Olimpietės I. Januškevičiūtės buvusi trenerė J. Virškus: „Man nepavyko, bet kaip gerai, kad mano mergaitė buvo pirma“

Jennifer Virškus (dešinėje) / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Irma Laužikaitė
Publikuota: 2018-03-02 11:07
Kalifornijoje gyvenanti žurnalistė Jennifer VIRŠKUS (41) visai neseniai pasinėrė į Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių aistras. Į lagaminą neabejotinai tilpo ir Lietuvos vėliava.

Jennifer pavardė išduoda lietuviškas šaknis. Ji kalba lietuviškai, o kai interviu skaipu su žurnalu „Žmonės“ pritrūkdavo kokio žodžio, atsiprašydavo ir į pagalbą pasitelkdavo „Google“ vertėją. Prieš dvidešimtmetį ji, aistringa kalnų slidininkė, bandė tapti pirmąja Lietuvos atstove olimpinių žaidynių moterų kalnų slidinėjimo varžybose. „Man nepavyko, bet kaip gerai, kad mano mergaitė buvo pirma“, – nusikvatoja. Prieš ketverius metus Jennifer Sočyje stebėjo, kaip į startą stojo du buvę jos auklėtiniai Rokas Zaveckas ir Ieva Januškevičiūtė, – šiai ir buvo lemta įeiti į mūsų šalies sporto istoriją kaip pirmajai lietuvei kalnų slidininkei olimpiadoje.

Ieva atstovavo Lietuvai ir šįmet vykstančioje žiemos olimpiadoje, tad Jennifer ir vėl nedvejodama pirko bilietus į Pietų Korėją. „Aš žinau, kad Ieva nepretenduoja į medalius, tačiau šiuo atveju aš prisimenu olimpiados principą – svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti“, – pabrėžia olimpiados dvasia vis dar gyvenanti Jennifer, kadaise supažindinusi olimpietę su kalnų slidinėjimo pradžiamoksliu.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

„Slidinėti išmokau iš savo tėčio – jis gimė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. O jį ant slidžių pastatė jo tėvas, mano senelis. Nupirko slides, užsikėlė ant kalvos ir pasakė: „Važiuok“, – juokiasi Jennifer. – Penkiolikos rimtai susidomėjau kalnų slidinėjimu, pradėjau dalyvauti varžybose.“ Nuo vaikystės ji žavėjosi olimpinėmis žaidynėmis, valandų valandas praleisdavo priešais televizorių, kai šios vykdavo. Žavėjo atletų pergalės, o ypač traukė istorijos apie atvykstančius iš mažų šalių, kur žiemos sporto šakos nėra labai populiarios, ir žinančius, jog tikrai nepretenduoja varžytis dėl medalių, bet stengiasi toje srityje pasiekti geriausią savo rezultatą.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Jennifer bandė pasekti Amerikos lietuvio Lino Vaitkaus pavyzdžiu – šis atstovavo Lietuvai 1998 metų Nagano žiemos olimpiadoje ir tapo pirmuoju mūsų šalies olimpiečiu šioje šakoje. „Mano tėtis mestelėjo tokią idėją – juk kiekviena šalis gali deleguoti geriausius savo atstovus, vyrą ir moterį sportininkus, tačiau reikia įveikti kvalifikacinį barjerą. Su tokia viltimi treniravausi tame pačiame klube Amerikoje, kur savo kelią pradėjo ir legendinė Lindsey Vonn. Tiesa, tuomet man jau buvo dvidešimt, o jai – tik trylika. Tačiau tokios aukšto lygio treniruotės buvo labai brangios, aš stengiausi bet kokia kaina rasti pinigų, jų paieškų sukeltas stresas buvo didelis ir negalėjau atsidėti tik treniruotėms. Supratau, kad idėjos vykti į olimpiadą turiu atsisakyti. Todėl vėliau gal ir dėjau visas jėgas, kad mano auklėtiniai Vilniuje gautų kuo daugiau ir jų tėvams nerūpėtų pinigai.“

Pirmąsyk į Vilnių Jennifer atvyko dvidešimties, vasarą praleido Vilniaus universitete mokydamasi lietuvių kalbos. Kai po kelerių metų jos rankose buvo universiteto diplomas, įtikino tėvus nupirkti lėktuvo bilietą į Vilnių. Tik į vieną pusę. Juokdamasi prisipažįsta: maniusi, jog Vilniuje praleis pusmetį ar metus, čia užsibuvo pusšeštų. Ji dirbo fotoredaktore žurnaluose „Cosmopolitan“ ir FHM, o visą laisvalaikį, ypač šaltuoju metų laiku, skyrė Liepkalnyje įkurtam klubui „Kalnų ereliai“ – su slidinėjimo pradžiamoksliu pažindino vaikus, ilgainiui jų susidarė didžiulis būrys – apie trisdešimt.

Kai 2009 metais ji paliko Lietuvą, manė, jog į Naująją Zelandiją išvyksta tik trumpam – padirbėti slidinėjimo instruktore, kol Liepkalnį vėl padengs sniegas. Tačiau ekonomikos krizė palaidojo ir viltis grįžti į Lietuvą, ir vaikų slidinėjimo klubą „Kalnų ereliai“. „Nors aš visada sakiau, kad grįšiu į Lietuvą, bet iki šiol nepavyksta. Porą metų dirbau Aspene slidinėjimo instruktore ir vietos žurnale, paskui Kalifornijos menų koledže San Fransiske baigiau kūrybinio rašymo magistro studijas. Dirbu kaip laisvai samdoma žurnalistė, rašau apie slidinėjimą, kitas sporto šakas bei laisvalaikio pomėgius.“ Kadangi dabar iki slidinėjimo trasų reikėtų važiuoti tris valandas („Aišku, arčiau nei iš Lietuvos pasiekti kalnus Austrijoje“, – pastebi), Jennifer rado kitą aistrą – buriavimą.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kalnų slidininkai olimpiečiai nėra vienintelis Jennifer ryšys su Lietuva. „Tiesą sakant, geriausiai savo lietuvių kalbą pralavinau dabar, kai pasisodinau močiutę Klarę Ponelytę Virškus Rugys (jai dabar devyniasdešimt ketveri) ir išklausiau jos gyvenimo istorijos. Jos pirmasis vyras, mano senelis Juozas Virškus (Virškevičius) iš Vilkaviškio, tas, nuo kurio viskas ir prasidėjo, – jis ir išmokė mano tėtį slidinėti. Kai gyvenau Lietuvoje, vaikų, kuriuos treniravau, tėvai netgi pageidavo, jog bendraučiau su jais angliškai, kad patobulintų šios kalbos žinias. Tik su mažais vaikais kalbėjausi lietuviškai, tad tokia mano ta kalba buvo... O su močiute sėdau kalbėtis, nes norėjau išklausyti jos istorijos, ir ši tapo mano pirmojo romano pagrindu. Pasakoju apie jos vaikystę Lietuvoje, pasitraukimą į Vokietiją, persikėlimą į Ameriką. Kaip mano senelė atrado Ameriką ir kaip aš, gimusi Amerikoje, atradau Lietuvą. Jau turiu ketvirtą šios knygos – tai ir dokumentika, ir grožinė literatūra – versiją. Viską vis perrašau, noriu, kad tai nebūtų tik mano šeimos istorija, o trauktų ir kitus.“

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai