Net abejingi operai girdėjo bent vieną šios dainininkės atliekamą kūrinį – nemirtingąją jos ir Freddie Mercury „Barceloną“. Spalio 8-ąją šis miestas ir pasaulis atsisveikino su operos diva Montserrat CABALLÉ (1933–2018).
Žodis diva – ne vien skambus epitetas (nors ji pati kratėsi tokio apibūdinimo): per pusę amžiaus trukusią karjerą Maria de Montserrat Viviana Concepción Caballé i Folch (tokia ilga pavardė – ne aukštos kilmės ženklas, o ispaniška maniera duoti vaikui ir tėvo, ir motinos pavardę) sudainavo visas bent kiek žymesnes soprano partijas – apie šimtą vaidmenų – kokias tik parašė didysis italų penketas Rossini, Puccini, Bellini, Donizetti ir Verdi bei kiti kūrėjai. Ne veltui jai buvo duota itališka pravardė – La Superba – puikioji.
Kokia dar aukšta kilmė – Montserrat ir jos brolio Carloso tėvai vertėsi sunkiai, o ir Ispanija istorijos kataklizmuose nebuvo vieta, kur lengva augti talentingam vaikui. Solfedžio pagrindų ją mokė mama Ana, o turtingi pramonininkai Bertrand’ai i Mata parėmė išskirtinius gebėjimus demonstruojančios mergaitės mokslus Barselonos konservatorijoje. Montserrat buvo vos vienuolika, kai ten įstojo, o dar po dešimties metų baigė studijas aukso medaliu – rėmėjų dosnumas nenuėjo veltui.
Savame krašte sunku būti pranašu: Barselonos Liceu teatre dainininkė debiutavo tik 1962-aisiais, jau išgarsėjusi Šveicarijoje ir Vokietijoje, kur, be kita ko, dainavo vokiškai – ne itin įprastas ispanei dainininkei žingsnis. O dar po trejų metų įnoringa publika Niujorko „Carnegie Hall“ stovėdama plojo jai 25 minutes. Debiuto istorija kanoninė: žvaigždė, turėjusi dainuoti Lukreciją Bordžiją operoje, susirgo, o Montserrat išmoko partiją greičiau nei per mėnesį.
Apdovanota nuostabiu, be galo švariu, stipriu, idealiai valdomu balsu ir aktorės talentu ji dainavo garsiausiuose teatruose: Niujorko „Metropolitan Opera“, Vienos valstybės operoje, „Arena di Verona“ festivalyje, Londono karališkojoje operoje, Maskvos didžiajame teatre. Pasirodė su tokiais garsiais partneriais kaip Luciano Pavarotti, José Carreras, Placido Domingo. Ir šviesaus atminimo „Queen“ lyderiu Freddie Mercury, su kuriuo 1987-aisiais įrašė legendinę „Barceloną“ ir taip pat pavadintą albumą.
Tokia operos ir popmuzikos partnerystė nebuvo įprasta. 1986 metais Katalonijos sostinė išrinkta 1992-ųjų vasaros olimpiados miestu, o Freddie (ir kompozitorių Mike’ą Moraną, dažnai pamirštamą šios istorijos herojų) paprašė sukurti oficialų žaidynių himną. Mercury kilo mintis įrašyti jį su Caballé. Ji buvo gimusi Barselonoje, Mercury laikė divos balsą gražiausiu pasaulyje, ji savo ruožtu gerbė ir vertino jo talentą.
Gyvai dainą jie atliko dukart: pirmą sykį – 1987 metų gegužės 29 dieną „Ku Club“ Ibisoje, antrą – po metų, per „La Nit“ festivalį Barselonoje, kartu su kitomis albumo dainomis.
Mercury ir Montserrat buvo tokie užimti, kad jų partijos, skambančios plokštelėje, įrašytos atskirose studijose. Albumas „Barcelona“ buvo paskutinis paties Freddie įrašytas – dainininkas, buvęs ir artimas Caballé draugas, mirė 1991-ųjų lapkričio 24-ąją, nesulaukęs olimpiados atidarymo. Montserrat dainavo viena, savo partiją atliekantis Freddie buvo rodomas ekrane, o daina skambėjo iš visų imtuvų visame mieste.
1999-aisiais, prieš UEFA čempionų lygos finalines rungtynes Barselonos „Camp Nou“ stadione, Caballé dar kartą gyvai sudainavo „Barceloną“ – atiduodama pagarbą bičiuliui.
Ji net su būsimu vyru – tenoru Bernabé Martí (89) – susipažino dainuodama. Martí, tuomet jau irgi garsus dainininkas, pakeitė sunegalavusį kolegą „Madam Baterflai“ ir... scenoje sutiko gyvenimo moterį (Caballé žodžiais, jo įkūnytas leitenantas Pinktertonas bučiavo Čio Čio San, vedamas anaiptol ne profesinės aistros).
Poros vestuvės vyko garsiajame Montserato Švenčiausios Marijos vienuolyne, kurio garbei dainininkė, sakoma, ir buvo pavadinta – vos gimusi ji buvo labai silpna, o toks vardas turėjo suteikti kūdikiui jėgų. Tai Bernabé tada, 1985-aisiais, kai Montserrat buvo nustatytas pavojinga liga, nesitraukė nuo jos ir skatino kiekvieną kartą grįžti į sceną.
„Aš – žmona, kuri dainuoja, – už šią frazę Montserrat Caballé turbūt pasmerktų ir radikaliosios feministės, ir operos garbintojai. – Muzika – gyvenimo dalis. Ji – ne tikrasis gyvenimas. Aš priklausau šeimai ir vaikams, tai – užvis svarbiausia.“
Jie užaugino du vaikus – sūnų, irgi Bernabé, ir dukrą Montserrat Martí (45), vadinamą Montsita. Ji – irgi sopranas, ne kartą koncertavo su motina, įrašė albumų, pati dainavo geriausiose pasaulio salėse, tačiau kas gali prilygti Caballé, pripildydavusiai savo balso bet kokias erdves?!
Sulaukus garbaus amžiaus jos balsas ne visada skambėdavo taip galingai kaip kadaise, tačiau Montserrat vyresnioji niekada neišėjo į pensiją. „Jei negaliu dainuoti, man atrodo, kad manęs nebėra. Tai yra – tiesiog fiziškai nebeegzistuoju“, – yra sakiusi ji.
Ji buvo UNESCO geros valios ambasadorė, įkūrė fondą, remiantį vaikus iš sunkiai besiverčiančių gimtojo miesto šeimų, kasmet rengė koncertus ir vakarus, kurių lėšos buvo skiriamos jos labdaros iniciatyvoms. Globojo jaunus talentus: viena iš jų – lietuvių dainininkė Nomeda Kazlaus, dainavusi kartu su ja. Ir visa tai – turint galvoje silpną dainininkės sveikatą: keturiasdešimt vienų Caballé iš pilvo buvo pašalintas didžiulis gerybinis auglys; dar vienas auglys, kurį ji atsisakė operuoti, buvo aptiktas smegenyse (gydytojai gąsdino, kad gyventi jai liko vos dveji ar treji metai, jų siūloma intervencija būtų prailginusi gyvenimą, tačiau beveik garantuotai atėmusi balsą; Montserrat nesutiko rizikuoti ir pragyveno ir dainavo dar tris dešimtmečius); prieš šešerius metus gastroliuojančią Jekaterinburge dainininkę ištiko insultas.
Paskutinis jos koncertas surengtas 2014 metų rugpjūtį Katalonijoje. Niekas geriau nepasakys apie Caballé nei ji pati – tik dviem citatomis: „Aš nesu ir niekada nebuvau diva. Aš – tik Montserrat!“ Ir kita iš interviu, vykusio prieš gerus dvidešimt metų, kai žurnalistas paklausė, kaip norėtų būti prisimenama. „Kaip laimingas žmogus, kurį visą gyvenimą supo nuostabi šeima ir nuostabi muzika. Būtent tokia tvarka“, – nuskambėjo atsakymas.