Onkologine liga susirgusi V.Dombrauskienė pamėgo ryškų stilių: „Tiek komplimentų negavau per gyvenimą“

Viktorija Dombrauskienė / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Karolina Butrimė, Žmonės.lt
Publikuota: 2021-10-12 08:02
Neseniai į Klaipėdą iš Plungės su šeima persikrausčiusi verslininkė Viktorija Dombrauskienė šių metų pavasarį savo bičiulius ir net artimuosius šokiravo prisipažinusi, kad jau ketverius metus gyvena su onkologine liga. Tačiau daugeliui kaip verdiktas skambanti diagnozė Viktorijai tapo naujo – gražesnio ir teisingesnio – gyvenimo pradžia. Bičiuliams ji – ne „sergančioji“, o „sveiko ir ryškaus gyvenimo influencerė“.

Viktorija Dombrauskienė – savo grožio studiją turinti verslininkė ir grožio specialistė. Tačiau niekas net neįtartų, kad visada ryški ir savimi pasitikinti moteris, pasipuošusi raudona suknele ir kvepianti geriausiais kvepalais eina ne į pasimatymą, o į Onkologijos ligoninę, kur gauna medikamentinį gydymą.

„Kai įeinu į palatą, visuomet stengiuosi ten įžiebti gyvybės“, – portalui Žmonės.lt sako Viktorija, kuriai pastarieji metai atnešė ir vidinių, ir išvaizdos pokyčių.

Viktorija Dombrauskienė / Asmeninio albumo nuotr.
Viktorija Dombrauskienė / Asmeninio albumo nuotr.

Viktorija, diagnozę „onkologinė liga“ išgirdai prieš beveik ketverius metus. Tačiau ne iš karto atsidavei į medikų rankas.

Pirmiausiai pradėjau keisti savo įpročius: sveikai maitintis, labiau save mylėti, įsiklausyti į savo kūno poreikius. Prieš metus supratau, kad jau išbandžiau viską ir atėjo laikas vėl peržengti ligoninės slenkstį.

Po chemoterapijos pradėjus slinkti plaukams nusipirkau peruką. Tačiau jį užsidėjau lygiai vieną kartą.

Taip prasidėjo mano vizitai į gydymo įstaigas. Viena likimo draugė, kurią sutikau chemoterapijos kabinete, man vėliau sakė: „Kai tik įžengei į palatą, aš pradėjau tave stebėti: kojinaitės su „bantukais“, raudona suknelė, lūpos ryškios, visa kvepianti. O aš atvykau kaip į laidotuves, su niūriausiomis mintimis“.

Džiaugiuosi, kad galiu kažką įkvėpti keisti mąstymą. Aš ligą priėmiau kaip didžiulę dovaną ir teigiamą pokytį – mano išorė rezonuoja su vidumi, noriu spinduliuoti teigiamą energiją, kad ir kiti nuo manęs ja užsikrėstų.

Viktorija Dombrauskienė / Asmeninio albumo nuotr.
Viktorija Dombrauskienė / Asmeninio albumo nuotr.
Viktorija Dombrauskienė / Asmeninio albumo nuotr.
Viktorija Dombrauskienė / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip tavo gyvenime atsirado galvos papuošalai, kurie jau yra tapę vizitine kortele?

Visada mėgau ryškias spalvas. Tačiau akistata su onkologine liga mane visiškai išlaisvino, lyg nukrito visi vidiniai suvaržymai, tapau nepriklausoma nuo kitų nuomonės. Todėl vieną dieną, viešint pas mamą, ji pasiūlė užsirišti skarą. Pabandžiau ir man labai patiko. Nebūčiau pagalvojusi, kad toks galvos papuošalas gali tapti kone pagrindine mano stiliaus detale.

Bet tam reikėjo ir nemažai drąsos. Didžioji dauguma esant sudėtingesniam gyvenimo laikotarpiui elgiasi priešingai – stengiasi kuo mažiau atkreipti dėmesį į save.

Reikia pripažinti, ne visada buvau tokia drąsi. Po chemoterapijos pradėjus slinkti plaukams nusipirkau peruką. Tačiau jį buvau užsidėjusi lygiai vieną kartą. Supratau, kad tai yra visiškas melas prieš kitus ir prieš pačią save. Uždaviau sau klausimą: „Jeigu būčiau negyvenamoje saloje, ar dėvėčiau peruką?“ Dabar jis taip ir guli padėtas.

Jau net sunku suskaičiuoti, kiek kartų manęs prašė pamokyti, kaip susisukti tokį „turbaną“.

Kai „prisijaukinau“ skareles, jas ėmiau derinti ne tik prie kasdienės, bet ir prie puošnios, vakarinės aprangos. Ir taip prasidėjo mano galvos papuošalų etapas. Labai gerai su jomis jaučiausi. Jau net sunku suskaičiuoti, kiek kartų manęs prašė pamokyti, kaip susisukti tokį „turbaną“. Tačiau paslaptis labai paprasta: kokybiškas audinys. O visa kita jau – kūryba ir improvizacija.

Viktorijos vaizdo įrašas, kaip stilingai užsirišti skarą:

Kokios didžiausios baimės dabar slepiasi po tais ryškiais ir spalvingais tavo šarvais? 

Didžiausia mano baimė buvo pats chemoterapinis gydymas. Bijojau, kad neišgyvensiu. Maniau, jog patirsiu stiprių vaistų poveikį, ir manęs neliks. Todėl dar prieš pradedant gydymą vaistais stengiausi sustiprinti savo kūną, kad jis būtų pasiruošęs šiems iššūkiams. Kiekvieną rytą lendu po šaltu dušu jau pusantrų metų. Be jokių petraukų ir savęs gailėjimosi.

Myliu jūrą ir nebijau lįsti į šaltas pavasario bangas. Tai prisidėjo prie mano geros savijautos. Esu išbandžiusi ne vieną dešimtį žaliųjų kokteilių, kurių receptais dalinuosi, ir įkvepiu savo draugus taip pat apsidairyti aplinkui – kiek daug energijos ir naudingų medžiagų turi pušų spygliai, pumpurai, dilgėlės, kiaulpienių lapai.

Viktorija Dombrauskienė / Asmeninio albumo nuotr.
Viktorija Dombrauskienė / Asmeninio albumo nuotr.

Pradėjusi gydytis ne tik neapleidai savo veiklų, socialinio gyvenimo, bet ir pradėjai rašyti knygą. Kas nugula jos puslapiuose?

Knyga jau beveik parašyta. Net su spaustuve jau sukirtome rankomis, liko techninis darbas. Dar prieš porą metų viena pažįstama man pasakė: „Viktorija, tu parašysi knygą“. Tuomet net minties tokios nebuvo. Atrodė, utopinė idėja. Tačiau kai nusprendžiau pradėti gydymą, atėjo aiški mintis, kad aš noriu tuo dalintis, kad turiu tai aprašyti.

Galbūt ir kitam žmogui, kuris išgyvena panašius iššūkius, patiks mano filosofija: tikiu, kad su onkologija nereikia kovoti. Reikia priimti tai kaip savęs virsmą. Todėl šiuos ketverius metus „kovos“ aš priėmiau kaip inspiraciją keistis. Visos kovos kažkada baigiasi, o aš nenoriu būti pralaimėtoja.

Kai savęs paklausiu, ar norėčiau, kad man taip nebūtų įvykę, suprantu, jog šitos patirties neatsisakyčiau. Jaučiu dėkingumą už tai. Aš tapau žymiai geresniu žmogumi – pirmiausiai sau. Kartu su manimi pasikeitė ir mano aplinka.

Fotogalerija:

Naujausi straipsniai