Jei jums kartais kyla tokių nedorų minčių, kad net sau baugu pripažinti, lengviau atsikvėpkite: jūs ne vieni. Olandų rašytojas Hermanas Kochas (65) nugyveno pakankamai, kad žinotų, jog žmogus iš prigimties toli gražu ne toks doras ir korektiškas, kokį jį mato aplinkiniai. Tamsiuosius žmogiškosios sąmonės užkaborius Kochas narsto savo knygose, ir šie jam padėjo tapti vienu skaitomiausių Europos rašytojų.
Lietuvoje išleisti jau trys olando romanai – „Vakarienė“, „Vasarnamis su baseinu“ ir „Griovys“. Šiemet ponas Kochas turėjo progos pažinti ir pačią Lietuvą: apsilankė Vilniaus knygų mugėje, susitiko su pulkais skaitytojų ir su įprastu smalsumu pasigilino į lietuvių psichologiją – o gal kada tai panaudos viename iš savo trilerių. „Jūsų tauta mažai kalba, bet giliai kapsto, ar ne? – mirkteli, – kai susėdame išgerti kavos katedros papėdėje. – Kol kas tarp mano herojų buvo tik viena latvė. Reikės nepamiršti ir lietuvių.“
Literatūros pasaulio žvaigžde tapote per pastarąjį dešimtmetį, bet apskritai rašyti pradėjote labai jaunas?
Rašinėjau jau mokykloje. Vėliau tai atsisuko prieš mane patį – gatvėje sutikau moksladraugį, jis sako: „Ei, tau jau dvidešimt šešeri, o kažkaip negirdėjau, kad būtum knygą išleidęs?..“ Tokie visuomet sunervina. Tapti rašytoju apsisprendžiau dar aštuoniolikos. Tėvas ragino: „Įgyk normalią profesiją, kad turėtum iš ko gyventi, o rašyti galėsi laisvalaikiu.“ „Ne, – pasiryžau, – aš būsiu ne toks. Aš tik rašysiu – tegu ir gyvensiu skurde.“ Studijavau rusų literatūrą, nes patiko rusų romanų stilius: šeimyniniai santykiai, tragedijos... Labiausiai myliu Čechovą – jo humoro jausmą, ironiją, liūdesį. Net nesitiki, kad rašė devynioliktajame amžiuje – atrodo, lyg vakar.
Kaip tik norėjau klausti apie Čechovą, nes skaitydama jūsų knygas neatsiginu minties, kad jūs – tarsi šių laikų, modernusis Čechovas. Graži apgaulinga išorė – ir viduje slypinti tragedija.
Tikrai? Malonu. Jaunystėje Čechovas man turėjo labai daug įtakos. Be paliovos rašydavau trumpus apsakymus – turėjau visą krūvą, bet nė vienas neatrodė tinkamas spausdinti. Įsidrąsinau tik sulaukęs 27-erių: parašiau tobulą apsakymą, nusiunčiau agentui, tas paskambino ir paklausė, ar turiu daugiau. Po kelerių metų iš savęs išspaudžiau pirmąjį romaną: pagrindinis jo herojus – septyniolikmetis Montessori mokykloje, visiškai nepritampantis prie aplinkos.
Juk tai jūs...
Devyniasdešimčia procentų – taip. Man nepatiko nė viena mokykla, bet Montessori buvo pati blogiausia. Pasisekė – mane iš ten išmetė paauglystėje, kai dar nebuvau visiškai sugadintas, nors tam tikrų pėdsakų visgi liko. Montessori sistema labai liberali: vaikas gali daryti ką nori ir kada nori, be jokios disciplinos. Tai aš tiesiog nieko nedariau. Kartais ir dabar tai nutinka: atidėlioju darbus iki paskutinės sekundės. Kiti žmonės, atsikėlę iš ryto, dirba, tvarkosi, atsakinėja į elektroninius laiškus, o tada išgeria bokalą alaus. O aš pirma išgeriu bokalą alaus, o tada žiūriu, ar dar turiu noro dirbti.
Vis dėlto išleidote jau keliolika knygų – vadinasi, darbui randate laiko?
Na taip. Užtruko daug metų, kol pagaliau galėjau atsiduoti tik rašymui – iki tol reikėjo dirbti padienius darbus. Tačiau visuomet dairydavausi tokio, kuris netrukdytų rašyti. Dirbau naktiniu sargu garažuose, vėliau tapau vertėju: versdavau iš anglų ir vokiečių kalbos. Dar kalbu prancūziškai, tiesa, siaubingai ir ispaniškai – mano žmona ispanė.
Kaip susipažinote su žmona?
Barselonoje prieš gerus trisdešimt metų mus supažindino draugai. Tada jau buvau prakutęs autorius ir laikiausi romantiškos nuostatos, kad rašytojas negali banaliai rašyti savo namų virtuvėje – jis turi rašyti viloje ant jūros kranto. Taip atsidūriau Barselonoje. Turėjau nedidelį darbelį olandų radijuje – kūriau komiškus eskizus, nešiojausi diktofoną ir galėjau dirbti iš esmės bet kur. Darbas iš manęs atimdavo tik vieną dieną per savaitę, atlyginimas buvo nedidelis, bet jo užteko – trijų patiekalų vakarienė tuomet kainuodavo apie penkis eurus. Tai buvo ne gyvenimas, o rojus, tad likau Barselonoje beveik septyneriems metams. Bet paskui susipažinau su būsima žmona, pradėjau dirbti televizijoje – ir mudu grįžome į Amsterdamą. Amalia – irgi rašytoja: baigė ispanų literatūrą, dėstė, o dabar rašo savo pirmąjį romaną. Davė man paskaityti: tai biografinė istorija apie jos jaunystę Pietų Ispanijoje.
Ar šeimyniniame gyvenime esate patyręs to, apie ką rašote knygose: nelaimių, neištikimybės, vaikų traumų?
Ne, dauguma yra mano išgalvojimai. Tiesa tik ta, kad mes turime sūnų Pablo. Kai sėdau rašyti „Vakarienės“, jam buvo vienuolika ir aš ėmiau baimintis to laiko, kai jam bus penkiolika. Tai didžiausia kiekvieno tėvo baimė – kad paauglys nueis blogais keliais, namuose dėsis angelu, o naktimis eis galabyti žmonių. Pablo taip nenutiko, bet tai nesustabdė mano fantazijos. „Vakarienės“ įvykiai pagristi tikrais faktais – Barselonoje nuskambėjo istorija, kai mieli ir išauklėti jaunuoliai pridarė žiauriausių dalykų.
Prisimenu amerikietės kritikės žodžius, kad nė vienas „Vakarienės“ personažas nėra sveiko proto, o nuo turinio ją pykina. Kaip sugebate žmonėse įžvelgti monstrus? Sutinkate juos gatvėje, skaitote apie juos žiniasklaidoje, atpažįstate juos savo drauguose?
Turbūt dažniausiai juos atpažįstu savyje. Pavyzdžiui, turiu kaimyną, kurio nemėgstu. Daug kartų tenka sau priminti: aš nesu žmogžudys, bet vis tiek galvon peršasi mintis, kad būtų geriausia, jei jis numirtų. Sykį tas kaimynas patyrė avariją važiuodamas dviračiu ir pro langą pamačiau, kaip jį išveža greitoji pagalba. Vienintelis dalykas, kurį pasakiau žmonai, buvo: „Kaip gaila, kad tas automobilis jį tik sužeidė.“
Bet juk tai – baisu!..
Sakote?.. Kai pripažįsti, kad nesi šventasis, viskas tampa daug paprasčiau. Ar jūs vairuojate? Tuomet žinote tuos momentus, kai pėsčiasis staiga iššoka tiesiai jums prieš nosį. Ar tada sakote, kad jis malonus žmogus? Ne – rėkiate, kad jis prakeiktas idiotas, kurį vertėtų sutrinti į miltus. Štai kur tiesa: likę vieni su savimi, mes esame pabaisos. Ir aš galiausiai pripažinau, kad giliai viduje esu piktas žmogus. Iš to pikčiurnos ir gimė mano personažai. Jie gali būti rasistai, homofobai, šovinistai, žmogžudžiai. Jie išreiškia mintis, kurių mes nedrįstume išreikšti, bet čia juk romanas. Pats mečiau rūkyti prieš dvidešimt metų, bet knygose vis dar rūkau. Ir geriu ten daugiau nei tikrame gyvenime – o kas man?..
Kaip skaitytojai tai priima? Nekamantinėja: „Kaip jūs drįstate?..“ Ar jie mato tą monstrą jumyse?
Kai kurie paskaito mano knygas ir numeta bambėdami, kad jiems tai pernelyg baisu. Bet dauguma ateina pas mane ir sako: „Pagaliau kažkas parašė, ką aš galvoju. Nedrįsau apie tai galvoti, net nemaniau, kad galima turėti tokių minčių. Bet aš jų turiu ir dabar žinau, kad nesu toks vienas.“ Jie neteisia manęs, manyje regi ne blogį, o sąžiningumą.
Bet visgi jie svarsto, kas slypi jūsų galvoje. Štai aš svarstau: ar iš tiesų ką nors užmuštumėte dėl savo vaiko?
O jei esi pasiryžęs ką nors nudėti dėl savo vaiko – ar tai tave paverčia monstru? Nemanau. Tai normalu. Kitas klausimas, ar tu iš tiesų tai padarytum. 99 procentai žmonių nepadarytų. Tačiau nuo minčių nepabėgsi: jei kažkas padarytų ką nors blogo jūsų vaikams, jūsų mintyse mirtų net nepasiekęs kalėjimo. Vokietijoje prieš trisdešimt metų kilo skandalas, kai motina nušovė savo dukters žudiką teismo salėje. Aš manau, kad tai visiškai normali reakcija. Taip, mes turime civilizuotą visuomenę, sistemą, teismus, kad nepradėtume pleškinti vienas kito be jokios tvarkos. Tačiau mintis visuomet yra. Ar aš ką nors nužudyčiau dėl savo vaiko? Manau, kad aš ką nors nužudyčiau ir dėl mažesnės priežasties.
Santuokoje būti neištikimam, nuolat geisti kitų moterų – irgi normalu?
O kaip jūs manote? „Vasarnamyje su baseinu“ mano herojus smerkia kitą vyrą, gašliai žiūrintį į jo žmoną, bet ir pats taip elgiasi. Taip nuolat nutinka: kai žmonės ką nors smerkia, žinok, kad ir patys tai daro. Jei žmogus šūkaloja, kad gėjus reikia gydyti, didelė tikimybė, kad pats yra gėjus. Ant herojaus galima pykti, bet man tai atrodo žmogiška. Kartais mintyse jo prašau: nesielk šitaip, na, kodėl tu taip padarei... Bet iš tiesų mėgaujuosi tai rašydamas. „Ar santuokoje visada reikia būti atviram?“ – klausinėja skaitytojai, o aš nukertu: ne. Absoliučia dauguma atvejų kur kas sveikiau nežinoti tiesos.
Kaip manote, ar sunku būti rašytojo žmona?
Be abejo. Amalia nuolat atranda save mano knygose, kartais net užsimano ką nors pakoreguoti, bet aš ją įtikinu: „Niekas nežinos, kad čia apie tave.“ „Griovyje“ pagrindinis herojus yra olandas, o jo žmona – atvykėlė iš kitos šalies. Nieko neprimena?.. Maža to – knyga perša išvadą, kad visos atvykėlės yra neištikimos. Žaidžiu su ugnimi, bet žmona su tuo taikstosi.
Iki tol, kol tapote garsiu rašytoju, buvote Nyderlandų televizijos žvaigždė – kūrėte humoristinį šou „Jiskefet“. Jūs labai visapusiška asmenybė.
Televizija mano gyvenime atsirado kaip papildomo uždarbio šaltinis – na, šis tas geriau nei sargo darbas garaže. Su bičiuliais kūrėme komiškus vaizdelius ir juose vaidinome, mums labai patiko – tai netikėtai užsitęsė penkiolika metų. Tačiau nepavadinčiau savęs aktoriumi. Mane kvietė vaidinti televizijos serialuose, kine, bet supratau, kad nemoku. Galiu vaidinti tik tada, kai pats sukuriu situaciją ir tekstą.
Jūs nesvetimas ir kino pasaulyje – pagal „Vakarienę“ pastatyti net trys filmai.
Pirmieji teisių paprašė italai, paskui olandai, galiausiai – Holivudas. Nesikišau į kūrybos procesą, net scenarijų neskaičiau – nusprendžiau palaukti, kol filmai pasirodys. Olandiškas išėjo gana vidutinis, itališkas, mano manymu, geriausias, tik jie daug ko prikūrė – maniškė versija man patiko labiau. Bet iš tiesų nė vieno neverta žiūrėti. Blogiausia buvo amerikietiška versija: atsibodo jau po penkių minučių, o ji tęsėsi dvi valandas – siaubingai ilgas filmas. Tokie geri aktoriai – Richardas Gere’as, Chloë Sevigny, o toks blogas filmas – net nemaniau, kad taip įmanoma.
Turėtumėte būti labai turtingas autorius.
Gavęs pirmąjį didelį honorarą, pasielgiau kaip koks futbolininkas – nusipirkau sportinį „Jaguar“. Bet po dvejų metų susiprotėjau ir pakeičiau jį į normalią mašiną – dabar vairuoju „Range Rover“. Neperku jachtų, lėktuvų – dar truputį išlaikau sveiką protą. Bet turiu laisvę daryti tai, ką noriu. Rašysiu, kol man bus įdomu, tikiuosi – amžinai. Mano seseriai 85-eri, ir ji vis dar rašo knygas vaikams. Pats jau esu pensinio amžiaus, bet tikrai neketinu liautis dirbęs, ir ne dėl to, kad esu darboholikas – tiesiog darbas yra svarbi mano gyvenimo dalis. O visi tie rožiniai svaičiojimai apie gyvenimą Pietų Ispanijos viloje, kai ryte tingiai atsikeli, paskaitai laikraštį, suvalgai kruasaną ir nieko daugiau neveiki... O Dieve, kaip būtų baisu!