Oksanos Pikul-Jasaitienės gyvenime pastaruoju metu siautėjo tikros audros, o žiniasklaidoje jos pavardė skambėjo ne kartą. Visgi moteris sako, kad jaučiasi kaip niekada stipri, o visas negandas ištverti padėjo mėgstamas darbas ir laikas, praleistas su sūnumi: „Jis – tas žmogutis, kuris niekada neleidžia liūdėti, o atsikratyti neigiamų emocijų padeda veikla.“
Oksana, šiuo metu žiniasklaida aptarė kone kiekvieną jūsų gyvenimo detalę. Iš kur semiatės stiprybės atlaikyti tokią gausią dėmesio ir komentarų laviną?
Šou versle esu jau daugiau nei dešimt metų. Tad mane lydėjo ne viena audringa istorija, buvo daug straipsnių, komentarų, pastabų, nuotraukų. Pastaruoju metu tikrai gavau nemažai dėmesio ir jis ne visada buvo malonus... Tačiau mano stiprybė ir variklis buvo artima aplinka, kuri stipriai palaikė. Be abejo, ir pati buvau nusiteikusi blogą energiją paversti sau naudinga, pavyzdžiui, atnešančia finansinę naudą. Todėl neleidau lietis neigiamoms emocijoms, daug dirbau. Be to, stengiausi prasmingai leisti laiką su sūnumi. Jis man tikrai neleidžia liūdėti ar sėdėti koją ant kojos užsidėjus ir galvoti, kaip nepasisekė. Kitaip tariant, neturėjau laiko galvoti apie blogus dalykus, turėjau nemažai veiklos. O tai ir padeda užsimiršti.
Apie save tikriausiai esate girdėjusi įvairiausių gandų. Ar į juos vis dar kreipiate dėmesį?
Nematau reikalo reaguoti. Per tiek metų, kiek esu viešas žmogus, išmokau nekreipti dėmesio. Kitaip tariant, užsiauginau storą odą. Žinau ir tam tikrus užkulisinius dalykus. Be to, jei komentuoja nelaimingas, piktas žmogus, ar man reikia į jo nuomonę reaguoti? Ar protinga, išsilavinusi asmenybė, kuriai sekasi gyvenime, darbe, kuri turi puikią šeimą, vers pamazgas ant kito, keiks? Ar man įdomu klausytis žmogaus, kuriam su skuduru reikia gerai išplauti burną? Tikrai ne. Žinoma, kad nėra smagu, kai per dieną parašomi trys straipsniai apie mane ir mano šeimą, o po jais pilami pikti komentarai. Tačiau aš išmokau į tai nekreipti dėmesio, turiu ką veikti ir be to.
Kieno kritika jums svarbi? Kieno patarimais pasinaudojate?
Man svarbi tik artimųjų žmonių nuomonė ir kritika ar pastabos, tik jas vertinu. Vienas artimiausių žmonių man – mama. Klausausi tik artimų, man brangių asmenų patarimų.
Ar pasirinkusi tapti dainininke galvojote, kad žinomumo kaina gali būti tokia didelė?
Niekada negalvojau ir apie tai nesusimąsčiau. Tačiau, tiesą sakant, tai manęs labai stipriai ir negąsdino. Visgi niekada nesigailėjau, kad norėjau ir pasirinkau eiti į viešumą, būti televizijoje, tapti žinomu veidu. Visos patirtys buvo labai įdomios, be to, turėjau galimybę pažinti daug įvairių ir unikalių asmenybių, išmėginti save, padirbėti. Atsivėrė tikrai ne vienas kelias, kuriuo iki šiol einu, vis dar gaunu įvairiausių pasiūlymų. Aišku, žinomumo kaina yra, bet jos neatlaiko tik silpni. O moterys, kaip žinia, yra stiprios (šypsosi).
Sutikite, patirtas stresas visgi nepraeina be padarinių... Kaip su tuo kovojate?
Stresas išties yra blogas palydovas. Juk tada atsiranda ir netikėtų ligų ar negalavimų. Labai tikiuosi, kad jokių padarinių nepajusiu, o sveikata nesustreikuos. Žinodama, kokią žalą gali padaryti patiriama įtampa, labai stengiausi tvardytis ir valdytis, nesinervinti. Be to, kiek įmanoma, bandžiau natūraliau ir ramiau išgyventi tą laikotarpį. Pavyzdžiui, negėriau raminamųjų ar migdomųjų vaistų. Gal nuskambės juokingai, tačiau laikas yra geriausias gydytojas, kuris sudėlioja visus taškus ant „i“. Aišku, buvo akimirkų, kai norėjau gerai išsiverkti, bet stengiausi valdytis ir daugiau laiko praleisti su sūnumi.
Ne paslaptis, kad be to, jog esate mama, daug dirbate: koncertuojate, esate vizažo meistrė. Ar lieka laiko sau?
Gaila, tačiau pabūti vienai, pasilepinti ar pailsėti galimybė pasitaiko retai. Nebent kai mažylis nueina miegoti. Tada prasideda mamos laikas. Tačiau tuo metu galvoji ne kaip pagulėti vonioje, o apie tai, ką reikėtų dar padaryti, ko nespėjai: sutvarkyti buitį, savo darbo įrankius ir pan. Jei netyčia randu laiko sau ir, tarkime, pasilepinu kažkokia procedūra, tai būna labai smagu. Tačiau šiuo metu gyvenimas ir grafikai yra įtempti, tad kol kas vis rečiau save nudžiuginu tokiomis akimirkomis.
O jei turite laisvą dieną, ką veikiate? Galbūt turite dar viešai neatskleistų pomėgių ir silpnybių?
Mano hobis yra kosmetika. Tačiau tai nesusiję su laisvalaikiu. Bet jei turiu laisvą dieną, su sūnumi stengiamės važiuoti kažką pamatyti, aplankyti. Ar į zoologijos sodą, ar prie ežero, ar pabūti gamtoje. O kadangi gyvename prie miško, tai mėgstame eiti pasivaikščioti, apžvelgti visas miško vietoves, pasisveikinti su kaimynais. Laisvalaikį leidžiu su mažyliu ir labai svarbu, kad tai būtų turiningas laikas. Šiuo metu su Dominyku patiriame ir daug naujų dalykų. Štai neseniai pirmą kartą buvome kino teatre. Bijojau, kad sūnus jame neišbus ir reikės po 15 min. skubėti lauk. Tačiau Dominykas išsėdėjo visą seansą ir jam tai labai patiko. Tad dabar patiriame labai daug pirmųjų kartų, kurie suteikia tik džiaugsmo.
Jūsų sūnui – jau treji. Kaip jus pakeitė kūdikio gimimas? Su kokiais pokyčiais buvo sunkiausia susitaikyti?
Kiekviena mama sutiks, kad, gimus vaikui, gyvenimas pasikeičia. Man tikriausiai sunkiausia buvo ištverti nemigo naktis, keltis, laikytis atitinkamo ritmo. Palyginti su nemigo naktimis, nublanko visi gimdymo sunkumai. Tačiau rūpesčiai po truputį praeina, viskas keičiasi, mažylis auga. Visgi su vaiko gimimu moteris supranta, kas yra tikroji meilė. Aš maniau, kad žinau, kas tai yra, bet, pasirodo, klydau. Tas tikrasis, stiprusis jausmas gali gimti tik savo vaikui. Aišku, atsirado ir pareigos, atsakomybės jausmas, griežtas ritmas, kurio anksčiau nelabai turėjau. Vaikai – tai gyvenimo prasmė ir džiaugsmas. Sūnus man – tai žmogus, kuris visada yra šalia, apkabina, pabučiuoja, jis mano dalelė.
Dominykui neseniai suėjo treji, tad surengėme gimtadienio šventę. Ji buvo labai graži, pasveikinti atėjo daug draugų. Sūnus atrodė išties laimingas: tiek šėlo ir linksminosi. Buvo gera jį tokį matyti, tiesiog širdis dainavo.
Viešumoje visada esate pasitempusi, daili. Kokią Oksaną pamatytume namuose?
Oi, tikrai neatrodau taip, kokią mane matote nuotraukose. Mėgstu patogiai apsirengti, jaustis jaukiai ir laisvai. Namie esu naminė moteris su chalatėliu ir puodu rankose (juokiasi). Juk reikia atlikti daugybę namų ruošos darbų, tad patogumas yra svarbiausia.
O kaip jums pavyksta išlaikyti tokią dailią figūrą? Genai, alinančios dietos ar ilgos valandos sporto salėje?
Žinokite, mano figūra nėra jau tokia ideali. Tiesą pasakius, norint tokią turėti tenka įdėti nemažai darbo: ir rinktis maistą, ir sportuoti. Nesu iš tų moterų, kurios gali sau leisti valgyti bet ką. Esu linkusi kaupti riebaliukus. Kadangi mano ūgis žemas, kiekvienas papildomas kilogramas labai matomas ir bado akis. Kai įdedu darbo, jaučiuosi geriau, tačiau tai atima daug laiko ir reikalauja stiprios valios. O šiaip už daug moteriškų privalumų turėčiau dėkoti geriems mamos genams.
Kaip vizažo meistrei jums tenka bendrauti su daug moterų. Kokias grožio klaidas dažniausiai daro dailiosios lyties atstovės?
Neretai dabar grožio klaidos yra tiesiog tendencijos. Moterys nori būti išskirtinės ir įdomios. Visgi jei reikėtų įvardyti klaidas, sakyčiau, kad dažniausiai pasirenkamas netinkamas pudros tonas. Moterys paprasčiausiai pamiršta, kad tą pačią naudoja ir vasarą, ir žiemą. O juk veido tonas kinta. Dažnai netaisyklingai suformuoti ir antakiai. Todėl geriau šią procedūrą atlikti pas gerą specialistą, o ne pačioms. Aišku, dažnai nelygiai pieštuku nubrėžta ir akių linija. Šiuo atveju patarčiau tiesiog bandyti ir ugdyti įgūdžius: 30 kartų nubrėšite nelygiai, o 31-ąjį pavyks (šypsosi).
Ar mąstote apie ateitį? Kokią save įsivaizduojate, pavyzdžiui, po dešimtmečio?
Dabar jau norėčiau sustabdyti laiką (juokiasi). Visgi po dešimt metų save įsivaizduoju dar energingiau ir stipriau dirbančią. Labai tikiu, kad dar daug pasieksiu. Kas stengiasi ir negaili savęs, vieną dieną gauna tai, ko nori. O svajonių, planų ir idėjų turiu apsčiai.