Lietuvoje dainuojančios Aušrinės Stundytės (35) gal ir būtume nepamatę, jei ne laimingas atsitiktinumas, Portugalijoje suvedęs ją su tuomet „bohemiečiais“, dabar – Vilniaus miesto opera vadinama trupe. „Viskas, ką gavau gyvenime, – tarsi nukrito iš dangaus, per sutapimus. O ten, kur ėjau, kovojau, nieko neišeidavo“, – šypsosi Vokietijoje daugiau nei dešimt metų gyvenanti Aušrinė, lietuviškoje scenoje, operoje „Katia Kabanova“, debiutavusi jau anksčiau, o 2012-ųjų pabaigoje projektą „Arijos iš dušo“ papildžiusi gražiu sopranu.
Kol plepamės lietuviškai, graikų tenoras Konstantinas Stavridis (35) įdėmiai klausosi ir įsiterpęs žmoną patikslina visiškai į temą. Tada smagiai užsikvatoja ir pajuokauja, jog ir pats supranta. Pereiname prie anglų kalbos, galiausiai priduriame po graikišką žodį. Aušrinė sako, kad kalbėti ir susikalbėti jie moka visaip: „Mes ir kasdien šnekame tokiomis salotomis – kalbų mišiniu. Kai susitikome, mokėjau lietuviškai, rusiškai, vokiškai, truputį lenkiškai, itališkai, o jis – graikiškai ir angliškai. Angliškai išmokau bendraudama, vadovėlio nebuvau atsivertusi, nemoku nė vienos taisyklės. Ką šneka žmonės Londone, beveik nesuprantu, bet su angliškai kalbančiais užsieniečiais bendrauju lengvai.“
Gyventi ir dirbti tautų, kalbų, kultūrų mišinyje labai įdomu, bet – nepaprasta. Bent jau iš pradžių, kol prisitaikai. Aušrinė ir Konstantinas visa tai jau perėjo ir tapo tikrais pasaulio piliečiais. Tiesa, jai patiktų, jog darbų geografijoje Lietuvai tektų svarbesnė vieta, tačiau to nedramatizuoja: „Čia tiek talentingų dainininkų, o operhauzas – vienas.“
Kada pastarąjį kartą Lietuvoje buvote dvi savaites, ir dar – per Kalėdas?
Aušrinė: 2007-aisiais, kai tėvams pasakiau, jog teku už Konstantino.
Konstantinas: Nutarėme, kad Kūčių vakarą, pusę devynių, vienu metu tai pranešime tėvams. Tada susiskambinsime ir pasipasakosime, kaip kuris reagavo. Buvo juokinga.
Kodėl gi?
Aušrinė: Nes tuoktis nutarėme drauge pabuvę gal tris mėnesius. Kai mano tėvai išgirdo naujieną, sužiuro ištįsusiais veidais: „Gal kiek ankstoka?..“
Konstantinas: Mamos Graikijoje, kaip ir Italijoje, stiprios, įtakingos ir pamišusios dėl sūnų, nori juos globoti, nesvarbu, vaikeliui šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt. Užtat jų sūneliai, kai jau susiruošia parvesti marčią, įsitempia: ką pasakys mama? Be abejo, būtume susituokę, net jei šeima būtų protestavusi, bet kai naujieną visi sutiko taip gražiai, buvo tik maloniau ir paprasčiau.
Mamos Graikijoje, kaip ir Italijoje, stiprios, įtakingos ir pamišusios dėl sūnų, nori juos globoti, nesvarbu, vaikeliui šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt.
Kokia jūsų pažinties istorija?
Konstantinas: Susitikome 2006-aisiais dainininkų konkurse Vienoje. Aš ten atvykau iš Liverpulio, ji – iš Vokietijos. Kitaip tariant, tuo metu buvome mergina iš Lietuvos, dirbanti Vokietijoje, ir graikas, kuris dainavo Anglijoje. Ji laimėjo antrąją vietą, aš – ne, bet ten vienas kitą pastebėjome ir, kaip čia geriau paskius... tapo aišku, kad norime vienas kitą geriau pažinti per tas kelias dienas, kol būsime Austrijoje. Paskui abu nutarėme, jog esame suaugę ir turime elgtis protingai: bendrauti toliau atrodė labai nepraktiška – juk gyvenome skirtingose šalyse. Buvome kiekvienas sau, retkarčiais apsikeisdavome kokia elektronine žinute.
O po metų aš atvažiavau į Vokietiją. Paskambinau, pakviečiau puodelio kavos. Tiesiog kartais būna, kad apie žmogų nežinai beveik nieko, bet smalsumas pažinti jį geriau graužia kaip kirminas. Mes suteikėme šansą tą kirminą numarinti. Ir, kaip matote, kavą kartu tebegeriame. Abu buvome nusiteikę prieš santuoką, nenorėjome šeimos, dar ir šiandien nežinome, kodėl tuokėmės, bet žinome, kad dėl to esame beprotiškai laimingi. Tas sprendimas buvo teisingiausias gyvenime.
Aušrinė: Susituokėme Kelne. Pirmoji mūsų naktis net nekvepėjo įprasta povestuvine romantika, nes miegojome viename kambaryje su dvidešimčia žmonių – mūsų svečiais. Rytą mano mylimas vyras turėjo išvykti į kitą miestą repetuoti.
Konstantinas: Ir ten nuvažiavau... mažumėlę girtas. Dirigentas paklausė, kas man ne taip. Paaiškinau, kad vakar vedžiau. Tikriausiai pasirodžiau kaip pusprotis, kuris pirmadienį tuokėsi, antradienį atvažiavo dainuoti. Juolab kad aplink – teisingieji vokiečiai...
Aušrinės tėvai žentą iškart pamilo, o kaip graikai sutiko lietuvaitę marčią?
Aušrinė: Konstantinas – atėnietis, jo tėtis gimė šiame mieste, o mamos giminė – iš mažo kaimelio Graikijos vakaruose. Mano graikų kalbos žinios vis dar apsiriboja keiksmažodžiais – moku jų dešimt, bet pačių riebiausių, nes vairuodamas jis visada keikiasi kaip išprotėjęs. Tai ir nuvykusi pas anytą su šešuru išpyškinau viską, ką mokėjau graikiškai... Kadangi jie turi labai gerą humoro jausmą, patikau, pamilo – į klaną buvau priimta. Paskui nuvažiavome į kaimą pas mamos šeimą, vėl prezentavau savo kalbos išmanymą, bet jie nė trupučio nebuvo sužavėti... O pasakyti gražių žodžių nemokėjau.
Bet, manau, jie atleido. Dėl mūsų papjovė ožką. Apskritai graikai svetingesni ir vaišingesni nei lietuviai. Nuvykusi ten pirmąsyk per dvidešimt dienų priaugau dešimt kilogramų. Buvome ką tik susituokę, reikėjo visai giminei pasirodyti, visur stalai nukrauti, o atsisakyti negali.
Graikus Aušrinė savo žavesiu gana lengvai papirko, o kaip į savo pusę patraukti šaltus ir savą tvarką pripažįstančius vokiečius? Kaip sekėsi pritapti iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos persikėlus studijuoti į Leipcigą?
Aušrinė: Skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos visuomet buvo labai didelis, o žmonės ten – visiškai skirtingi. Maniau, kad atvažiuoju iš pokomunistinės šalies, niekas nenustebins, bet vokiečiams pavyko, – jie viską daro iš tikrųjų. Ir persistengia. Ten vaikai tikrai raportus apie savo tėvus saugumui rašė. Visi dvasiškai suluošinti, viskas kontroliuojama – Rytuose esančiame Leipcige jaučiausi kaip kalėjime.
Užtat Kelnas – laisvas miestas, man labai prilipo prie širdies. Ten dirbau šešerius metus, paskui metams išvykome – Konstantinas gavo etatinę darbo vietą mažesniame mieste. Vėl pajutau, kad ten žmonių mentalitetas kitoks. Nėra tokios laisvės kaip Kelne, kuris – gal labiau ne vokiškas, o itališkas. Pačią pirmą dieną, kai atvažiavau, ten kilo skandalas: tiesiamoje metro linijoje kažkas kažką ne taip iškasė, ir beveik nuvirto bažnyčia – turėjome savo Pizos bokštą. Toliau statant tą metro, po kelerių metų visas miesto archyvas tunelyje prasmego. Tai, kad žmonės truputį atsipūtę, ne kaip vokiečiai, jauti kiekviename žingsnyje.
Vokiečių ir mūsų mentaliteto skirtumai subtilūs. Tai – smulkmenos, kurių taip paprastai neįvardysi, bet kol to nesupranti, jautiesi kaip Mėnulyje, ir jie tavęs nepriima. Mačiau vieną pavyzdį: į Vokietiją atvažiavę australai bandė ir kalbą išmokti, ir su žmonėmis bendrauti, kad bendruomenė juos priimtų. Bet – niekaip. Galiausiai po dvejų metų vienas iš vokiečių paaiškino: „Ant tavo palangės nėra trijų pelargonijų – turi būti ne dvi, ne keturios, o trys. Jas išdėstyk simetriškai. O sode pastatyk molinį nykštuką.“ Tą jie padarė, ir jau kitą dieną visi ėmė sveikintis... Tų dalykų išmoksti, jei viską patiri savo kailiu.
Vokietijos pranašumas, palyginti su Lietuva ar Graikija, dar ir tas, kad ta šalis yra Europos viduryje: valanda kelio – ir Belgijoje, dvi su puse – Amsterdame. Artistams daugiau galimybių, paprasčiau keliauti.
Lietuviams pritapti paprasčiau, o, pavyzdžiui, Konstantinui daug sunkiau. Vokiečiai tiesiog alergiški arogancijai, todėl karališka jo povyza ir graikiškas išdidumas visiems kliuvo. Jam reikėjo rasti balansą, kaip neišduoti savęs ir truputį prisitaikyti. Ten visi turi būti lygūs, kuklūs, pilki. Taip pat – ir teatre. Jei atėjusi sakysi: „Esu didelė diva“, neturėsi darbo. Man nesunku, nes tikrai nesu diva, – tokie dalykai man juokingi.
Konstantinas: Yra daug priežasčių, kodėl renkamės Vokietiją. Pirmiausia toje šalyje – daugiau nei 80 operos teatrų, per radiją girdėjau, jog daugiau vokiečių renkasi operą, o ne roko, džiazo ar popmuzikos koncertus. Vokietijos pranašumas, palyginti su Lietuva ar Graikija, dar ir tas, kad ta šalis yra Europos viduryje: valanda kelio – ir Belgijoje, dvi su puse – Amsterdame. Artistams daugiau galimybių, paprasčiau keliauti. Taigi, nors kartais kasdienio gyvenimo niuansai erzina, profesine prasme būti toje šalyje palanku.
Kraustytis į kitą bendruomenę nėra paprasta, bet jei tam pasiryžti, turi priimti taisykles. Jei, pavyzdžiui, nutarčiau gyventi Lietuvoje, norėčiau kalbėti be jokio akcento, kaip lietuvis. Ir elgesiu tapti panašus į lietuvius. Tad jei turime nusileisti dėl vokiečių požiūrio – visiškai normalu. Prie visko galima priprasti.
Ir prie vokiško maisto – riebių dešrelių su kopūstais, spirgų?
Aušrinė: Mes daug gaminame namie. Tiksliau – jis gamina, nes aš – prasta virėja.
Konstantinas: Ne prasta, tik siauros specializacijos. Ji ruošia puikią kiaušinienę, bulvių patiekalus, ne taip seniai patyrėme, jog jai sekasi kepti nuostabius pyragus. Man tai jau atsirūgo (šypsosi glostydamas pilvą).
Aušrinė: Viskas prasidėjo, kai svarsčiau, ką pagaminti jo gimtadieniui. Nenorėjau ilgai stovėti prie viryklės, todėl nutariau pabandyti pyragą. Ir tai – tikrai paprasta! Užtat dabar internete traukiu vis naujus receptus.
Kelne gyvenate savuose namuose?
Aušrinė: Namų neperku – kai mūsų toks gyvenimas, niekada nežinai, kur kraustysiesi. Pasibaigus Konstantino kontraktui, grįžome į Kelną ir ieškojome nuomotis buto. O tą padaryti dviem užsieniečiams, operos dainininkams, dar turintiems šunį, tikrai labai labai sunku. Mums baisiai pasisekė, nes iškart paskambinome moteriai, kurios vyras buvo pianinų meistras, bet prieš metus mirė. Šeimininkė myli šunis, jai labai stigo muzikos, užtat mus sutiko išskėstomis rankomis ir tapo angelu sargu.
Iš kur jūs, tiek keliaujantys, gavote šunį?..
Aušrinė: Iš Graikijos. Ten uoste gyveno gal du šimtai benamių šunų, Konstantinas su draugais juos šėrė, skiepijo, visaip globojo. Violetka buvo gaujos vadė. Ir šunis prižiūrintys savanoriai, ir uosto darbuotojai ją labai mylėjo, o viena moteris, vardu Violeta, labiausiai nekentė. Užtat šuo iš pykčio jai ir gavo tokį vardą, o ne iš „Traviatos“, kaip daug kas pamano. Kai Konstantinas ją pasiėmė, Violeta buvo išsekusi, beveik prie mirties, bet atsigavo ir, nors dabar mūsų damai trylika, pati turbūt mano, kad yra kokių šešerių, nes normalūs žmonės ją sunkiai suvaldo.
Kartu dirbti jums neteko?
Aušrinė: Tik koncertavome drauge, bet didesnės produkcijos nesame sukūrę. Kol kas. Prieš kelerius metus greta dainavimo jis atrado kitą talentą – dėstyti. Tad gyvenu dar laimingiau ir patogiau, mokytoją visada turėdama šalia. Mes vienas kitą visada stebime, kritikuojame, vienas kito klausomės – profesinė riba tarp mūsų neegzistuoja. Aišku, kartais būna sunku, bet iki šiol konfliktų yra kilę tik dėl dainavimo. Nereikia to priimti labai artimai ir darbo konfliktų įsileisti į asmeninius santykius. Tik ne visada pavyksta: jis buvo vienintelis žmogus, privertęs mane kartą pakelti balsą, – niekada ant kitų nebuvau rėkusi. O tąsyk jau buvau beveik pasirengusi žudyti...
Konstantinas: Na, bet galiausiai ji įsisąmonino, kad esu visų geriausias, tad dėl darbo nesibarame (net suprunkščia).
Aušrinė: Pastaruosius trejus metus dirbau kaip išprotėjusi. Galiausiai pajutau, kad baterijos nusėdo. Kai prieini tokią ribą, dainavimas nebeteikia tiek džiaugsmo – nebelieka jėgų, laiko gyventi. Šiemet nusprendžiau ieškoti aukso vidurio, mažinti apsukas. Dabar pinigų uždirbu mažiau, bet bendra suma lieka tokia pat – mažiau išleidžiu kelionėms, viešbučiams. O sielai taip tikrai geriau.
Mūsų darbas – labai alinantis. Ir sau esu per daug reikli. Iš pradžių, kol turėjau daug mokytis, ta savybė padėjo, bet dabar jaučiu, kad per reiklumą pradedu save blokuoti. Savęs daužymas: „O Dieve mano, vėl netobulai buvo“, pasiekus tam tikrą ribą naudos nebeduoda. Praėjusį pavasarį pirmą kartą dainavau Amerikoje, Sietle. Ir vos neišprotėjau stengdamasi būti geriausia, nepakartojama. Tuomet Konstantinas atsiuntė pranešimą: „Atsimink, būti netobulam yra normalu.“ Liepė pasikabinti virš lovos.
Ko lietuviško jums labiausiai stinga svetur?
Žemės kvapo. Atviraširdiškumo. Vokiečiai taip pat geri, bet visada skaičiuoja: čia – tavo pareiga, čia – mano. Lietuvoje tėvai vaikams sako: „Viską atiduosiu, dėl tavęs numirsiu“, ir tai suteikia daug stiprybės, saugumo. O vokiečiai skaičiuoja ir bendraudami šeimoje. Stengiuosi dukart per metus aplankyti mamą. O jei dar padainuoti išeina, būna didžiausia dovana ir man, ir jai. Eksperimentas pasikviesti mamą į Vokietiją buvo nevykęs. Pagyveno pas mus dešimt dienų. Manau, jai buvo labai nuobodu, nes mes dirbame.
Mamos aplinka, draugai, reikalai čia, Vilniuje. Ji mūsų visada labai labai laukia maisto priruošusi. Beje, pirmąsyk jaudinomės, ar Konstantinui patiks cepelinai, bet kai susėdome prie stalo... Mama tikėjosi, kad jų privirė dviem dienoms. Baigėme per vieną. Šioms Kalėdoms grįžo ir Australijoje gyvenanti mano sesė Eglė su draugu. Jis iš anksto buvo užsisakęs visą paletę lietuviškų patiekalų, tad pabuvome Lietuvoje gerai ir labai skaniai.