LNOBT Operos meno vadovas S. Quatrini paaiškino, kodėl teatro vyriausiuoju dirigentu pasirinko Ričardą Šumilą ir išdėstė artimiausius savo paties kūrybinius planus tiek Vilniuje, tiek kitose pasaulio šalyse.
Nuo šių metų sausio pabaigos Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras turi naują vyriausiąjį dirigentą – 34-erių metų R. Šumilą. Toks buvo LNOBT Operos meno vadovo S. Quatrini pasirinkimas. Su juo kalbėjomės ne tik apie daugeliui šalies melomanų staigmena tapusį sprendimą, bet ir apie tai, ko būtina imtis, kad operos spektakliai didžiausio šalies teatro salėje skambėtų dar jautriau ir melodingiau.
Taigi – kodėl pirmenybę suteikėte jaunajam dirigentui R. Šumilai?
Kadangi tapęs LNOBT operos meno vadovu neatsisakiau savo, kaip gastroliuojančio dirigento, karjeros ir kol kas negaliu daug laiko praleisti Vilniuje, man reikėjo žmogaus, kuriuo galėčiau visiškai pasitikėti. O Ričardas – jaunas vilnietis, lojalus, žinantis, ko nori ir puikiai išmanantis operų dirigavimo subtilybes – tuo įsitikinau dar prieš porą metų, kai jis dirbo mano asistentu Vilniuje statant Vincenzo Bellini operą „Kapulečiai ir Montekiai“. Be to, naujas dirigentas įneš naujos energijos, nes repertuariniame teatre, kuriame prie pulto stoja vis tie patys žmonės, neišvengiamai įsigali rutina.
Nors 34-erių R. Šumila bus jauniausias iš etatinių teatro dirigentų, jis laikinai tampa LNOBT vyriausiuoju dirigentu, o kartu – mano akimis ir ausimis, informuojančiomis apie viską, kas vyksta orkestre ir operos trupėje. Jei kuris iš muzikantų ar solistų turės atlikimo problemų – noriu apie tai sužinoti pirmas. Būtent R. Šumilai patikėsiu diriguoti savo LNOBT statytus spektaklius, kai negalėsiu to daryti pats. Apskritai visas italų kompozitorių operas kitą sezoną diriguos dar nematyti jose dirigentai – noriu naujos kokybės, šviežio oro gūsio.
Kokias problemas teatre esate pasiryžęs spręsti kaip LNOBT Operos meno vadovas?
Statant operas anksčiau nebūdavo pakankamai atsižvelgiama į solistų galimybes ir balso spalvas. Tarkim, Tomo Pavilionio tenoras puikiai tinka Wolfgango A. Mozarto operoms arba Almavivos partijai iš Gioacchino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“, tačiau tokiam balsui nevalia imtis dramatinės Rudolfo partijos G. Puccini operoje „Bohema“. Atvirkštinis atvejis: Sandra Janušaitė, dramatinio soprano savininkė, tikrai neturėtų dainuoti Grafienės W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“. Arba imkime bosą Egidijų Dauskurdį, kuris tikrai neturėtų dainuoti Lorenco partijos V. Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“, nes ši kompozitoriaus buvo parašyta baritonui. Tačiau kažkas teatre nusprendė, kad jis gali...
Operos solistams atvirai patariau nuo šiol neapsiimti dainuoti jų balsams netinkančių partijų, net jei nuo atliktų spektaklių skaičiaus priklauso jų atlyginimo dydis. Jei daugiau dainuoti nėra kam – tai ne solistų, ne dirigentų, o teatro administracijos problema. Tačiau Nacionalinis teatras negali sau leisti spektaklių, kuriuose dainuojama bet kaip. Mano užduotis – kad muzika teatre skambėtų kokybiškai, o LNOBT būtų žinomas ir vertinamas pasaulyje.
Ką dar, be R. Šumilos, iš jaunosios lietuvių dirigentų kartos išvysime teatro orkestrinėje?
Lietuviai turi tiek daug užsienyje pripažintų perspektyvių dirigentų, bet kažkodėl jų beveik nematydavome LNOBT. Tarkim, Giedrė Šlekytė pirmą kartą čia pasirodys tik būsimąjį sezoną, kai diriguos W. A. Mozarto „Figaro vedybų“ spektaklius. Kada čia diriguos neseniai geriausia pasaulio dirigente pripažinta Mirga Gražinytė-Tyla – kol kas neaišku, nes jos darbų grafikas užpildytas keletui metų į priekį. Dirigentės vadybininkas teigia, kad realiausia būtų jos viešnagės tikėtis 2021-2022 m. sezone.
R. Šumila iki šiol irgi negaudavo progų pasireikšti LNOBT, nors kaip Gintaro Rinkevičiaus mokinys ir asistentas diriguodavo „Vilnius City Opera“ spektaklius. Mane apskritai stebina, kad tokiame mažame mieste kaip Vilnius iki šiol beveik nesimatydavo LNOBT, Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir VCO sinergijos ženklų, nors tie patys atlikėjai vaikščiodavo iš vienos scenos į kitą. Manyčiau, bendradarbiauti visoms trims institucijoms būtų žymiai naudingiau.
O kur dar Vilmantas Kaliūnas, kurio LNOBT niekas iki šiol nėra regėjęs?.. Iš jaunųjų čia buvo suteikta galimybė pasireikšti nebent Modestui Barkauskui, ir tai retokai.
Ar išvysime Vilniuje dar nematytų užsienio dirigentų? Kuriuos iš jų jau galėtumėte paminėti?
Kitą sezoną LNOBT matysime gerokai daugiau kviestinių užsienio dirigentų nei anksčiau. Pavyzdžiui, diriguoti Richardo Wagnerio „Skrajojančio olando“ atvyks italas Riccardo Frizza – maestro, dirigavęs Niujorko „Metropolitan“, San Francisko, Dalaso operos teatruose JAV, o taip pat daugelyje žymiausių Europos teatrų – nuo Milano „Teatro alla Scala“ iki Bavarijos valstybinės operos Miunchene.
Išvysime ir kitą italų dirigentą Marcello Bufalini, kuris diriguos į LNOBT sceną sugrįžtančią Giuseppe‘s Verdi operą „Ernanis“. Jis – puikus operinės muzikos žinovas ir pedagogas, todėl padirbėti su juo teatro orkestrantams bus neabejotinai naudinga.
Kokie Jūsų paties kūrybiniai planai LNOBT ir kitose pasaulio scenose?
Ką tik baigiau diriguoti G. Verdi „Traviatos“ spektaklių seriją Venecijos teatre „La Fenice“. Vasarį dar laukia G. Verdi „Don Karlo“ spektakliai Las Palmo operos teatre Gran Kanarijoje. Kovą – G. Puccini „Toskos“ spektakliai Pjačencos teatre ir Saverio Mercadante‘s „Frančeska da Rimini“ spektaklis Tokijuje. Balandį esu pakviestas diriguoti Vengrijos radijo simfoninio orkestro koncertą Budapešte, o gegužę – G. Rossini operą „Šarka vagilė“ Lisabonos Švento Karolio nacionaliniame teatre.
Vasaros festivalyje „Valle d'Itria“, vykstančiame Italijos miestelyje Martina Frankoje, diriguosiu „Koskoletą“ – vieną iš retai teatruose skambančių kompozitoriaus Jacques‘o Offenbacho operečių. Ypatingai intensyvi man bus naujojo sezono pradžia: jau rugsėjį prasidės G. Verdi operos „Otelas“ spektaklių serija Frankfurto operoje, spalį prisidės Georges‘o Bizet „Karmen“ spektakliai Florencijoje. Gruodį lauks Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“ Erlo mieste Austrijoje, 2020 m. vasarį – ta pati opera Italijos Tulūzoje. Sezono pabaigoje – simfoninis koncertas su Arturo Toscanini filharmonijos orkestru Parmoje, o birželį – gala koncertas Elbės filharmonijoje Hamburge su žymiais operos atlikėjais – rusų sopranu Olga Peretyatko ir lenkų tenoru Piotru Beczala.
Vilniuje kitą sezoną diriguosiu G. Puccini „Madam Baterflai“ ir „Bohemą“, taip pat Belos Bartoko „Stebuklingo mandarino“ ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ spektaklius. Ir dar dvi premjeras: Leonardo Bernsteino „Kandidą“ sezono pradžioje, 2019-ųjų rudenį, ir G. Donizetti „Aną Boleną“ sezono pabaigoje, 2020 m. pavasarį.