ambicingai užrašęs „Be teisės ekranizuoti“. Tad kam nešti? Man tai pasirodė be galo arogantiška – Žebriūnas tikrai nenusipelnė tokio išbandymo. Įsižeidžiau už jį, o kadangi jo nebuvo namie, tai ir nusprendžiau už jį – knygą išsiunčiau atgal.
Apie jus sakoma, kad esate tiesmuka, net atžagari.
Kas žemaičių nepažįsta, dažnai taip pasako. Artistas yra viešas žmogus, visas kaip ant delno – jei nesi pilka pelė, tai ir užkliūvi dažniau. O žmonės juk labiau mėgsta patogumą negu tiesą.
Abi jūsų dukros gyvena užsienyje. Ar nenorėjote išvykti gyventi arčiau kurios nors?
Kai Plungėje baigusi pradinę mokyklą persikėliau į Vilnių, gražioje Salomėjos Nėries mokykloje tarp ponų vaikų jaučiausi liūdnas svetimkūnis. Pakeisti gyvenamąją vietą iš Plungės į Vilnių septintojo dešimtmečio pradžioje buvo didesnis kontrastas, nei dabar iš Vilniaus į Niujorką nuskristi.
Kai vyresnioji Monika Hartfordo universitete baigusi filologijos magistratūrą ištekėjo už simpatiško hartfordiškio Davido, jo giminaičiai pasiteiravo, ar tik nepersikels ir visa mūsų šeima į Ameriką. Buvo 1990-ieji, naujoji emigracijos banga. Užsieniuose jau buvau prisibuvusi, toj pačioj Amerikoj ir Niujorko „Carnegie Recital Hall“ daug lietuviškų kūrinių pristačiusi, spėjusi palyginti kultūras, istorijas, tradicijas ir nuostatas, tad kone įsižeidžiau, nusijuokiau, ir tiek tos kalbos. Su vyresniąja matomės rečiau, Amerika toli, o su jaunesniąja Ūla Ulijona Italijoje – dažniau, Europoj jau viskas atrodo čia pat, kalbamės kone kasdien.
Gyvenate viena. Ar nesijaučiate vieniša?
Kai 2013-aisiais išėjo Žebriūnas, metus laiko sodinau ant kapo gėles, kaip močiutė buvo išmokiusi, o kai atsirado kryžius ir akmenų danga, tarsi kažkas atkirto mane nuo to ryšio. Tik tada pravirkau. Sako, pavėluotas gedulas. Ilgokai tęsėsi. Tikrai buvau pasijutusi labai vieniša. Atsigavau tik tuomet, kai žurnalas „Literatūra ir menas“ paprašė prisiminimų ir ėmė spausdinti manuosius „Užrašus“.
Gavau dovanų naują kūrybinį azartą, ne menkesnį už sceną ir pedagoginį darbą.
Tik nesakykit, kad rašau knygą. Visi jas dabar rašo ir daug mažiau kas skaito, deja. Dainavimas scenoje buvo mano profesija, o rašymas – dovana. Esu tokia laiminga, kad net neįsivaizduojat, – tarsi namie lauktų įstabiausia draugija: režisierius Miltinis, dirigentas Aleksa, režisierė Mikštaitė, kursiokė Ambrazaitytė, kompozitorius Rekašius, mano teta Žoulienė, dailininkas Ciplijauskas, klasikas Juozas Erlickas ir daug kitų, mano „Užrašuose“ apsigyvenusių. Puiki kompanija, ir vis dar ką nors naujo pasakanti!