Profesionalus teniso treneris Simas Kučas prieš kelerius metus nusprendė išmėginti modelio karjerą. Ir šioje srityje jam dvigubai pasisekė: tapo matomu simpatišku daugelio prekių ženklų reklamos veidu ir Milane sutiko savo meilę – iš Vroclavo kilusią manekenę Olą Kedrzynską. Ar dešimtmečiu vyresnis devyniolikmetės draugas buvo kada nors laimingesnis nei šiandien?
Ne toks dažnas atvejis mados pasaulyje matyti dviejų modelių porą – paprastai manekenės tampa verslininkų, sportininkų, pramogų pasaulio atstovų antrosiomis pusėmis.
Simas. Tokių pavyzdžių, kaip mudu su Ola, mados industrijoje tikrai rastumėte – ir ne vieną porą. Susiformavęs stereotipas, kad kiekvienas turtingas verslininkas šalia savęs turi turėti modelį, ne visada šimtu procentų pasitvirtina. Kita vertus, nelaikau savęs šimtaprocentiniu modeliu – šią veiklą priimu labiau kaip hobį, kaip tam tikrą gyvenimo žaidimą. Kiek tai tęsis, kiek tai man teiks malonumą, galimybių keliauti, tikrai negaliu pasakyti. Gal viską užbaigsiu jau po mėnesio, gal po metų, o gal po dešimties, nes, skirtingai nei merginoms, vyrams nėra amžiaus cenzo: agentūrose galima sutikti ir ne vieną šešiasdešimtmetį.
Kad ir kas nutiktų, vis dėlto didžiausias mano orientyras – lauko tenisas: iš jo gyvenu, jis man finansiškai padeda tiek, kad galiu sau leisti būti dar ir modeliu. Štai jau šiandien esu labai kruopščiai suplanavęs ateinančios vasaros treniruočių stovyklas Palangoje. Apskritai niekada neįsivaizdavau savęs šokančio, dainuojančio, vaidinančio ar tuo labiau „modeliuojančio“, apie meną išvis neturėjau tinkamo supratimo, tačiau ko tik nenutinka. Tiesa, apie modelius, juo labiau vaikinus, iš aplinkinių esu prisiklausęs pačių negatyviausių reakcijų: apie tuštybę, „lengvus milijonus“, karjerą per lovą ir pan.
Su Simu išgyvenome periodą, kai nesimatėme tris mėnesius. Kartais nėra galimybių net dešimt dienų išbūti drauge.
Ola. Draugystės ir santykių negali lemti profesija ar koks nors bendras projektas. Pažįstu dar kelis vaikinus ir kelias merginas, kurie yra įsimylėję ir gyvena kaip poros, tačiau modelio darbe išsaugoti santykius nėra paprasta, nes darbas žmones paprasčiausiai išskiria ir išbarsto po įvairias šalis – būna, net labai ilgam. Su Simu išgyvenome periodą, kai nesimatėme tris mėnesius. Kartais nėra galimybių net dešimt dienų išbūti drauge: išgirsti signalą mobiliajame telefone ir, pavyzdžiui, sužinai, kad tau atsiųsti bilietai po poros dienų skristi į Japoniją. Žmonių, kurių tokio neramaus gyvenimo trukdžiai neveikia, nėra daug, tačiau, perėję ugnį ir vandenį, jie gali likti pora visam gyvenimui.
Man tik devyniolika: įgijusi vidurinį išsilavinimą, nusprendžiau padaryti pauzę ir niekur nestoti – likau mėgautis modelio profesija. Ir kai tik pajusiu, kad štai atėjo akimirka ir aš tikrai žinau, ką noriu studijuoti, planai gali pasisukti visiškai kita kryptimi. Trylikametė viena atskridau į Londoną ir pradėjau modelio karjerą, todėl susidaro įspūdis, kad dirbu jau labai seniai (juokiasi). Kai tau tik trylika, modelio darbas atrodo toks paprastas ir lengvas: žurnalų viršeliai, vaikščiojimas podiumu, malonus aplinkinių dėmesys... Deja, toks naivus įsivaizdavimas greitai išsisklaidė: transporto spūstys, žudantis laukimas į atrankas, milijonas „ne“ ir tik vienas „taip“, vėluojantys lėktuvų skrydžiai, vasaros kolekcijų fotosesijos šaltame ore (mados pasaulyje vasarą gyvenama žiemos sezonu, o žiemą – vasaros). Dar vienas stereotipas, per aštriai eskaluotas pasaulio žiniasklaidos ir mano atveju nepasitvirtinęs, – naktinis gyvenimas: alkoholis, narkotikai. Visa tai egzistuoja, tačiau jei galvoji apie rytdieną, jei apskritai mąstai apie ateitį, tokiems „malonumams“ paprastai nėra vietos labai griežtai sudėliotoje dienotvarkėje.
Ar skirtingos gyvenimo patirtys ir amžiaus skirtumas nėra priežastis dėl ko nors nesusikalbėti, ko nors nepajausti, nepamatyti, neišgirsti, ką nors ne taip suprasti?
Simas. Negi įsimylėjusiems žmonėms tokių dalykų nutinka? (Šypsosi.) Teniso trenerio darbas išugdė bendravimo įgūdžius su visais: ir vaikais, ir seneliais; ir vyrais, ir moterimis. Pirmus pažinties metus su Ola matydavomės gana retai, gal tik kartą ar du per mėnesį, tačiau dabar, laimei, darbai sukrinta taip, kad vis daugiau laiko leidžiame kartu. Pavyko beveik visą vasarą, niekur neišvykus, išbūti Palangoje. Kuo toliau, tuo labiau poreikis neišsiskirti net vienai dienai didėja. Į modelių pasaulį Ola pateko, galima sakyti, tiesiai iš feisbuko, nes ten jos nuotraukomis susidomėjo kelios modelių agentūros ir kvietė į atrankas, siūlė darytis portfolio. Tėvai neprieštaravo ir palaikė. Tuo metu aš studijavau Jungtinėse Valstijose ir buvau rimtai atsidėjęs tenisui. Vienas Dievas težinojo, kad kažkada Milane susitiks vaikinas iš Šiaulių su mergina iš Vroclavo. Tai nutiko daugiau nei prieš dvejus metus, kai Olai dar nebuvo nė septyniolikos. Prisimenu, pirmomis mudviejų pažinties dienomis norėjau Olą pakviesti į vieną modelių vakarėlį Milane. Ir ji atsisakė. „Man pamokas reikia ruošti“, – nurodė priežastį. Akimirką pasijutau keistai pasielgęs, pajutau kažką labai tolimo, kažką iš praeities, tačiau momentinės nustebimo reakcijos neparodžiau, nes „ruošti pamokas“ tuoj pat supratau kaip elementarią dienotvarkę.
Didžiąją mudviejų draugystės dalį mergina nebuvo lankiusis nė viename vakarėlyje, nebuvo vartojusi alkoholio ar juo labiau rūkiusi. O aš tuo metu mėgavausi savaitgaliniais vakarėliais, nes jie man buvo geriausias būdas susitikti ir šiek tiek atsipalaiduoti su draugais. Kai po pirmosios mudviejų fotosesijos važiavome traukiniu į Milaną, kad kelias neprailgtų, aš pasiūliau žaisti laivus (šiandien net gėda prisiminti, kaip galėjau siūlyti tokią nesąmonę), taigi iki pat miesto braukėme popieriaus lape langelius ir kaip vaikai „kovėmės jūroje“. Per pirmąsias draugystės metines Ola parodė, kokias išsaugojo mudviejų nuotraukas, mano dovanotus ar siųstus atvirukus, kitokius mažmožius, net sudžiūvusį gėlės, kurią jai atnešiau į antrąjį pasimatymą, žiedą – tada suvokiau, kokia ji vis dėlto jautri, romantiška ir nesugadinta mūsų pragmatiško pasaulio. Jos uždirbtais honorarais ilgai rūpinosi tėvai, tad panelė išauklėta taip, kad mokėtų atsirinkti apsipirkimo prioritetus. Nesame milijonieriai. Mitas apie modelių uždarbius jau seniai išblėsęs. Kai sutinki atrankose vaikiną, kuris iš užmiesčio keliolika kilometrų atėjo pėsčias, nes traukinio bilietui neturėjo pinigų ir tik gavęs honorarą už „Dolce & Gabbana“ šou galėjo išskristi į Paryžių, supranti šio amato kainą. O Ola, užuot laisvą laiką leidusi šmirinėdama po parduotuves, mieliau pasiūlys nuvažiuoti prie ežero, kad nuo lieptelio įmerktume kojas ir plepėtume, plepėtume... Beje, ji mane išmokė snapchatą parsisiųsti – štai koks kartų skirtumas (juokiasi).
Modeliais dirbančios merginos subręsta nepalyginti anksčiau už bendraamžes, nes daug keliauja, daug dirba, labai anksti patiria ir šilto, ir šalto.
Ola. Šiandien taip džiaugiamės vienas kitu, kad nekyla jokių minčių apie amžiaus skirtumą, apie tai, kiek ilgai dar būsime drauge. Šią akimirką norime būti kartu amžinai. Reikėtų pabrėžti, kad modeliais dirbančios merginos subręsta nepalyginti anksčiau už bendraamžes, nes daug keliauja, daug dirba, labai anksti patiria ir šilto, ir šalto. Vyresnis draugas geriau supranta tavo gyvenimo būdą, labiau tikėtina, kad jis sugebės išlikti ramus ir tolerantiškas ištikus nelaimei ar santykių krizei.
Simą pirmą kartą pamačiau, kai Milano priemiestyje buvome pakviesti į vieno italų prekės ženklo reklamos kampaniją. Fotosesija vyko itin gražiame kalnų ir miškų kraštovaizdyje. Turėjau keltis bene trečią po vidurnakčio ir jau auštant fotografuotis ir filmuotis. Mane grimavo, kai pamačiau nuo kalno besileidžiantį tiesiai į fotosesiją su lagaminu iš Vilniaus atvykusį vaikiną. Abipusė simpatija iš pirmo žvilgsnio... Ji tik augo, nes šis žmogus turi labai gerą humoro jausmą, yra sykiu ir žaismingas, ir labai atsakingas. Ir niekada – nenuobodus. Pagaliau – jis sportininkas – tai vyrui, manau, labai svarbu (juokiasi). Būdama su juo, šalia jo, jaučiuosi saugi, neprarandu dvasinės pusiausvyros, o jos man trūko. Net Simo vardas labai gražus: jei nežinočiau, kad tai vardas ir ką jis reiškia, šis žodis vis tiek skambėtų labai elegantiškai.
Ankstyva mano modelio karjera – nuo tos akimirkos, kai Londone patekau į apartamentus, kuriuose gyveno apie penkiolika gerokai už mane vyresnių merginų, – tapo didžiausiu iššūkiu tėvams. Savaime suprantama, juos veikė spaudoje pasirodantys negatyvūs, į mados pasaulio reputaciją besikėsinantys straipsniai apie podiumu vaikštančias ir reklamos kampanijose dirbančias merginas. Tėvų vietoje aš taip pat būčiau susirūpinusi savo vaiko perspektyvomis. Tačiau kai agentūroje gauni savaitės darbų sąrašą, kai atrankos vyksta čia viename mieste gale, čia kitame, net mažiausioms pagundoms nebelieka laiko ir jėgų. Esu du mėnesius dirbusi Japonijoje: kasdien nuo labai ankstyvo ryto iki vidurnakčio. Psichologiškai taip išsekau, kad apsiverkdavau dėl kiekvieno menkniekio. Gal tik mažiau darbu apkrauti modeliai gali sukti galvą, į kurį čia vakarėlį šiandien nuėjus. Tačiau jei kitą rytą neatrodysi žvaliai ir gaiviai, atrankose nieko nesitikėk. Tik... kartais taisyklės – viena, o gyvenimas – visai kas kita: pažįstu manekenę, kuri po linksmybių kitą dieną nenuėjo į „Vogue“ viršelio fotosesiją.
Laikas buvo geriausias lakmuso popierėlis, rodantis, kas yra kas, o Simo, kaip vyresnio draugo, atsiradimas net tėvams suteikė daugiau pasitikėjimo ir užtikrintumo. Beje, Lenkijoje, šalyje su beveik 40 milijonų gyventojų, jis gal net populiaresnis už mane, nes matomas kiekviename prekybos centre, oro uoste, lauko reklamose...