Operos dainininkė Violeta Urmana: „Dabar svajoju ir planuoju laiką namuose“

Violeta Urmana / E. Zaidenvurm / „Aiko Eye“ nuotr.
DAIVA KAIKARYTĖ
Šaltinis: „Žmonės“
AA

„Nežinau, kaip anksčiau galėjau tiek visko pridainuoti ir tiek prikeliauti... Dabar svajoju ir planuoju laiką namuose“, – operos dainininkė Violeta Urmana (57) pastaruoju metu džiaugiasi didesnėmis pertraukomis, kai gali ramiai pabūti savo namų terasoje Miunchene. O dar ne taip seniai tam nerasdavo nė dešimties minučių. Nors darbas suplanuotas kelerius metus į priekį, pasaulio operos primadona mėgaujasi pasiekta galimybe ne tik pačiai rinktis repertuarą, scenas, dirigentus, bet ir nors šiek tiek valdyti laiką.

„Dabar laisvų būna dešimt dienų, dvi savaitės ir net koks mėnuo. Negaliu apsakyti, kaip man tai patinka! Praėjusį rudenį tris mėnesius nebuvau namuose – visas ketvirtis metų, kai pagalvoji, labai ilgai. Štai ir pastaruosius du mėnesius praleidau ne namuose... Bet reikia būti dėkingai, kad galiu užsiimti tuo, ką mėgstu ir moku. Ir tai dabar darau dar džiaugsmingiau nei bet kada, nes partijos mažiau sudėtingos ir atsakomybė sau bei kitiems mažesnė, o džiaugsmo tik daugiau“, – sako Violeta Urmana.

Pasaulio operos scenų žvaigždė Lietuvoje pasirodė žiemą – vasario 16-ąją dainavo Kauno „Žalgirio“ arenoje kartu su operos karaliumi Plácido Domingo. Bet laiko maloniems susitikimams Violeta Urmana neturėjo – dėmesys buvo sutelktas į koncertą, reikėjo saugoti balsą ir energiją.

Ar dar veda kelias į Marijampolę – jūsų gimtinę? Ilgu šviesaus atminimo tėvelio gardžių konservuotų daržovių bei uogienių? Kaip apskritai susitaikyti su brangių žmonių netektimi?

Tiesiogiai manęs jau niekas nesieja su Marijampole. Mylimi tėveliai ir sesutė iškeliavo anapus. Bet tas kraštas visuomet liks mano gimtinė, kur yra keletas mielų draugų, kur daug prisiminimų. Kartais būtinai norisi apsilankyti ir palaistyti savo šaknis.

Mano sesutė buvo konservų specialistė, labai gerai mokėjo gaminti valgį. Tuo metu ji man buvo pats brangiausias žmogus pasaulyje, netektis itin skaudi. Dėl to esu patyrusi net neurologinių sutrikimų. Bet tėveliams buvo dar sunkiau. Kai matai artimo žmogaus kančias, nesunku tikėti, kad išėjimas yra išsilaisvinimas... Pagal mano įsitikinimus, jie visi gyvi – tik kitoje erdvėje. Be to, mums visiems reikia suvokti, kad šioje žemėje nesame amžini. Gal tuomet ir elgtumėmės kitaip su žmonėmis? Siela yra amžina ir, sako, sukaupia teigiamą ir neigiamą patirtį. Apie tai reikėtų visiems dažniau susimąstyti.

Violeta Urmana / I. Balderramo nuotr.

Kas jus turėtų pasitikti vos įžengus į namus: koks kvapas, muzika ar tyla, gėlės, ideali tvarka, saulė ar lietus už lango? Žmogus?

Svarbiausia, kad būtų šalia mano vyras Alfredo Nigro. Namai yra visur, kur mes esame kartu. Ir būtinai turi kvepėti švara. Nelabai patinka dirbtiniai kvapai. Visai nemėgstu triukšmo, muzikos paprastai neklausau. Negalime turėti augalų, nes nebūtų kam juos prižiūreti, todėl grįžę ilgesniam laikui kartais pasimerkiame gėlyčių. Namuose taip gera, kad gali lyti, snigti – man vis viena. Vien dirsteli į mišką – ir jau atostogauji!

Ką jums reiškia namai – kokių norėjote, kokius sukūrėte?

Turiu namus, kokių noriu. Juose nėra superprabangos. Viskas turi būti patogu, gražu, elegantiška, funkcionalu. Svarbu, kad yra ramu ir jauku. Kai oras atšyla, galima terasoje sėdėti ir žiūrėti į miško žalumą, bėgiojančias voveraites, dangaus žydrumą ir klausytis paukščiukų giedojimo. Žiemą ateina stirnaitės. Iki šiol retai vasarą čia tekdavo pabūti.

Ko jums visuomet turi būti šaldytuve?

Citrinų, mėlynių, sūrio, sviesto, kiaušinių, aviečių, ožkų pieno jogurto, daržovių... Svarbu, kad šaldytuvas būtų pilnas!

Vaikystėje tėveliai patenkino jūsų norą – dovanojo pianiną ir šuniuką. Muzika užpildė gyvenimą, o ar turite augintinį?

Tiek keliaudami nenorime apsisunkinti gyvenimo, todėl gyvūno nėra. Sakydavau, kad kai turėsiu vyrą, iškart įsigysiu ir šunį, bet dabar manau kitaip – neliktų energijos rūpintis gyvūnu. Tam reikėtų gyventi sėsliai. Marijampolėje matėme samojedų veislės šunį. Tokio labai norėtųsi, bet pačios per akis... Turėjome dvi katytes – prižiūrėdavo vyro tėvai. Dabar jos ten ir persikėlė gyventi, tad matome tik nuvažiavę pas tėvus.

Buvo nuostabu išgirsti lietuvišką žodį, kai telefonu atsiliepė jūsų vyras – italų tenoras Alfredo Nigro. Kokia kalba judu bendraujate?

Alfredo yra išmokęs nemažai lietuviškų žodžių ir gerai suvokia, apie ką kalbama. Šeimoje šnekamės itališkai.

Ką šiandien galėtumėte pasakyti apie judviejų šešiolikos metų gyvenimą kartu? Galbūt ko nors išmokote iš savo žmogaus, jis – iš jūsų?

Būti kartu dviem skirtingiems žmonėms irgi yra gyvenimo mokykla. O mokykloje kartais reikia daug kantrybės. Aš iš jo daug ko išmokau, manau, jis – taip pat. Reikia suvokti savo trūkumus, kad galėtum eiti į priekį. O šeimoje reikia žengti viena kryptimi. Kartu mes galime būti dvidešimt keturias valandas per dieną ir jaučiamės puikiai.

Prieš kelerius metus pakeitėte soprano repertuarą į mecosoprano – garsus italų dirigentas Riccardo Muti vadina jį gražiausiu pasaulyje. Prie pokyčio prisitaikė jūsų geidžiantys teatrai. Kokiame darbo etape esate dabar?

Pakeičiau repertuarą į mecosoprano, nors vis dar geriau jaučiuosi, kai tesitūra kiek aukštesnė, bet jau nesinori pjaustyti soprano viršūnių, todėl buvo teisinga sekti balso vystymąsi ir grįžti prie dainuotų mecosoprano partijų bei mokytis naujų, kurių dar nebuvau atlikusi, nes buvo pernelyg žemos. Jau priprantu prie to. Esu patenkinta, kad galiu rinktis, kokį repertuarą dainuoti, nes mano balsas visuomet buvo lyg dviejų kategorijų – soprano ir mecosoprano. Bet reikia jausti, kada ateina laikas pakeisti kryptį, kitaip galima pakenkti balsui, o jis nelinkęs atsikurti, jei sugadini. Tačiau labai sunku nuspėti kelerius metus į priekį, kuria linkme balsas vystysis. Bet sunku ir atsisakyti nuostabių partijų, tokių kaip Toska, Izolda, Aida ar Džokonda... Tačiau jaučiuosi savo vietoje, džiaugiuosi galėdama dainuoti, kol bus noro.

Ką dar norėtumėte sudainuoti?

Didelių siurprizų repertuare turbūt nebus, bet esu atvira pasiūlymams. Turėjau įdomių vaidmenų, bet neretai atsisakau tokių, kuriems parengti reikėtų itin daug pastangų ir laiko arba jie atrodo įtempti ir keliantys stresą vokalo prasme. Labiau noriu džiaugtis gražiais projektais, kai dainavimas ramesnis, bet teikia nemažą pasitenkinimą. Nuolat reikia mokytis naujų Franzo Schuberto dainų – nepaprastai pamilau šį kūrėją, matyt, jam subrendau.

Ypatingų troškimų neturiu, orientuojuosi į teatrų poreikius, idėjas. Norėčiau sudainuoti Ortrudą Richardo Wagnerio „Lohengrine“, pakartoti Didonę Hectoro Berliozo „Trojėnuose“. O štai Ulrika Giuseppe Verdi „Kaukių baliuje“ ar Klitemnestra Richardo Strausso „Elektroje“ jau suplanuotos. Šiuo metu atlieku pirmą komišką savo vaidmenį Sergejaus Prokofjevo operoje „Sužieduotuvės vienuolyne“. Sako, kad turiu didelį komikės talentą.

Tarp kitko, esate vadinama scenos bestija – scenos žvėrimi. Kaip manote, kas lemia tą galią, žavesį, skleidžiamą artisto? Tai įgimta, to galima išmokti, išsiugdyti?

Net neįtariau slypinčių sceninių savo gabumų. Nors neseniai tvarkydama šeimos albumus supratau, kad vaidybos genų paveldėjau iš senelės, kuri vaidindavo mėgėjų teatro spektakliuose.

Pradėjusi studijuoti dainavimą supratau, kad būdamas kuklus šioje profesijoje toli nenueisi, jei nori, kad tavo atlikimas šimtu procentų pasiektų publiką. Polinkis, kurį būtų galima pavadinti talentu, turėtų būti įgimtas, bet visus talentus reikia vystyti. Jei tiki, kad viską moki, žinai, greičiausiai manysi, jog tau nereikia mokytis. O mūsų profesijoje tai būtina. Kūnas ir dainavimo aparatas su metais kinta, kasdien reikia patikrinti visa, ką darei vakar. Žinoma, asmenybių charizma, nepaprastai ryškūs talentai yra įgimta, bet dabar prisidėjo ir reklamos poveikis publikai. Tuomet ir ne itin ryški asmenybė gali atrodyti įdomesnė, patrauklesnė. Jei žmonėms nuolat kartosi tą patį, daugelį įtikinsi, kad tai tiesa. Tai tiesiog psichologija, o reklamos specialistai gerai išmano tokius mechanizmus.

Pasaulis sparčiai keičiasi – ar tai jaučiama operos srityje, kuri, regis, nepajudinama, tokia tauri ir atspari laiko pokyčiams?

Operos pasaulis taip pat smarkiai kinta. Ypač veikia – ir ne visuomet į gera – socialiniai tinklai. Nemažai paviršutiniškumo. Profesionalumas ir kompetencija ne visada laimi. Apie save galima sukurti įvaizdį, neatitinkantį tikrų profesinių sugebėjimų.

Violeta Urmana / E. Zaidenvurm / „Aiko Eye“ nuotr.

Koks karjeros epizodas, pasiekimas labiausiai šildo širdį?

Kartais paklausau kokio savo įrašo ir stebiuosi, kaip visa tai galėjau sudainuoti. Kartais net ašarėlė nurieda, nes suvokiu, jog būtent taip ir norėjau, kad skambėtų, pavyzdžiui, Norma... Mano karjera nuo pat pradžių buvo laiminga ir kiekvienas jos laiptelis, nors kainavo daug jėgų ir streso, buvo žingsnis į priekį. Už kiekvieną aukštą įvertinimą Lietuvoje ir užsienyje esu labai dėkinga.

„Mergaitė iš Marijampolės“ – pati save pagaudavote tą akimirką, kai stovėdavote garsaus teatro scenoje. Neįtikėtina, kaip aukštai ši mergaitė užkopė. O ką šiandien patartumėte mergaitei ar berniukui iš savo gimtojo Jūrės kaimelio?

Nesvarbu, kokioje aplinkoje užaugai. Nepalankioje šeimos atmosferoje sunkiau atskleisti savo potencialą, bet nėra neįmanoma. Reikia sekti savo pašaukimą, skirti tam dėmesį ir įdėti daug daug pastangų. Reikia labai gerai žinoti, ko nori ir ko sieki gyvenime. Reikėtų intensyviai mokytis bent jau anglų kalbos, o geriausia išmokti dar ir kitų. Drąsiai svajoti ir dirbti įgyvendinant svajonę.

Pirmiausia reikia pačiam jausti, koks tavo potencialas, kas tinkamiausia tavo balsui, ko jam trūksta. Būtina įsiklausyti į save ir suvokti, kokie sprendimai teisingi. Suvokti, kokie pedagogo patarimai yra reikalingi ir veda tinkamu keliu, o kokie tau netinka. Agentai ar teatrai gali pastūmėti į netinkamą repertuarą ir dėl to galima sugadinti balsą, o pataisyti dažnai neįmanoma. Raumenų atmintis yra ilga...

Kitas svarbus momentas – tikėti savo galimybėmis. Man studijų Vilniuje metais sakė, kad iš manęs turbūt neišeis nieko gero. Galėjau palūžti, bet tai, matyt, ne mano natūrai. Neatskleidžiau ypatingo artistiškumo, kol neturėjau pakankamai geros vokalinės technikos, – man tai atrodė tinkamas kelias ir vėliau tai pasiteisino. Kai kas juokėsi, kai užsirašinėdavau pastabas dėl režisūros, nes pačiai nebuvo leista dalyvauti operos studijų darbe... Tuo metu būčiau galėjusi nusiminti, bet suvokiau, kad tai yra balsą tausojanti priemonė, ir buvau rami. Toliau dirbi, tobulėji todėl, kad taip pati nori, o ne todėl, kad kitiems įrodytum, ką gali. Ateina laikas, kai viskas stoja į savo vietas.

Esu girdėjusi apie gerbėjus, kurie seka dievinamą artistą per pasaulio scenas – vis atvyksta klausyti koncertų. Ar turite tokių žmonių, reiškiančių jums didžiulę pagarbą?

Sutinku žmonių, kurie keliauja po pasaulį, važiuoja specialiai ir manęs pasiklausyti. Bet mano populiarumas nėra išpūstas, todėl apgulties nejaučiu. Pagarbą, manau, esu pelniusi vien dainavimu, su dėkingumu priimu komplimentus. Ypač malonu, kai jauni kolegos rodo susižavėjimą mano nuveiktu darbu, kai sako, kad pasitelkę mano įrašus studijuoja ruošiamas partijas, dažnai klausia patarimų.

Kas jus pradžiugintų – kaip išreikšti dėmesį, dėkingumą Violetai Urmanai? Galbūt labai įsiminė koks nors operos gerbėjo gestas, dovana?

Laikai, kai operos primadonoms buvo dovanojami briliantai ir perlai, baigėsi daugiau nei prieš šimtą metų. Pavyzdžiui, Adelinos Patti koncertinė suknelė buvo nusėta tikrais perlais, o karaliai jai dovanodavo deimantines sages... Netgi gėlių puokščių nesureikšminu, nors tai malonu. Geras spektaklio įvertinimas žodžiu yra ne mažiau vertingas. Kai jauti, kad spektaklis pavyko, priimi tai su malonumu, o kai manai, jog ne viskas puikiai pavyko – tai labai subjektyu, – komplimentai gali net paguosti. Kartą Metropolitano operoje gavau 70 (suskaičiavau!) raudonų metrinių rožių, nes vieno teatro direktorius norėjo mane įkalbėti ten padainuoti. Tačiau jei tai neatitiktų mano įsitikinimų, net ir toks dėmesio ženklas negalėtų manęs palenkti.

Kas jus gal net sugraudina, atveria, sušildo, pradžiugina?

Galiu upeliais lieti ašaras Giacomo Puccini operose „Sesuo Andželika“ ar „Madam Baterflai“, žiūrėdama gerą filmą. Mane džiugina nuoširdus bendravimas su žmonėmis. Jei to neįmanoma, renkuosi visai nebendrauti... Nemėgstu emocijų kraštutinumų: nei itin džiūgauju, nei itin liūdžiu.

Pirmasis pirkinys, kai uždirbote daug tuo gyvenimo momentu pinigų?

Turiu pasakyti, kad nuo pat išvykimo iš Lietuvos man pinigų niekada nestigo, nes gaudavau gerą atlyginimą Bavarijos operoje, paskui laimėjau svarbų konkursą Barselonoje ir tais laikais niekam pinigų netrūko. Nereikėjo ilgai laukti pirmojo brilianto. Tiesa, buvo laikas, kai per daug išleisdavau drabužiams. Bet vyras padėjo suvokti, kad pinigus reikia investuoti į rimtus dalykus. Taip, solistei reikia ir papuošalų, dizainerių suknelių bei kitų gražių dalykų. Bet neleidžiu sau mėtyti dešimtis tūkstančių dizainerių rankinėms. Būtų neprotinga. Dainininko karjera gali greitai baigtis, todėl reikia galvoti apie ateitį. Nors aš, matyt, šią ribą peržengiau – dainuoju jau dvidešimt šeštą sezoną.

Jei leistų aplinkybės, ką norėtumėte pasikviesti pusryčių, pietų ar vakarienės?

Esu kelis kartus sapnavusi, kad geriu arbatą ir šnekučiuojuosi su Anglijos karaliene. Išties tik pusryčių ir esu gabi pakviesti. Jei pietų ar vakarienės – kviečiu į restoraną. Yra daug įdomių žmonių, su kuriais norėčiau susitikti, pavyzdžiui, su tokio šviesaus proto žmonėmis kaip Deepakas Chopra, Jordanas Petersonas arba Oprah Winfrey.

Su koncertais išmaišėte visą pasaulį. Kur dar norėtumėte nukeliauti?

Norėčiau pervažiuoti skersai išilgai Lietuvą, paskui – Italiją, Prancūziją, Ispaniją, Japoniją. Na, gal dar kokią kitą šalį. Automobiliu būtų malonu per dieną nuvažiuoti šimtą kilometrų, džiaugtis gražiais gamtos vaizdais, valgyti nuošaliuose, bet puikiuose restoranuose, ragauti vietos gardumynų, apsistoti nuošaliuose šauniuose viešbučiuose, pavyzdžiui, kokioje nors pilyje prie Luaros...

Žinau, kad itin įdomių sau dalykų, tokių kaip Egipto ar Pietų Amerikos piramidės, nepamatysiu gyvai, nes man svarbu saugumas. Dėkui Dievui, yra „YouTube“!

Kokia šiuo metu jūsų nuotaika?

Mano nuotaika visada būna gera, nors gyvenime pasitaiko įvairių situacijų. Kai suserga artimieji, normalu, kad būnu prislėgta. Tačiau stengiuosi greitai rasti problemų sprendimus ir kuo greičiau užmiršti nemalonius išgyvenimus. Kai buvau kokių 15–16 metų, lenkų žurnale moterims radau straipsnelį, kaip būti laimingiems. Išsikirpau ir kartkartėmis perskaitydavau. Iki šiol – turbūt jau pasąmoningai – stengiuosi gyventi pagal tuos postulatus. Gyvenimas ir taip yra sudėtingas, tad geriau jo dar labiau nekomplikuoti... Nereikia pernelyg tapatintis su gyvenimo dramomis. Reikia žvelgti į priekį. Itin didelė graužatis tampa ligomis. Kam pernelyg kentėti dėl to, ko negali pakeisti? Reikia išmokti pamoką ir nebekartoti klaidų, pradėti naują etapą. Mano mąstymas – stiprus racionalus.

Skaitykite daugiau