Garbės konsulo pareigos – tokios, kurios visiškai „neapsimoka“: išlaidos, susijusios su šiuo darbu, – paties konsulo rūpestis, už daug ką jis moka iš savo kišenės. Ar tas rūpestis – dėl garbės? Į šį klausimą atsakė Omano garbės konsulė Lietuvoje Boleta SENKIENĖ (39), kuri, kaip ir jos kolegos, didžiuojasi bei džiaugiasi suteikta galimybe atausti savąjį gyvenimą sodriomis kitos šalies gijomis.
Ar jūs suvokiate, kur vykstate?! Viena? Bet juk jūs moteris! Ar nereikia užsidėti abajos, pridengti veido, plaukų? Tokių klausimų Omano garbės konsulė Boleta Senkienė sulaukia bet kuriame pasaulio oro uoste, kai tik užsimezga pokalbis su pakeleiviu lūkuriuojant lėktuvo. Akimirką erzindama pašnekovą Boleta šypsosi, o paskui nustebina jį išsamiomis žiniomis apie pasakiškąją šalį.
„Tai tik įrodo, kaip mažai pasaulis dar žino apie Omaną. Bet tai šalis su keturiomis moterimis ministrėmis, ten moterys vairuoja automobilius, o jei esi turistė, gali keliauti bet kur su šortais ir palaidine – net menkos pastabos nesulauksi. Tai viena atviriausių arabų šalių“, - sakė Boleta Senkienė.
Moteris asociacijoje „Infobalt“ buvo atsakinga už eksportą, kai vieno susitikimo metu Užsienio reikalų ministerijoje išgirdo, kad Omaną domina informacinės technologijos.
„Iš karto po susitikimo jau žinojau „Aš tai darau! Keliu koją į Omaną”, - prisiminė lemtingą energijos pliūpsnį Boleta Senkienė.
Taigi „Infobalt” asociacijai priklausančios informacinių technologijų kompanijos Boletos dėka turėjo galimybę pirmą kartą prisistatyti Omanui dalyvaujant informacinių technologijų parodoje „Comex”. Tad natūralu, kad Omanui pradėjus dairytis konsulo Lietuvoje, pareigos 2013 m. buvo pasiūlytos Boletai Senkienei.
Šiandien ji – ne tik Omano garbės konsulė Lietuvoje. Taip pat – ir Rytų šalies Informacijos ministerijos žiniasklaidos atstovė, eksporto skatinimo ir investicijų agentūros ITHRAA atstovė.
„Šios trys pozicijos man suteikia didelę veiksmų laisvę. Konsulo pareiga – plėtoti kultūrinius ryšius, bet esu įsitikinusi, kad kultūriniai projektai baigiasi, jeigu neplėtojami verslo ryšiai, - sakė Boleta Senkienė. – Be to, mano pareiga legalizuoti ne tik Omano, bet ir kitoms arabų šalims skirtus dokumentus, šios pripažįsta mano parašą. Omanas vienintelė arabų valstybė turinti atstovą Lietuvoje“.
Koks jūsų buvo pirmas žingsnis tapus konsule?
Šiek tiek patirties jau turėjau, nes kelerius metus Omane rengdavau informacinių technologijų parodas. Mums įprasta, kad į Lietuvą gali atvažiuoti, kas tik nori, o štai Omane verslo ryšių plėtojimas glaudžiai susiję su valstybiniu sektoriumi. Turi pažinoti daug valdžios žmonių, bendrauti, įgauti jų pasitikėjimą. Tai šalis, kurioje niekas nesako „ne“ – nėra lengva dirbti. Pateiksiu paprastą pavyzdį: kartą man reikėjo nuotraukų, laukiau jų pusmetį. Ir tik nuvykus į Omaną man buvo pasakyta, kad už nuotraukas reikėjo mokėti fotografui, o jie nedrįso man to pasakyti. Tai taip paprasta, būčiau tai išsprendusi akimirksniu! Bet taip atrodo tik mums, vakariečiams.
Omane visuomet būsi sutiktas labai šiltai, privaišintas, išlydint apkabintas, tau bus sakoma, kad idėja labai įdomi, bet tai nereiškia, kad jūsų susitarimas bus išpildytas. Tad labai svarbu perprasti omaniečių bendravimo būdą, mokėti jį priimti ir gebėti tvarkyti reikalus, kai viskas taip aptaku ir lėta.
Dabar aš, galima sakyti, jau sava Omano valstybės sektoriaus koridoriuose. Nežinau, tai pavadinti gudrybe ar išmintingumu, tačiau stengiuosi labai gerai paruošti namų darbus – atvykti į Omaną su paruoštu pasiūlymu ir palikti kuo mažiau erdvės svarstymui, nes jis kaip taisyklė užtrunka.
Kuo Lietuva ir Omanas viena kitą galėtų dominti?
Mes Omanui tarsi vartai – turime bendravimo patirties ir ryšių tiek su Rytų, tiek su Vakarų valstybėmis, tai jiems galėtų praversti. Į Omaną jau keliauja mūsų sultys, šokoladiniai saldainiai, pieno milteliai. Mums gali būti įdomūs jų antriniai produktai iš naftos – plastikas, naftos chemija. Omaną domina vienas mūsų informacinių technologijų projektas, skirtas medicinai. Visa jau suruošta ir padėta ant stalo, laukiame omaniečių žingsnių. Mes vieni kitus galime dominti daug kuo – nuo maisto produktų iki trąšų bei informacinių technologijų.
Per mano darbo metus abiejų šalių draugystė tikrai yra išaugusi ir suklestėjusi – tuo didžiuojuosi, Omanas – pirma arabų valstybė, kuri dalyvavo Vilniaus Knygų mugėje, tačiau darau viską, kad būtų justi verslo proveržis. Tam įtakos turi abiejų šalių niuansai.
Žaviausias Omano produktas, kurį atvežiau į Lietuvą, ir juo jau prekiauja viena įmonė – tai frankinsensas. Gimus Jėzui Kristui Trys karaliai dovanų atnešė aukso, miros ir frankinsenso. Omanietiškas frankinsensas - išdžiūvę bosvelijų sakai – gali būti naudojamas grynas arba eterinio aliejaus pavidalu. Tam tikru metu įpjaunama medžio žievė, besiskiriančios sultys stingsta į dervą, aiškiau tariant, - sakus.
Iš frankinsenso gaminami ne tik kvepalai, kremai, masažo aliejai, bet net ir saldainiai. Tai galinga gydanti depresiją priemonė, turinti antibakterinių savybių, - ištiesė saujelę frankinsenso granulių Boleta Senkienė ir pasklinda nuostabus kvapas. – Nešiojuosi frankinsenso savo rankinėje, jei tik kalba užeina apie Omaną, visuomet žmonėms dovanoju jo gabaliukų. Jungtiniai Arabų Emyratai, kurie taip stengiasi savo šalyje įgyvendinti visa, kas geriausia pasaulyje, stengiasi bosvelijas užauginti pas save, tačiau veltui. Net ir Omane brangią medžiagą teikiantys medžiai auga tiek viename – Dofaro regione.
Štai surengiau parodą apie Omaną Vilniaus rotušėje, paroda keliavo į Kauno Žalgirio areną. Be to, džiaugiuosi, kad praėjusią vasarą į Klaipėdos uostą atplaukė Omano Karališkojo karinio laivyno burlaivis Shabab Oman II.
Ar Omane buvo momentų, kai pasijutote nepatogiai, kai stresinės situacijos metu teko išmokti kokią nors pamoką?
Tikrai nebuvo jokių nemalonių situacijų. Tačiau kai kam reikia būti pasiruošus. Štai jei jus išsiuntė komandiruotėn dviem dienoms ir suplanavote dešimt susitikimų, tai reikėtų planą keisti. Omane per dieną įmanomi vienas, du susitikimai. Pokalbio metu gali užeiti kolega, draugas – su visais jus priėmęs asmuo išsamiai pasikalbės, tačiau tai nereiškia nepagarbos jums. Susitikimo metu nemandagu tarti, kad jūs jau nebeturite laiko, nes lekiate kitur. Bet kokio lygmens asmuo – net ir ministras -pokalbio apie reikalus pabaigoje domėsis jūsų paties asmeniniu gyvenimu, išsakys daug gražių palinkėjimų šeimai.
Ten net kelio greitai nepaklausi – omaniečiai turi frazių rinkinį, kurį būtinai išsakys bet kuriam sutiktajam. Tai nuoširdus domėjimasis tavo reikalais ir kalnas linkėjimų bei palaiminimų. Tai yra nuostabu, mes, vakariečiai, tai jau esame praradę.
Susitikimas gali būti nukeltas, jei mirė kas nors iš artimų, ten įprasta tris dienas melstis. Omaniečiui nesuprantama, kad jūs turite bilietą tam tikrai datai ar privalote grįžti su rezultatais namo. Juk viską galima atidėti ir palaukti. Arabo negali spausti, turi eiti paskui jį su šypsena.
Aš omaniečiams juokais grasinau, kad surengsiu seminarą, kaip sakyti „ne“ ir kaip priimtiniau vakariečiams planuoti laiką. Nes tik įsigilinęs į jų mentalitetą suvoki, kad kai kurie iš pažiūros erzinantys jų veiksmai yra net savotiška dovana mums.
Ar jau perėmėte omaniečių ceremoningumo manierą? Net loštelėjau kėdėje perskaičiusi jūsų atsakymą į laišką, kai tarėmės dėl susitikimo: „Leiskite padėkoti už Jūsų susidomėjimą nuostabia valstybe Omano Sultonatu“. Tai mane maloniai nustebino. Štai ir kavą patiekėte neįprastai...
Kavą patiekti išmokau iš omaniečių. Virdulyje kava paskaninama įvairiais prieskoniais, rožių aliejumi, šafranu, kardamonu, gėrimo pilama po kelis gurkšnelius į mažus puodelius. Tai privalomas ritualas bet kokio susitikimo metu. Kavos puodelį omaniečiai vis pripildo be klausimo, jeigu nenori – tiesiog pasukioji puodelį į šonus. Juk jie nesako „ne“, nemėgsta ir girdėti šį žodelį, - juokėsi Boleta Senkienė. – Iš tiesų nejučia perimu iš tos šalies šį bei tą. Tarkim, paskambinusi žmogui, pirmiausia dėstau ne reikalą, o paklausiu, kaip jis gyvena. Tai daugelį net išmuša iš vėžių, mes jau atpratę nuo tokio paprasto klausimo. Mane labai žavi ta omaniečių savybė – gebėjimas įsiklausyti į kitą.
Jūs taip gražiai pasakojate apie Omaną, ar kartais nekilo mintis, kad kaip tik reikėtų dar pasaugoti tą pasaką, kad turistai ją atrastų kuo vėliau?
Mano pradinukas sūnus Steponas kartą sako: „Mamyte, tu viską labai gerai darai, bet nepasakok apie frankinsensą ir nedovanok jo, nereikia“. Net keista, kaip mažas vaikas taip galėjo pagalvoti. Iš tiesų, iš vienos pusės darau viską, kad Omanas taptų žinomas kuo plačiau, bet kartais sukirba konsului netinkama mintis. Esu atsisakiusi bendradarbiauti su žmonėmis, norėjusiais įkelti koją į Omaną. Pajutau, kad jie nesupras omaniečių, nusivils šalimi ar kils dar didesnių problemų. Noriu tiesiog apsaugoti tiek vienus, tiek kitus.
Į ką patartumėte atkreipti dėmesį susiruošus keliauti į Omaną, juk jūs ten viešite bent kartą per mėnesį?
Omane galima mėgautis vandens malonumais – juk net tris tūkstančius kilometrų šios šalies pakrantės skalauja Arabijos jūra, juosia Arabijos, Omano įlankos. Vakaruose sultonatas ribojasi su Saudo Arabijos Karalyste, šiaurės rytuose – su Jungtiniais Arabų Emyratais, pietvakariuose – su Jemeno Respublika.
Ten rojus mėgstantiems laipioti uolomis, norintiems pasigrožėti dykuma, smalsumo vedamiems, kaip gaminami kvepalai, kur vėžliai deda kiaušinius.
Omanas turizmui atsivėrė truputį daugiau nei prieš 40 metų. Šiuo metu turizmas – viena svarbiausių Omano ekonomikos sričių, į kurią valstybė pastarąjį dešimtmetį pradėjo itin daug investuoti. Omaną – patrauklią ir kerinčią šalį, kurioje puikiai dera tradicija ir modernumas – vis gausiau lanko keliautojai iš viso pasaulio. Omanas turi savitą kultūrą ir istoriją, šalis siekia, kad šiuos unikalius bruožus pajustų ir šalyje besilankantys turistai.
Įvairaus lygmens viešbučių rasite be vargo, o štai galimybės apsistoti privačiose vilose dar kol kas ribotos. Be to, viską reikėtų derinti iš anksto. Jeigu penktadienio rytą sumanysite išsinuomoti automobilį ar užsisakyti gido paslaugas, galite nieko nepešti, nes penktadienis, šeštadienis jiems – šventai laisvos dienos.
Sostinėje Maskate yra įspūdingi operos rūmai. Juose mačiau geriausius pasaulio operų pastatymus ir net baletą. Patys rūmai yra pasakiški. Sostinėje verta aplankyti didžiąją mečetę – ji daro didžiulį įspūdį. Būtina vakare nueiti į Muttrah turgų. Gražu pasivaikščioti pakrante, kur siūruoja laivai, tarp jų – sultono Qaboos bin Said Al Said burlaivis, vienas iš penkių brangiausių pasaulyje.
Omano miela architektūra – ten nėra dangoraižių, nes sultono vizija – kad šalis plėstųsi horizontaliai. Visų statinių architektūra panaši, vienoda spalva, nėra eklektikos.
Keliaujant į Omaną verta pamesti stereotipą apie arabų įkyrumą. Ten gali jaustis laisvai, jei turguje ką nors ir pasiūlo, tai labai santūriai. Omaniečių kuklumo ir pagarbos jausmas kitam – beribis.
Keliai bet kur keliaujant – puikūs lyg stiklas, pati stebėjausi, kai važiuojant į dykumą apie 500 kilometrų nesutikome nė vieno automobilio, o kelias buvo itin geras. Tai irgi sultono užmojis – geri keliai, kaip ir elektra tolimiausiame šalies kampelyje, nors ten stovi trys namai.
Užguitos moters Omane nepamatysi, kaip tik gali grožėtis visa svita – turtingų šeimų dailiosios lyties atstovės turi asistentes, padedančias kiekviename žingsnyje – net ir apsipirkti.
Kai tiek daug matėte, koks jūsų pačios noras ten ką nors nuveikti?
Omaniečių svetingumas – mums nesuvokiamas, ten dirbdama aš nuolat būnu susitikimuose, priėmimuose. Tad mano noras, neslėpsiu, – rasti laiko tiesiog ramiai atsisėsti ir stebėti aplinką, pajusti tą orą, pamatyti saulėlydį, kuris trunka vos akimirką, rodos lyg kas elektros jungiklį būtų nuspaudęs.
Malonumas jau yra važiuoti iš oro uosto. Trijų juostų kelią, kur leidžiamas greitis net 120 kilometrų per valandą, puošia dailūs žibintai, vešinčios gėlės – Vilnius tikrai galėtų pasimokyti iš Omano, juk ten net vandens ištekliai riboti, o sugeba visą pakelę iki oro uosto paversti gaivia oaze.
Jūsų klausantis atrodo, kad tikrai turite omanietiško kraujo, jūsų net bruožai nelietuviški, o ir vardas negirdėtas – Boleta?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė vienos Vilniaus knygų mugės metu man šį klausimą uždavė du kartus (juokiasi). Ne, esu lietuvė, kilusi iš Kauno. Vardą sugalvojo tėveliai. Negirdėjau dar antro tokio, maniškis puikiai skamba užsieniečiui. O štai Lietuvoje, kai tenka tvarkyti paprastus buitinius reikalus, norėdama išvengti suglumusių žmonių klausimų, sakau „Violeta“. (Juokiasi).
