„Visi klista“ – tokia ironiška frazė ištatuiruota ant Olego ŠURAJEVO (29) rankos. Vienam garsiausių Lietuvos komikų, kūrybininkui ir prodiuseriui autoironija tikrai nesvetima – kaip ir nebijojimas klysti. Sukūręs daug sėkmingų interneto ir televizijos projektų, Olegas žengia į kino pasaulį: nuo sausio 19-osios kinuose pradedamas rodyti jo filmas „Grąžinti Nepriklausomybę“.
„Man patinka Lietuvoje gyvenantys žmonės“, – skamba ausyse, klausantis Olego pasakojimo apie juostos atsiradimą. Tinkamesnio laiko jai pasirodyti ir nerastum: likus mėnesiui iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, Olego suburta kūrėjų komanda pristato privačiomis lėšomis sukurtą istorinę veiksmo komediją, pasakojančią apie keturių signatarų kelionę į Berlyną parvežti Lietuvai Nepriklausomybės Akto.
Signatarai į šių dienų realybę atgabenti iš 1918-ųjų ir dėl to dar įdomiau: kaip anų laikų šviesuoliams sektųsi šiuolaikiniame pasaulyje? „Visi man dabar plekšnoja per petį: „Ei, girdėjom, sukūrei istorinį filmą?“ Bet iš tiesų jis nėra istorinis, – tikina prodiuseris. – Tai tiesiog išgalvota graži istorija Lietuvos šimtmečio proga. Ji – apie šiandieninę Lietuvą, apie mus visus.“
Ši mintis tau kilo tuomet, kai profesorius Liudas Mažylis Berlyne rado Lietuvos Nepriklausomybės Aktą?
Ne iškart – gal po kokio mėnesio: aha, pamaniau, juk čia siužetas! Su bičiuliu komiku Mantu Bartuševičiumi mąstėme: gal nufilmuoti trumpą video apie tai, kas būtų, jei signatarai gyventų mūsų laikais?.. Ne ne, toliau vystėsi mintis – trumpo vaizdelio bus per maža, reikia skirti daugiau dėmesio. Taip gimė scenarijus, kaip keturi senieji signatarai mūsų dienomis keliauja į Berlyną pasiimti Nepriklausomybės Akto. Nes juk kas nors turi tai padaryti...
Lietuviškojo kino skeptikai vis skundžiasi, kad šioje šalyje sunkoka su kino scenarijais. Jums tai nebuvo problema?
Pats esu kūręs vaizdo projektus JAV, Tailande, Rusijoje, jau nekalbant apie Lietuvą, taigi scenaristo toli ieškoti nereikėjo. Žinoma, kino taisyklės kiek kitokios nei reklaminių klipų ar interneto projektų, bet nėra neįveikiamos. Mane daug sykių kvietė dirbti kino pramonėje: adaptuoti užsienietiškų filmų scenarijus Lietuvai, užsiimti viešinimu. Vis atsisakydavau, nes dirbu tik prie savo kurtų projektų, man svarbiausia – kūrybinė laisvė. Taigi čia – pirmasis mano didelis darbas kine. Scenarijų rašėme keturiese, režisierius Saulius Baradinskas irgi prisijungė – tikiu, kad režisierius privalo dalyvauti rašant scenarijų.
Kūrėjų komandą surinkai tu?
Taip, vos sugalvojęs idėją paskambinau prodiuserei Dagnei Puodžiūnaitei, kuri yra dirbusi prie Emilio Vėlyvio ir kitų filmų. Telefonu kalbėjomės pusantros valandos, ji manimi patikėjo. Iškart nusprendėme, kad filmas bus be žudynių ir keiksmažodžių: tokia proginė visai šeimai skirta komedija. Jau girdžiu kino mėgėjų atodūsius: „Bet juk gyvenime taip nebūna...“ Ir nereikia, kad būtų, nes tai yra kinas. Pasidomėjus paaiškėjo, kad mūsų filmas yra didžiausias privatus projektas nepriklausomybės šimtmečio proga. Didesnio nėra nei pagal biudžetą, nei pagal mastą.
„Filmas sukurtas privačiomis lėšomis“ – skamba taip, tarsi būtum milijonierius. Kaip tau pavyko?
Pastaruosius kelerius metus daug dirbau: surengiau krūvą „stand-up“ pasirodymų, prikūriau visokių projektų, man sekėsi. Gerai uždirbau, taigi neturėjau didelių problemų investuoti – pusė filmo biudžeto yra mano pinigai. Tai gal truputį ir esu milijonierius (juokiasi).
Ne, iš tiesų, ne – palyginus su finansais, kurie sukasi tikrame versle, tai nėra kosmosas. Jokia paslaptis, kad Lietuvoje filmų biudžetai dažniausiai sudaro nuo 100 iki 180 tūkstančių eurų: juk tai ne kosminiai skaičiai. Kitos lėšos atkeliavo iš rėmėjų ir partnerių, kuriuos irgi radau pats. Maniau, kad mano darbas sunkus, kol nepamačiau, kaip prodiuserė organizuoja kino gamybos procesą... Švelniai tariant, daug kartų buvau nustebęs.
Ar kuriant filmą viskas vyko taip, kaip įsivaizdavai?
Tikrai ne. Žmogiška prigimtis dažnai nenuspėjama: kas nors vėluoja, kai kas ne tos nuotaikos... Įsivaizduok: pabaigą filmavome Berlyne, ten skridome penkiolikos žmonių komanda, mus jau smarkiai spaudė finansai, tad negalėjome gaišti laiko. Filmavome dvylika valandų be pertraukos, mažumėlę pavargome... Maniau, viskas bus truputį kitaip. Bet labai džiaugiuosi tai patyręs.
Apie žiūrovus irgi galvojau kitaip. Maniau, lietuviams ta istorija bus aiški, bet nieko panašaus: man buvo didžiausias smūgis, kad daugelis žmonių net nežino signatarų! Užuomina apie istoriją juos gąsdina, tuomet puolu raminti: jums nereikia istorinių žinių, kad galėtumėte žiūrėti šį filmą. Jį ir vaikai gali žiūrėti. Ar „Titanikas“ – istorinis filmas? Ne, tai tik graži išgalvota istorija, tad ir čia tas pats. O tai, kad pats universitete studijavau istoriją, – tik sutapimas: nelaikau savęs tokiu geru Lietuvos istorijos žinovu, kad visiems ją brukčiau.
Filmas gerai pavyko, kaip manai?
Žiūrėjau jį jau dvidešimt kartų, tad nebesu objektyvus (juokiasi). Tikiuosi, mums pavyko pastatyti kitokį filmą nei įprastos lietuviškos komedijos. Dauguma jų tiesiog linksmina, ir tiek, o ši suteikia pridėtinės vertės: žmogus iš kino salės išeis žinodamas šiek tiek daugiau, nei įeidamas.
Ir būtų smagu, jei filmas taptų pelningas?
Tikiu, kad jis atsipirks, antraip nebūčiau kūręs. Jei neatsipirks, žinosiu, kad kažką padariau ne taip.
Tu šiaip – verslus žmogus? Ar labiau – menininkas?
Manau, kad verslumas – tam tikra meno forma. Lietuvoje, tiesa, dar yra užsilikę supratimo iš 1990-ųjų: kas versle naglesnis, kas didesnis chamas, tas ir teisus. Aš nesu chamas, bet esu sukūręs projektų, kurie internete surinko milijonus peržiūrų: matyt, šiek tiek pažįstu auditoriją, suprantu, kas žmonėms patinka, o kas ne. Ankstesniais laikais Lietuvos kino kūrėjams nereikėjo išmanyti rinkos, nes egzistavo tik vienas prodiuseris – valstybė. Arba režisierius gaudavo valstybinį finansavimą, arba ne, o aš esu prieš bet kokį valdišką finansavimą.
Nesikreipei paramos į jokius fondus?
Ne. Iš principo. Kino projektai, kurie egzistuoja tik iš rėmimo, man neatrodo teisingi. Pavyzdžių toli dairytis nereikia – atvirai pasakysiu: jei Šarūnas Bartas negautų valstybinio finansavimo, tai Šarūno Barto ir nebūtų – rinkos sąlygomis jis tiesiog neišliktų. O mes norime parodyti, kad komercinis pramoginis kinas irgi gali būti geras. Kai žengi į kokį naują pasaulį, privalai ten įžengti su trenksmu, su nauja idėja – antraip ko ten eiti? Jei filme nėra nieko daugiau, tik norima iš jo užsidirbti ir patenkinti kažkokius šlovės poreikius, jis nebus geras.
Daugelis žiūrovų tikriausiai stebėsis: tu ėmeisi patriotinio filmo, nors nesi tikras lietuvis?
Esu ketvirtadaliu (šypteli). Filmas, beje, nėra visai patriotinis: juk patriotas – žmogus, kurio meilė tėvynei pranoksta bet kokią kitą meilę, o aš toks nesu. Šis filmas – duoklė Lietuvos visuomenei, o visuomenę sudaro daug tautų: lietuviai, rusai, lenkai, žydai... Kiekvienas žmogus, gyvenantis Lietuvoje, tam tikra prasme yra lietuvis. Mano tautos suvokimas tikrai platesnis nei matavimas, kieno kraujas švaresnis: juk jei imsime skirstyti, kas tikras lietuvis ir kas ne, niekam tai neišeis į naudą. Taip, esu Šurajevas ir kalbu su akcentu – bet jeigu aš, kalbėdamas su akcentu ir turėdamas nelietuvišką pavardę, galiu sukurti itin lietuvišką filmą, tai tik įrodo, kad paso įrašai – ne esmė. Kūryba apskritai neturi tautybės.
Šiuolaikiniame pasaulyje turbūt nebereikalingi tikslūs apibrėžimai ir kaišiojimai į lentynėles?
Būtent. Aš gimiau Kijeve, bet esu vilnietis. Neturiu konkrečios profesijos – sakykime, esu kūrybininkas. Baigęs mokyklą, įstojau į istoriją, nes kažkur reikėjo stoti, o ją gerai išmaniau, tačiau trečiame kurse teko mesti studijas ir eiti dirbti. Kuo tik man nėra tekę dirbti: buvau barmenas, garsistas, laiškanešys, mašinų plovėjas, statybininkas, istorijos korepetitorius... Beje, dvyliktokus istorijos egzaminui paruošdavau tikrai neblogai. Turiu daug pomėgių: lankiau futbolą, bėgiojau pusmaratonius, domėjausi geografija, esu nemažai keliavęs. Domiuosi egzistencine filosofija ir politika. Mano šeima buvo išsilavinusi, užaugau tarp daugybės knygų, tad rusų literatūros istoriją galėčiau papasakoti nuo pradžios iki galo.
Kas nėra itin būdinga tavo kartai...
Visokių žmonių yra: vyresnių už mane, kurie išvis neskaito, ir jaunesnių, kurie skaito labai daug, – kaip minėjai, nekaišioju žmonių į lentynėles. Pats anksti pradėjau rašyti: apsakymus, noveles, humoristinius eskizus. Paskui buvo etapas, kai patyriau daug emocinių išgyvenimų, sunkumų šeimoje. Neslėpsiu – vienu metu buvo daug alkoholio. Turėjau rimtų problemų su savimi, negalėjau apsispręsti, ko noriu iš gyvenimo.
Bėdos dėl proto...
Galbūt. Prisimenu dieną, kai man buvo dvidešimt ketveri: išėjau iš eilinio darbo, kur telefonu pardavinėjau niekniekius, puodus ir panašiai. Apsisprendžiau: nuo šiol dirbsiu tik tai, ką noriu. Mane pakvietė kurti reklamos: sukūriau vieną, antrą, trečią... Rašiau scenarijus animacijai, klipams, vis tobulėjau. Šiuolaikiniame pasaulyje iš tiesų negalima turėti vienos profesijos.
Universitetai, manau, greitai išnyks, mokymąsi juose pakeis kita išsilavinimo forma, nes diplomas nėra visraktis: esi geras darbuotojas tiek, kiek esi lankstus, sugebi įsisavinti naują informaciją, prisiderinti prie kintančių rinkos sąlygų. Aš supratau, kad noriu gyventi tik iš savo kūrybos. Humoras mane lydėjo nuo vaikystės: buvau vienas pirmųjų komikų Lietuvoje, pradėjęs organizuoti komedijų vakarus.
Kūriau serialą „Serialas“ – jis tapo populiarus, paskui padaugėjo įvairiausių televizinių pasiūlymų. Man pasiūlė kurti laidą „TV3 Play“ kanale, ji vadinosi „Akcentas“, vėliau nukeliavo ir į ekraną. Kūriau ir naujametę TV3 laidą, pats buvau jos veidas. Amerikoje nufilmavau serialą „Vatnikas“, jį pardaviau LNK. Dirbau projekte Rusijoje, bet nesusiviliojau likti, – mano politinės ir socialinės pažiūros neatitinka Rusijos standartų. Ten tektų leistis į didelį kompromisą su savimi, o aš to nenoriu.
Humoristiniai pasirodymai tave labiausiai ir išgarsino?
Esu „apšildęs“ pasaulinio garso komikus. Ne visada gerai sekėsi – buvo ir labai blogų pasirodymų, esu degęs ant scenos... Bet visiems komikams tai būdinga. Dabar neblogai sekasi, nuolat rengiu pasirodymus, jau ir pats turiu komikų, kurie mane „apšildo“. Niekur nesireklamuoju, orientuojuosi tik į auditoriją, kuri mane pažįsta, bet jos nestinga – manęs pasiklausyti susirenka ir tūkstantis, ir daugiau žiūrovų. Dar rašau straipsnius, komentarus politikos tema, esu internetinio portalo 1k.lt įkūrėjas. Niekada neapsiriboju vienu darbu, o dabar prisidėjo ir kinas: ech, labai tikiuosi, kad žmonės žiūrės tą filmą... Būkite laimingi, viskas bus gerai. Arba nebus.