Olga Polevikova moko atrasti savo balsą iš naujo: dirbant su juo prisilieti prie žmogaus vidinio pasaulio

Olga Polevikova / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Olga Polevikova / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dovilė Sobutaitė
Šaltinis: Žmonės
2021-03-29 07:58
AA

Balso lavinimas – toli gražu ne vien muzikantų užsiėmimas. Tuo įsitikinusi Lietuvos rusų dramos teatrui vadovaujanti aktorė ir scenos kalbos dėstytoja Olga Polevikova. Mokyklos „Balso algoritmas“ įkūrėja moko susigrąžinti autentišką balsą, kurį užgožia gyvenimiški rūpesčiai ir yra viena iš nedaugelio šio dalyko ekspertų Lietuvoje. Nuotoliniame moterų universitete „WoW“ atrasti savo autentišką balsą mokysianti O.Polevikova pati balso atskleidimo žinių sėmėsi iš geriausių šios srities ekspertų Škotijoje, JAV, Rusijoje ir Ispanijoje ir kt.

Olga, savojo autentiško balso atradimas skamba kiek egzotiškai ir neįprastai. Ką tai reiškia?

Kadangi dėstau scenos kalbą ir balso atvėrimo temas jau daugiau nei 10 metų, man ši sritis jau nebeatrodo tokia egzotiška. Savo unikalaus balso atskleidimas yra vienas iš būdų susipažinti su savimi, pasisemti pasitikėjimo ir taip pat panaudoti viešajame kalbėjime. Tai tarsi ąsotis, iš kurio gali gerti daug žmonių su skirtingais poreikiais ir patirtimis. Pirmiausia, tai susiję su laisve, gebėjimu išnaudoti visą savo balso potencialą.

Ieškant savojo balso mes mokomės technikų, o kartu nagrinėjame ir psichologiją. Tas persipinymas atneša stebuklų. 

Balsas veikia mus labai stipriai. Juk kartais kitam žmogui kalbant atrodo, kad mes klausytume ir klausytume tiesiog jo kalbėjimo. Tai galima palyginti su muzika, nes ji yra vienintelis menas, kuris apėjęs mūsų logiką iš karto patenka į emocijų sritį – į širdį.

Jei pavyzdžiui tapyba, architektūra mus pradžioje verčia permąstyti ir viskas pereina per logikos filtrą, tai klausantis muzikos, o taip pat ir balso, to nėra. Manau, kad svarbu susipažinti su tuo, kas trukdo pilnam balsui pasireikšti, atsiverti. Nes kartu su pažinimu ateina didelis fizinis ir mentalinis malonumas, ateina galimybės išreikšti save pasauliui.

Olga Polevikova / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ar tai reiškia, kad balsą reikia keisti, koreguoti?

Jo keisti nereikia. Reikia jį susigrąžinti – pilną ir gilų. Mums svarbiau atprasti daryti tam tikrus nereikalingus dalykus, nei išmokti naujus. Įdomu tai, kad kalbant net nereikia savęs klausyti – reikia save jausti. Ir jei mes save jausime, atsidursime akimirkoje, būsime čia ir dabar. Balso mokymai apjungia daug įvairiausių Rytų išminties technikų. Nenorėčiau šio proceso mistifikuoti, tačiau viskas ir paprasta, ir sudėtinga tuo pačiu metu. Ieškant savojo balso mes mokomės technikų, o kartu nagrinėjame ir psichologiją. Tas persipinymas atneša stebuklų. 

O kas žmones priverčia „pamesti“ natūralų balso skambėjimą?

Kiekvieną mūsų veikia patirtis, įtampos, psichologinis krūvis, įsitikinimai. Mūsų mintys taip pat mus veikia. Todėl nutolstame nuo natūralaus savo skambėjimo – kažkas daugiau, kažkas mažiau. Ir momentas, kai mes susigrąžiname laisvesnį balsą, kurį absoliučiai visi turėjome vaikystėje, yra labai gili patirtis ir daugiau nei tik gražiai skambantis balsas: tą akimirką sugrįžta mūsų savastis.

Olga Polevikova / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ką tai keičia gyvenime? Imame visada kalbėti ramiai ir maloniai? 

Tikrai ne. Susigrąžinus savo autentišką balsą laisvai galiu išreikšti ir pyktį, ir džiaugsmą. Tai susiję su laisve. O laisvę mes galime patirti ir prie jūros medituodami, ir drąsiai išsakę savo nuomonę, išlaikydami savo ribas ir teritoriją. Iš daugiau nei dešimties metų šioje srityje galiu pasakyti, kad vien ieškodami savo balso žmonės tampa atviresni, atsiranda didesnis pasitikėjimas. Jis ateina iš to, kad mes dirbame su anksčiau dar nepaliestu resursu.

Juk kartais kitam žmogui kalbant atrodo, kad mes klausytume ir klausytume tiesiog jo kalbėjimo.

Be to, mes mokomės vaizduotės, fantazijos, jausmų ir žodžių vienybės. Mūsų pasaulyje emocija ir jausmas nėra dažna valiuta. Kai atsiveria balsas, ateina pasitikėjimas savimi, kad aš jaučiu „teisingai“, kad emocijos man padeda, o ne trukdo. Tuomet viduje aš stiprėju. Stebėti šį procesą – labai gražu. Aš ne kartą girdėjau istorijas, įrodančias, kad balso atskleidimas atneša neįtikėtinus rezultatus. Tai mane įkvepia. Tu prisilieti prie žmogaus pasaulio – turi per jį praeiti labai subtiliai, atsargiai ir su didele pagarba jo patirčiai.

Jei savo unikalų balsą „palikome“ prieš daug metų, tai kiek trunka prie jo sugrįžti? 

Viskas priklauso ir nuo žmogaus, ir nuo jo kūno, ir nuo balso stygų. Vis dėlto, iš patirties galiu pasakyti, kad pirmieji rezultatai ateina gana greitai. Ir jie yra ryškūs. O toliau dirbant su balsu, kalbėjimu pokyčiai tampa juvelyriški ir gilesni. „Užsikabiname“ ir norime suprasti vis gilesnius dalykus: ir potekstes, ir impulsus, ir tūkstančius variantų, kaip galime reikšti savo mintis.

Olga Polevikova / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kaip jūs pati atradote mokslą apie balsą ir jo paieškas? 

Pirmiausia aš esu aktorė. Ir aktoriai studijuoja scenos kalbą – tai ketverių metų mokslas, susijęs ir su balsu, ir dikcija, ir pačiu kalbėjimu. Šia sritis mane jau tuomet „užkabino“. Vėliau mokiausi Rusijoje, Škotijoje, JAV pas geriausius šios srities ekspertes. Vėliau tapau pirmąja Lietuvoje „Fitzmaurice Voice Work“ sertifikuota mokytoja. „Balso algoritmo“ mokykloje, kuriai rudenį sukanka dešimt metų, mokėsi daugiau nei tūkstantis žmonių. Iki šiol ši kelionė man įdomi ir džiaugiuosi, kad tai, ką labiausiai mėgstu daryti, atneša rezultatų ir domina žmones. 

Nuotoliniu būdu apie autentišką balsą paskaitą vesite „WoW University“. Kokie moterų balso ypatumai? Ar tokių yra? 

Man atrodo, kad moterų darbas su balsu yra ypatingas. Balsas „gyvena“ toje pačioje vietoje, kur vaizduotė ir moteriškumas. Ir jei mes žadiname balsą, mes negalime nepažadinti vaizduotės. Lygiai taip pat, žadinant balsą, negalime nepažadinti moteriškumo. O ką mums šiais laikais reiškia moteriškumas, ar moteris turi balsą mūsų visuomenėje, o jei turi – koks jis? Visa tai yra labai įdomios temos diskusijai.