Operos solistas Vaidas Vyšniauskas: „Didžioji sėkmė manęs dar laukia“

Vaidas Vyšniauskas
Autorius: JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Publikuota: 2019-03-02 17:12
Svajonės pildosi. Net jeigu tam kartais prireikia ir septynerių metų. Kai operos solistas Vaidas VYŠNIAUSKAS (47) garsiai pareiškė kada nors dainuosiantis Niujorko „Metropolitan Opera“ scenoje, vieniems tai pasirodė neįmanoma, kitiems – per daug pagyrūniška. Bet užsienyje labiau Kristian Benedikt vardu žinomas lietuvis neseniai tai iš tiesų padarė. Pavasarį jo niujorkietiškomis nuotaikomis persmelktas Samsonas pasibels ir į Lietuvos operos mėgėjų širdis.

Toks jausmas, kad kelerius metus jūsų net nebuvo Lietuvoje. Sklido kalbų, kad apsigyvenote užsienyje.

Bet aš visą laiką esu čia! Gyvename su šeima kiek atokiau nuo Vilniaus centro, vaikai mokosi „Saulės“ gimnazijoje, žmona dirba Vilniaus universitete. O aš – čia ir visur kitur. Tiesa, vienu metu buvo pauzė, kai aktyviai nesireiškiau Lietuvos kultūriniame gyvenime. Kartais taip susiklosto darbų grafikas, o kartais operų kūrėjai pagalvoja: „Ai, Vyšniauskas vis tiek ne Lietuvoje gyvena, tai kaip jį prisikviesi...“ Atlikėjo gyvenimo ritmą šiais laikais dėlioja rinkos dėsniai, paklausa ir pasiūla. Į užsienį važiuojame ne vien dėl to, kad didesnius honorarus moka. Ten yra ir galimybių dirbti su garsiais režisieriais, ten kultūrinis gyvenimas intensyvesnis. Pažiūrėkite, kaip sėkmingai klostosi operos solistų Asmik Grigorian, Kosto Smorigino karjera. Jeigu aš gaunu pasiūlymą kurti Samsono vaidmenį Pekino nacionalinėje operoje – argi galėčiau atsisakyti?!

Esate iš tų menininkų, kurie nė vienam teatrui nepriklauso. Taip susiklostė ar tai – jūsų sprendimas?

Tada, kai norėjau dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, teatras manęs nenorėjo, o kai jis ėmė kviesti – tada man geriau buvo būti laisvam ir nepriklausomam. Taip susiklostė, kad vietoj sėkmingo starto baigus studijas išgyvenau skausmingas skyrybas, griuvo pirmoji santuoka, kelerius metus apskritai nenorėjau dainuoti, blaškiausi, ieškojau savęs. Skendau gilioje emocinėje duobėje, juo labiau darbo Lietuvoje beveik neturėjau. Tačiau tada man duris atvėrė Talino ir Tartu operos teatrai. Drauge atsivėrė ir naujos jėgos, kurių net nemaniau turįs. Bet man ne kartą gyvenime teko rizikuoti, eiti va bank ir dar įveikti požiūrį į save: ilgą laiką visiems buvau tik vaidybinio plano atlikėjas, todėl duodavo daugiausia komiškus vaidmenis. Niekas tada nė neįtarė, kad šito linksmo, žavaus tenoriuko viduje slypi tikras dramatinis tenoras ir jo Otelas kada nors užkariaus pasaulį.

Vaidas Vyšniauskas / Miglės Cechanovičės  nuotr.
Vaidas Vyšniauskas / Miglės Cechanovičės nuotr.

O ką reikia daryti, kad režisieriai tavyje pamatytų kitokį solistą?

Svarbiausia menininkui renkantis vaidmenis yra būti nuoširdžiam pačiam su savimi. Nes per gyvenimą eini žingsnis po žingsnio ir kad žingsniai nebūtų nei per siauri, nei per platūs, o pagal tavo jėgas, turi realiai vertinti save. Prie mano muzikinių įrašų „YouTube“ kažkas parašė komentarą: „Įspūdinga, bet žiūrėsime, kaip šitas tenoras toliau sugebės vystyti savo karjerą. Ar teisingai pasirinks vaidmenis.“ Yra nemažai dainininkų, kurie buvo labai perspektyvūs, daug žadantys, bet netinkamai pasirinktas repertuaras galiausiai juos privedė prie krizės ar net sugriovė karjerą.

Mano gyvenime drastiškų situacijų ar didelių klaidų lyg ir nebuvo, bet ekstremalių pasirinkimų, ėjimo va bank – ne vienas. Kanio vaidmuo operoje „Pajacai“ Talino operoje, po metų – dar ekstremalesnis Hofmano vaidmuo – mano balsui ypač sudėtingas, gana aukštas. Pabusdavau naktimis ar paryčiais išpiltas prakaito nuo košmaro, apimtas panikos, kad reikia skambinti į teatrą ir atsisakyti vaidmens. Yra toks Hofmanno romansas – aš niekaip negalėdavau sudainuoti jo nuo pradžios iki galo. Pasipjaudavau. Negalėjau iki pat generalinės repeticijos. O tada kažkas, matyt, įvyko, lūžo manyje ir paskui tris sezonus labai sėkmingai dainavau „Hofmano istorijose“. Tas vaidmuo nužudė bet kokią aukštų natų baimę ir tą patį sezoną Tartu operoje sutikau kurti ir Kavaradosį „Toskoje“, ir Hercogą „Rigolete“, ir Manriko „Trubadūre“.

Tačiau manau, kad tikras mano proveržis įvyko ne taip jau seniai – 2013 metais Italijoje, kur padainavau Otelą. Tada susipažinau su vienu amerikiečiu – operos solistų agentu. Jis manęs paklausė: „O kas tu esi?“ „Kaip tai kas?“ – iš pradžių net pyktelėjau. „Tave turi tapatinti su tam tikru repertuaru“, – tada išgirdau. Man norėjosi šaukti, kad galiu viską, – tik sakykite, ko reikia, viską padarysiu: ir Mozartą, ir Verdi, ir Vagnerį sudainuosiu, kad tik pasiekčiau aukštumų. Bet paskui susimąsčiau: taip, išdainuoti gal ir viską gali, bet reikia atrasti save. Aš esu dramatinis tenoras – sunkesnio repertuaro atstovas.

Svajonė dainuoti Niujorko teatro „Metropolitan Opera“ scenoje jau įgyvendinta – atlikote Samsono vaidmenį operoje „Samsonas ir Dalila“. O kas toliau, jeigu viršūnė jau pasiekta?

Tobulėti. Kai prieš septynerius metus garsiai įvardijau savo svajonę – padainuoti Otelą „Metropolitan Opera“, ne vienas kolega turbūt tik skaniai pasijuokė. Kol kas šioje scenoje sudainavau ne Otelą, o Samsoną. Bet dabar sustabdyti mane, kai esu taip įsibėgėjęs, – lyg garvežiui prieš nosį mojuoti vėliavėlėmis.

Išduokite paslaptį, kaip patenkama į tokį prestižinį teatrą?

Niekaip kitaip – tave ten gali tik pakviesti. O ir pakviestam pakilti į sceną – didelis laimės dalykas. Pirmiausia, prieš pakviesdami, tave daug metų stebi: Samsoną dainavau su dirigentu Valerijumi Gergijevu koncerte, taip pat spektakliuose Pekino operoje ir Turino teatre, kuris Italijoje yra antras po „La Scalos“. Gavau kvietimą ne dėl to, kad koks nors agentas įstūmė per pažintis. Vieną dieną į mano elektroninį paštą atėjo laiškas: „Čia – iš „Metropolitan Opera“. Norėtume jus pakviesti... Su kokiu agentu mums kalbėtis?“ Pirma mintis buvo – kažkas šposauja. Bet pasirašė žmogus iš teatro administracijos, mano agentas patvirtino, kad jį pažįsta.

Atrodė, štai pagaliau atėjo ta sėkmės valanda – kviečia dainuoti Samsoną! Bet mano siekis nėra būti garsaus atlikėjo dubleriu. Susipažinęs su šį darbą dirbančiais žmonėmis pamačiau, kad jų duona nėra tokia jau lengva ir saldi. Dubleriai dirba tik per repeticijas, o spektaklyje pagrindinį solistą pakeičia tik ypatingu atveju. Dauguma mokosi tekstus, repetuoja mėnesių mėnesius, bet į sceną prieš tūkstančius žiūrovų taip ir nepakyla. Kai kuriems tai nepavyksta niekada.

Vaidas Vyšniauskas / Miglės Cechanovičės  nuotr.
Vaidas Vyšniauskas / Miglės Cechanovičės nuotr.

Tie dubleriai turbūt kasdien meldžiasi, kad pagrindinis solistas susirgtų ar galvą nusisuktų...

...ar bent suviduriuotų prieš spektaklį (juokiasi). Tikrai ne! Netikėtai susirgus pagrindiniam solistui Robertui Alagnai, man teko perimti Samsono partiją tiesiog trečiame operos veiksme. Bet, patikėkite, geriau dainuoti savo spektakliuose, nei keisti kitą solistą. Juk į tokius teatrus kaip „Metropolitan“ žmonės bilietus perka prieš pusmetį ar net metus, negana to – skrenda, traukiniais važiuoja į Niujorką, samdosi viešbutį bent kelioms naktims, kad gautų progą pasiklausyti būtent tos operos su būtent tuo atlikėju, o ne jo dubleriu! Pavyzdžiui, neseniai spektaklyje „Aida“ susirgo solistas, tai vadovai pakvietė visai kitą atlikėją, o ne puikiai pasirengusį dublerį. Todėl melsti kitam nesėkmės, kad pasisektų tau, nėra teisinga Dievo akivaizdoje. Didžioji sėkmė manęs dar laukia – tikiuosi, tai įvyks kovą, kai teatre „Metropolitan Opera“ Samsoną dainuosiu kaip pagrindinis solistas. Dabar jau net neabejoju, kad kada nors išsipildys ir didžioji svajonė toje scenoje sudainuoti Otelą.

Turite tiek svajonių ir perspektyvų – kas jus dar laiko Lietuvoje?

Namai ir šeima. Man svarbu čia turėti bazę, o dirbti – visame pasaulyje. Ateinantį sezoną mėnesiui manęs laukia Niujorke, paskui mėnesiui – Italijoje, tada – dar mėnesiui Buenos Airėse, Argentinoje. Net jeigu su šeima apsigyvenčiau Niujorke ar Vienoje, iš ten lygiai taip pat reikėtų skraidyti.

Žinoma, yra atlikėjų, kurie keliauja drauge su šeimomis. Niujorke susipažinau su vienu Maskvos Didžiojo teatro solistu, kuris visur važiuoja su žmona ir sūnumi, – berniukas mokosi nuotoliniu būdu. Man gal irgi būtų smagiau, jei šeima visada būtų šalia, bet jai tai keltų tik diskomfortą. Na, ką užsienyje veiktų mano žmona Lina? Būtų namų šeimininkė? Lietuvoje ji yra socialinių mokslų daktarė, dėstytoja. Nuo pat mūsų santykių pradžios norėjau, kad Lina realizuotų save kaip asmenybė. Nesąmonė, kad šeimoje tik vienas gali siekti karjeros. Viskas suderinama, kai abu nori. Žmona net nė karto nėjo motinystės atostogų – ne todėl, kad būtume stokoję pinigų, o dėl to, kad nebūtų prasidėjusi depresija po gimdymo, kuri dažnai kankina namuose tarp keturių sienų staiga atsidūrusią moterį. Samdydavome auklę, Lina palikdavo vaikus kelioms valandoms, kad galėtų skaityti paskaitas. Žinoma, norėdama gauti daktaro laipsnį vietoj ketverių metų ji užtruko gal septynerius ar aštuonerius, bet pasiekė savo. Dabar Vilniaus universitete dėsto vadybą.

O kiek yra dainininkų, aktorių šeimų, kur moterys paaukojo sėkmingiausią karjerą vien tam, kad antrajai pusei būtų lengviau siekti savosios...

Tebūnie tai jų pasirinkimas. Santuoka apskritai yra aukojimasis vienas dėl kito. Arba tai – ne santuoka, o tiesiog susimetimas, galbūt ieškojimas, kaip vienam kitą geriau išnaudoti. Santuoka – kai žmonės nusprendžia vienas kitam tarnauti, vienas kitą užpildyti. Ji prasideda nuo klausimo „kam aš jai reikalingas?“, o ne „kas man iš to, kad ji bus mano žmona?“ Stebimės, kad daugiau nei pusė šeimų išsiskiria, bet šiais laikais jau reikėtų stebėtis, kad apskritai yra santuokų, kurios išgyvena ilgiau nei kelerius metus.

Tačiau jūs irgi ne pirmoje santuokoje tai supratote.

Deja, taip. Bet yra žmonių, kurie ir po aštunto išsiskyrimo nesupranta, kokia yra santykių esmė. Su Lina mes kartu jau penkiolika metų, todėl galiu didžiuotis šį tą išmokęs: pasaulis sukasi ne aplink tave, tai tu turi rūpintis savo artimaisiais. Šeimos statyba – be galo sudėtingas dalykas. Jis negali būti spontaniškas, neapgalvotas. Nuėjęs į vaikų mokyklos susirinkimus tik ir girdžiu – vaikams reikia sustiprintos matematikos, sustiprintos fizikos, sustiprintos anglų... O kada bus sustiprintos vaikų žinios apie sveiką mitybą, apie santykius ir žmogišką bendravimą su aplinkiniais. Matematikais iš jų taps vienetai, o šeimas statys, ko gero, visi. Sukurti sveikus santykius šeimoje gal net sudėtingiau, nei laimėti Nobelio premiją už mokslo pasiekimus. 

Naujausi straipsniai