„Open House Vilnius“: mokykla, kurios koridoriuose vaikščiojo žvaigždės

Dalia Ibelhauptaitė, Arnoldas Lukošius, Andrius Mamontovas, FOJE / Gretos Skaraitienės, Luko Balandžio, Vido Černiausko nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-04-29 17:08
Architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“ šiais metais kvietė pasivaikščioti po žymiausius sostinės pastatus. Vilniaus Antakalnio gimnazija į programą pateko pirmąjį kartą. Mokykla, atsiradusi kaip lenkišką kultūrą įtvirtinantis pastatas, turi ypatingą istoriją. Čia mokėsi lietuviškos grupės „Foje“ nariai, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, pradinių klasių suole sėdėjo ir jos kolega Oskaras Koršunovas, Antakalnio mokykloje mokėsi politikas Gabrielius Landsbergis, verslininkė Irena Matijošaitienė.

Daugelis iki šiol nežino, kad Algis Kriščiūnas, Andrius Mamontovas, Arnoldas Lukošius pirmąsias savo dainas repetavo Antakalnio mokykloje.

Jau būdamas dešimties metų A. Mamontovas svajojo įkurti grupę. „Sunki muzika“ gimė 1983 metais, kai Antakalnio mokykla gavo instrumentus. Mažame kambarėlyje šalia aktų salės jie dažnai repetuodavo. Vėliau A. Mamontovas sugalvojo grupę pervadinti į „Foje“, nes norėjo paprasto pavadinimo. Kaip pasakoja garsus atlikėjas, tada buvo populiari grupė „Abba“ ir jis stengėsi sugalvoti paprastą, keturių raidžių pavadinimą.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Kad Antakalnyje esanti mokykla yra ypatinga savo architektūra, mokiniai žinojo, A. Mamontovas prisimena, kaip dažnai šiame pastate vykdavo filmavimai. Kartu su Ingeborga Dapkūnaite jis filmavosi juostoje „Mano mažytė žmona“. Andrius vaidino masinėje scenoje.

Kai A. Mamontovas buvo 10-oje klasėje, prie Antakalnio mokyklos nuspręsta pastatyti priestatą. Tame priestate, dėl puikaus aido ir erdvės režisierė Dalia Ibelhauptaitė ant laiptų yra sukūrusi spektaklį.

Antakalnio gimnazija – ypatinga. Mokyklos pastatas pastatytas tuo metu, kai Vilnius priklausė Lenkijai. Jį suprojektavo lenkų architektas, restauratorius, dailininkas, profesorius tuo metu ėjęs ir Vilniaus miesto vyriausiojo architekto pareigas – Stefanas Narembskis. Jis žavėjosi praeities stiliais, ypač Vilniaus baroku. Mokslų pastatui originalumo architektas suteikė detalėmis.

Lenkų architektai ieškojo stiliaus, kuris būtų išskirtinai lenkiškas, turėtų ryšį su praeities Lenkijos architektūra ir nebūtų siejamas su kitomis tautomis. Taip iškilo lenkiškojo baroko formos.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Architektai patys ieškojo detalių, laisvai interpetuodami istorinius stilius, bet svarbiausia – juos supaprastindami, suprimityvindami, siekdami naturalių ir atpažįstamų formų – kaip priešpriešos pompastiškiems praeities stiliams (istorizmui).

Keletas lenkiškam tradicionalizmui būdingų bruožų (matomų ir Antakalnio mokykloje):

– raudona ir balta spalvos, raudonų plytų stogas, pilkas su baltomis detalėmis fasadas;

– arkų galerijos, ypač būdingos mokyklų architektūroje (viena po kitos einančios arkos koridoriuose), nors ir labai supaprastintos, bet vis dar turinčios ryšį su istorine architektūra.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai