Olimpinis vicečempionas Saulius Ritter baigia karjerą: „Labai nesąžininga, kas vyko mūsų federacijoje“

Mindaugas Griškonis (dešinėje) ir Saulius Ritter 2016 m. Rio de Žaneire iškovojo olimpinius sidabro medalius / V.Dranginio nuotr.
Jaunius Sarapas / LTOK.lt, Žmonės.lt
Šaltinis: Žmonės
AA

Europos čempionas, pasaulio vicečempionas, Rio de Žaneiro olimpinį sidabrą savo kolekcijoje turintis Saulius Ritter nusprendė baigti profesionalaus sportininko karjerą. Apie šį sprendimą irkluotojas pranešė socialiniuose tinkluose.

„Atėjo man laikas. Nors viskas turi pabaigą, bet nenoriu, kad ši pabaiga nebūtų liūdna. Per tuos 21 metus irklavime patyriau begalę nuostabių akimirkų, kurias visą likusį gyvenimą nešiosiuos su savimi.

Džiaugiuosi širdimi, kad Tevai mane supažindino su irklavimu. Sportuodamas sutikau daugybę įspūdingų ir stiprių asmenybių. Radau ištikimų draugų, bendražygių, kurie padėjo kartu siekti tikslų.

Didžiuojuosi, kad turėjau galimybę atstovauti savo šaliai – jeigu kas paklaustų, ar vėl rinkčiausi tokį kelią, net nedvejodamas sutikčiau.

Taip, buvo be galo sunku, bet buvo tikrai verta!

Ir nors su profesionaliu sportu atsisveikinu, toli nuo jo nepabėgsiu. Būdami Trakuose tikrai mane sutiksite – tik jau nebe irklavimo takuose“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė jis. 

Atėjo man laikas. Nors viskas turi pabaigą, bet nenoriu, kad ši pabaiga nebūtų liūdna. Per tuos 21 metus irklavime...

Posted by Saulius Ritter on 2021 m. spalio 1 d., penktadienis

Apie sprendimą baigti profesionalaus sportininko karjerą ir tolimesnius planus trejų olimpinių žaidynių dalyvis papasakojo ir specialiame interviu LTOK.lt svetainei.

Tokie sprendimai dažniausiai akimirksniu nebūna priimami. Kada ir kodėl pradėjote galvoti apie šį žingsnį?

Pasakysiu atvirai, kad per pastaruosius dvejus metus buvo tokių dienų, kad norėjau tašką padėti tiesiog rytoj. Daug kas slėgė, daug kas slėgė viduje. Esama tvarka demotyvavo – atrodė labai nesąžininga, kas vyko mūsų federacijoje. Tai vertė abejoti dėl savo ateities. Aišku, buvo žmonių, kurie palaikė, tai su tų žmonių pagalba pasilikau sau tikslą sudalyvauti olimpinėse žaidynėse Tokijuje ir po jų pasitraukti.

Bet dabar iki Paryžiaus olimpinių žaidynių lieka tik treji metai, todėl nemažai sportininkų, kurie galbūt jau galvojo po Tokijo pasitraukti, nusprendė ir toliau sportuoti. O jūsų trumpesnis olimpinis ciklas nesuviliojo?

– Jeigu viskas būtų aiškiau federacijoje ir būtų laikomasi normalių, iš anksto numatytų kriterijų, būtų aiški pasirengimo sistema ir visi kiti svarbūs dalykai, kurie turi vykti tokioje organizacijoje, nes nuo to priklauso daugelio žmonių rezultatai, tokiu atveju taip – aš siekčiau dar vienerių olimpinių žaidynių. Bet aš jau atsikandau visų emocijų. Žinau, kad iš sporto nesitrauksiu, turiu tikslų, bet save matau kitoje kryptyje, kur galėsiu panaudoti visą savo sukauptą patirtį.

Sporte yra daug istorijų, kuomet pailsėję atletai sugrįžta. Viena įvyko šalia jūsų – Donata Karalienė po ketverių metų sugrįžo į irklavimą ir 2021 metais kartu su Milda Valčiukaite laimėjo sidabro medalį Europos čempionate ir užėmė 4 vietą Tokijo olimpinėse žaidynėse. Galbūt ir jūs savo duris paliekate bent kiek atviras sugrįžimo galimybei?

– Aš puikiai suprantu, kas manęs laukia. Kai matysiu besivaržančius kolegas, net neabejoju, kad ir pačiam atsiras noras ir visokių abejonių, bet stengiuosi save ruošti tokiems dalykams. Jeigu jau priėmiau sprendimą – noriu įgyvendinti sau į ateitį užsibrėžtus naujus tikslus. Nes jeigu pradėsiu blaškytis, tai iš manęs išvis nieko neliks.

Dažnai sportininkus baigti karjerą baugina nežinomybė dėl ateities. O kokie jūsų tolimesni planai? Ar jau iškart žinojote, ką veiksite toliau?

Savaime suprantama, kad sportininko karjera negali tęstis visą gyvenimą, todėl privalėjau galvoti apie savo ateitį ir nuspręsti, ką norėsiu veikti po irklavimo. Turiu planų ir toliau likti Lietuvos sporto bendruomenėje, mokytis ir panaudoti savo sukauptą patirtį prisidedant prie reikalingų pokyčių, kad ateities kartos išvengtų kliūčių, su kuriomis teko susidurti man.

Be abejo, žinau, kad ir toliau sportuosiu – sieksiu save realizuoti kitoje sporto šakoje, kurią ne taip seniai pažinau iš arti ir vis dažniau matau. Ketinu dalyvauti „Iron Man“ varžybose. Žinau, kad profesionalų lygio nelabai galėčiau pasiekti, nes ir mano duomenys šiai sporto šakai netinka, ir neturiu tam tikrų įgūdžių, kuriuos reikia ugdyti nuo pat vaikystės. Tačiau save realizuoti tikrai galėsiu. Noriu būti pavyzdžiu ir parodyti visuomenei, kad galima siekti savo tikslų ir būti konkurencingam net ir pakeitus sporto šaką bei kad gyvenime galima ir turime išmėginti viską, ko tik norime.

Visai neseniai kaip tik ir dalyvavote „Iron Trakai“ triatlono varžybose. Ar labai didelis skirtumas tarp profesionalių treniruočių ir varžybų bei sporto savo malonumui?

Be abejo, režimas šiek tiek pakito, nes kai irkluodavau, būdavo normalus treniruočių planas, tekdavo ir save nualinti, o dabar tarp visų veiklų tiesiog stengiuosi skirti laiko sportui – jis jau nebėra toks disciplinuotas. Aišku, nors ir mėgėjiškos varžybos, bet kai turiu tikslą jose startuoti, tai stengiuosi save labiau kontroliuoti, nes žinau, koks turi būti sportininko režimas.

Nors ir kaip bebūtų, aš visada sportuoju sau: ar irklavime, ar dabar. Aišku, profesionaliame sporte keliami tikslai yra didesni, todėl ir streso gerokai daugiau, o varžybose Trakuose stengiausi pasimėgauti, nors teko ir pakentėti (šypsosi). Varžybų emocijos buvo visai kitokios – atrodė, kad prasilenkiant su varžovu gali ir pabendrauti ar kažką pasakyti. Neapsikrauni, kad turi tą žmogų nugalėti – labiau žiūri ne į konkurenciją, o į asmeninį rezultatą.

Saulius Ritteris / Fotodiena/Alfredo Pliadžio nuotr.

O kai priėmėte sprendimą, kad dedate tašką karjeroje, ar pajutote kokį nors palengvėjimą, atsipūtimą, didesnę laisvę?

– Tokio dalyko dar nepajutau. Aš save vis tiek laikau Lietuvos irklavimo ir apskritai sporto bendruomenės nariu, o juo labiau, kad bendrauju su tais pačiais žmonėmis, turime bendrų veiklų. Kai žmonės paklausia ir aš atsakau, kad jau viskas, tai taip – ateina realybė ir suvokimas, bet stengiuosi to nedramatizuoti.

– Ar buvo kokia nors veikla, kurios sportuodamas profesionaliai negalėjote daryti, o baigęs karjerą iškart ėmėte ir padarėte? O galbūt dar turite planą tai padaryti?

– (šypsosi) Dabar pagalvojau, kad nebuvo tokių dalykų, kurių sau neleisdavau ar negalėdavau padaryti – šokti parašiutų ar panašiai (juokiasi). Aš tokių dalykų net nenorėjau, o jeigu ir kažko būčiau norėjęs, net ir irkluodamas būčiau galėjęs padaryti.

Bet iš kitos pusės, sportuojant profesionaliai tekdavo labai daug laiko praleisti stovyklose užsienyje, neskirdavau laiko sau, savo kelionėms. O dabar suprantu, kad jeigu būtų poreikis – galėčiau sau tai leisti. Nors dabar norisi ir namuose pabūti, buitinius darbus atlikti (juokiasi).

Galų gale ir su tėvais pagaliau susitiksiu, nes jie Vokietijoje gyvena ir planuoja mane aplankyti spalio mėnesį. Tai yra vienas iš tų dalykų, kurie yra svarbūs ir kuriais galiu dabar pasidžiaugti. Nes dėl įtempto sezono grafiko tokių susitikimų suderinti paprasčiau nepavykdavo.

– Irklavime praleidote du dešimtmečius. Kaip šį laikotarpį prisiminsite?

– Bandžiau galvoti, ką šis laikotarpis man davė. Pirmiausiai reikėtų paminėti, kad aš pradėjau sportuoti dar ankstyvoje paauglystėje, tad sportas formavo mane kaip asmenybę. Tuo pačiu mano irklavimas prasidėjo internatinėje sporto mokykloje Trakuose – tad ne tik sportas davė disciplinos, bet ir gyvenimas šioje mokykloje išmokė dalykų, kuriuos turėjau atlikti savarankiškai.

Sportas padėjo susipažinti su begale žmonių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Galiu pabrėžti, kad turėjau patirčių ir susipažinau su žmonėmis, kurie paliko didelius įspūdžius. Be abejo, ir patirtys, galimybės praplėsti akiratį, pamatyti užsienio šalis ir kaip viskas jose viskas vyksta. Norisi vardinti tik pozityvius dalykus – visi šie metai buvo geriausi mano gyvenimo metai.

– Kalbant apie pažintis, tai irklavime atradote ir savo antrąją pusę – sužadėtinę Mildą Valčiukaitę.

– Tokį dalyką jau pavadinčiau likimu – čia neeilinis laimėjimas (juokiasi).

– Trofėjų kolekcijoje turite gausybę medalių, tarp kurių – ir olimpinį sidabrą. Ar galėtumėte išskirti vieną, kuris jums asmeniškai pats svarbiausias?

– Į medalius aš nežiūriu. Jie guli sudėti spintoje į stalčių ir aš jų netraukiu. Galbūt po kažkurio laiko ir norėsis pasižiūrėti, bet dabar jais tikrai nesigrožiu. Karantino metu reikėjo pasidaryti jaukesnį garažą, tai visas įrėmintas padėkas ir raštus ant sienų pasikabinau, nes buvo labai tuščios. Bet aš daugiau stengiuosi galvoti, kokias patirtis turėjau – kartas nuo karto prisimenu tam tikras varžybas, kaip jose jaučiausi ar net ką su komandos draugais kalbėdavome. Tokius dalykus malonu atsiminti. Aišku, ir pergalės yra svarbios, bet man svarbiau – ką per jas patyrėme.

– Jūsų karjera atrodo išties įspūdingai. Ar pats, kai dabar ramiai pažvelgiate atgal, esate patenkintas tuo, ką nuveikėte profesionaliame sporte?

– Jaučiuosi laimingas savo karjera. Aišku, visų varžybų, kurias norėjau, laimėti nepavyko, bet žinau, kad stengiausi būti geriausias, koks galėjau būti. Per tą laikotarpį yra buvę ir daug sunkumų, skaudžių pralaimėjimų, traumų, operacijų, abejonių – bet juos prisimenu ne kaip blogus dalykus, o kaip pamokas.

Skaitykite daugiau