Operos solistas Rafailas Karpis: „Scenoje vyksta kitas gyvenimas“

Rafailas Karpis / Mariaus Žičiaus/ „Žmonės“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2013-06-01 17:02
Stovėti scenoje, būti operos herojumi ir nesudainuoti nė vienos arijos – toks režisierės Dalios Ibelhauptaitės, kuri prieš kelias savaites publikai pristatė Wolfgango Amadeaus Mozarto operą „Visos jos tokios“, pasiūlymas operos solistui Rafailui Karpiui (30) nuskambėjo gana intriguojančiai. Vilniaus miesto operos trupės spektaklyje dainininkas atliko barmeno vaidmenį.

Kitas operos solistas jūsų vietoje gal net būtų užsigavęs dėl tokio pasiūlymo...

Matyt, režisierė žinojo, kad neužsigausiu, dėl to ir kvietė (šypteli). Ne vaidmens didumas svarbu, bet gebėjimas profesionaliai atlikti tai, ko iš tavęs nori režisierius. O jis tuščiai nieko nedaro. Pasiūlė, papasakojo, ką turėčiau daryti scenoje, paklausė, ar man tai tinka. Pasakiau, kad man – be galo įdomu. Juo labiau kad tame spektaklyje dalyvavo nuostabiausi jaunosios kartos solistai, labai geri mano kolegos, draugai. Man buvo didelis džiaugsmas būti scenoje su jais.

Opera – toks žanras, kur viskas jau seniai apmąstyta ir sudėliota. Todėl staiga naujo didelio vaidmens specialiai man niekas nesukurs ir neparašys. Esu tenoras ir bosu ar sopranu aš neuždainuosiu. O spektaklyje „Visos jos tokios“ buvo tik vienas tenoro vaidmuo. Ir tas parašytas lyriniam, herojiniam tenorui meilužiui. Aš savęs tokiu amplua nelabai neįsivaizduoju. Nebent spektaklio koncepcija būtų kitokia. Mane dažniausiai mato kaip charakterinį personažą, nes tam įtakos turi ir balsas, ir ūgis, ir kiti mano fiziniai duomenys.

Čia jūsų pirmoji tokia, galima sakyti, „nebylioji“ sceninė patirtis?

Panašiu vaidmeniu aš debiutavau scenoje prieš dešimt metų ir vis dar atlieku jį operetėje „Linksmoji našlė“. Njegušas – neegzistuojančios pasiuntinybės sekretorius, scenoje ištaria daug žodžių, bet nieko nedainuoja. Beje, tą mano vaidmenį labai gerai įvertino daugelis kolegų ir žiūrovų. Šviesaus atminimo maestro Jonas Aleksa paskui pakvietė mane dalyvauti kitame pastatyme – Balio Dvariono operoje „Dalia“. Nuo to vaidmens prasidėjo mano karjera operoje.

Svarbiausia, kad net tokius vaidmenis, nors ir nedainuoji, turi atlikti gerai. Turi jausti partnerius, būti veiksmo dalimi, neatsilikti nuo tempo. Nes jeigu tiesiog išeisi į sceną ir stovėsi, žiūrovas labai greitai pajus, kad tu – ne vietoje. Viskas, kas vyksta scenoje, man be galo įdomu, ten – kitas pasaulis, kita atmosfera. Scenoje vyksta kitas gyvenimas.

O kuo gyvenate realiame pasaulyje?

Muzika ir darbais, nes mano grafikas dabar gana įtemptas. Birželio mėnesį Operos teatre – sezono pabaigtuvės, todėl turėsiu nemažai spektaklių. Ruošiuosi miuziklui „Tadas Blinda“. Ir vasara darbinga bus: vykstame gastrolių į Romą, pristatysime žydiškų dainų ir džiazo variacijų koncertą-maldą. Paskui repeticijos, nes rugsėjo mėnesį laukia premjera – Giuseppe Verdi opera „Ernani“.

Dažnas operos solistas skundžiasi, kad norėtų rimtesnių darbų scenoje, solidesnių partijų, užsienio operos scenų... O jūs jaučiatės turįs užtektinai veiklos Lietuvoje?

Netgi labai nemažai. Čia yra Operos ir baleto teatras, daugybė operos trupių – tik norėk dirbti ir tikrai turėsi ką veikti. Daugelis svajotų apie tokius vaidmenis, kokių aš gaunu. Be to, mūsų opera – aukšto lygio, spektakliai – labai įdomūs. Gyvendamas ir dirbdamas čia aš neturiu dėl ko skųstis: dainuoju ir operose, ir koncertuose. Ir tai – labai skirtinga veikla. Opera man – įprasta ir gal net paprastesnė: ten turi konkretų uždavinį, kurį tau davė režisierius, kurį įsivaizdavo kompozitorius. O kai dainuoji koncertuose, neužtenka vien vokalinių gebėjimų: kaskart turi skirtingai interpretuoti kūrinius, vis iš naujo paveikti klausytoją.

Ir nėra šalies, miesto ar teatro užsienyje, kuris traukte trauktų?

Ne. Koncertų užsienyje yra ir dabar. Va, suplanuoti keturi ar penki: šiemet sausį išleidome žydiškų dainų jidiš kalba kompaktinį diską. Manau, kad tokia programa – unikali Lietuvos reprezentacija, nes atliksime šalyje prieš karą gyvenusių žydų kompozitorių sukurtas dainas.
O pasiūlymų dainuoti kituose teatruose yra buvę, bet viską pasvėręs suvoki, kad geriau būti čia ir neprarasti to, ką jau turi. Antra: net jeigu kada taip sėkmingai susiklostytų karjera, kad būtų daug įvairiausių koncertų ir spektaklių užsienyje, vis tiek savo namus norėčiau turėti Vilniuje. Nes tai – mano gimtasis miestas, aš jį be galo myliu. Tokių gražių vietų pasaulyje – ne tiek jau daug.

Vasarą nors šiek tiek laiko atostogoms skirsite?

Visko bus su kaupu: yra planų išvažiuoti į gamtą, pasiplaukioti kanojomis, baidarėmis. Bet kadangi nemoku tokių dalykų tiksliai ir labai iš anksto susiplanuoti, tai dažniausiai viskas išeina spontaniškai.

Naujausi straipsniai