Jei vasarą varžęsi šalies olimpiečiai per pastaruosius trisdešimt metų lyderiavo kai kuriose sporto šakose ir vežė trofėjus namo, tai žiemos olimpinėse žaidynėse nuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo medalio nelaimėjo nė vienas tėvynainis.Tačiau, jei pažvelgtume į praeitį, kelis olimpinius žiemos herojus Lietuva turėjo – tiesa, Sovietų Sąjungos rinktinės sudėtyje. 1984 metais Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) olimpiniu čempionu tapo biatlonininkas Algimantas Šalna, o 1988 metais Kalgaryje (Kanada) auksu pasidabino lygumų slidininkė Vida Vencienė.
Komandinėje estafetėje triumfavęs A.Šalna tapo pirmuoju lietuviu, olimpinėse žaidynėse laimėjusiu aukso medalį ir vieninteliu iki šiol tai padariusiu biatlonininku iš Lietuvos.
„Mūsų komanda tikrai turėjo tai, ko neturėjo kitos. Skirtumas buvo tas, kad mūsų atletai buvo vienodai pajėgūs – geras buvo ne vienas sportininkas, o keturi ar net penki. Todėl mes laimėjome ir olimpines žaidynes, ir pasaulio čempionatus bei taurės etapus. Kitos rinktinės tiek daug ir tokių individualiai talentingų sportininkų neturėjo“, – pasakojo 1985 metais Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas, LSU) baigęs biatlonininkas.
Sarajevo žiemos olimpinėse žaidynėse A.Šalna ne tik iškovojo aukso medalį, bet ir individualiose 10 kilometrų lenktynėse liko penktas. Dar iškalbingesni lietuvio pasiekimai buvo pasaulio čempionatuose, kuriuose jis triumfavo dukart – 1983 metais Antersalvoje (Italija) ir 1985 metais Ruhpoldinge (Vokietija).
Nors buvo itin sėkmingas trejų metų laikotarpis, olimpinis čempionas iki šiol su skauduliu prisimena įvykius, kurie neleido laimėti dar daugiau aukščiausios prabos apdovanojimų.
„Visada nutikdavo kažkokių dalykų, kurie man neleisdavo laimėti medalių. 1982 metais pasaulio čempionate Minske čiuožiau greičiau už visus pasaulio biatlonininkus ir tikrai galėjau laimėti medalį, jei ne 20 kilometrų starte, tai bent jau sprinto rungtyje. To man nepavyko padaryti dėl keistų techninių priežasčių – individualiose lenktynėse aš 8 kartus prašoviau, o sprinte tiesiog nustojau čiuožti – nors į taikinį nepataikiau tik du kartus, finišavau vos vienuoliktas.
Vėliau čempionatas Italijoje 1983 metais. Pirmajame 10 kilometrų lenktynių šaudyme nė karto neprašoviau ir gavau informaciją, kad prieš visus sportininkus pirmauju 40 sekundžių, kas reiškia, kad galiu prašauti du kartus ir laimėti pasaulio čempionatą. Dabar gailiuosi, kad man tą informaciją davė – dabartiniai treneriai to jau tikrai nebedaro.
Gerai žinodamas padėtį šaudykloje aš prašoviau pirmąjį kartą, bet tuomet pataikiau tris iš eilės. Paskutinį šovinį taikiausi 45 sekundes, nes bijojau jį prašauti. Tribūnose esantys žmonės pradėjo šaukti „Šalna, šauk!” Taigi, aš šoviau, nepataikiau ir gavau du baudos ratus. Atčiuožęs į finišą pamačiau septintąjį rezultatą, tai reiškė, kad pirmajai vietai pralaimėjau 42 sekundėmis“, – apmaudo neslėpė A.Šalna.