Rugpjūčio 8-12 dienomis Vokietijoje, Manheimo mieste, vyko „Pride Week“ (liet. pasididžiavimo savaitė) renginiai. Šiame ypatingame LGBT+ bendruomenės renginyje dalyvavo ir mūsų šalį atstovavusi Oksana Morar. Moteris specialiai Žmonės.lt papasakojo apie šį renginį.
Eglė Užkuraitė
Oksana, kokia buvo šio renginio tema? Kaip Jūs patekote į šį renginį?
Visų šių renginių pagrindinė tema buvo moters matomumas ir jos teisės LGBT+ bendruomenėje. Čia dalyvauti mane pakvietė Sorenas Landmanas (Mannheimo miesto savivaldybės Lygių Galimybių, LGBT+ teisių ir tarptautinių santykių įgaliotinis), atsiuntęs oficialų pakvietimą sudalyvauti renginiuose kaip „miesto partnerio“ (Klaipėdos ir Mannheimo miestai bendradarbiauja) LGBT+ bendruomenės aktyvistei.
Kokiuose renginiuose, diskusijose Jums teko dalyvauti?
Visko vyko labai daug: diskusijų forumai su lozungu „Macht. Frauen. Sichtbar.“ (Darykime. Moteris. Matomomis.), LGBT+ bendruomenės moterų paradas Heidelberge, parodos „We Are PART Of Culture“ atidarymas ir pristatymas su jos kuratoriumi Holger Edmaier, oficialus miesto mero Dr. Peter Kurz LGBT+ bendruomenės svečių priėmimas, kuriame man teko sakyti pranešimą ir dalyvauti diskusijoje apie moters matomumą LGBT+ bendruomenėje, susitikimas su Vokietijos teisingumo ministre dr. Katarina Barley. Be abejo, visus šiuos renginius vainikavo paradas „Mannheim Christopher Street Day“, pritraukęs virš 100 tūkst. stebėtojų ir dalyvių.
Kokia buvo Jūsų misija, tikslas šiuose renginiuose? Ką norėjote pasakyti savo pranešimu?
Mano misija šiuose renginiuose buvo kalbėti apie LGBT+ bendruomenės padėtį Lietuvoje. Pirmiausia, šiuo metu mes visai nekalbame arba kalbame labai mažai apie moters matomumą LGBT+ bendruomenėje. Tik dabar šiek tiek garsiau pradedame kalbėti apie pačios LGBT+ bendruomenės matomumą visuomenėje. Tai reiškia, jog ne tik LGBT+ moters teisės yra pažeidžiamos, kad ji mažiau matoma ir mažiau girdima, bet ir tai, jog ir pati LGBT+ bendruomenė, kaip vienis, yra beveik nematoma bei negirdima. Antra ir, man regis, be galo svarbu yra ne tik, kad mes taptumėme matomi, bet dar svarbiau – kaip ir kodėl mes esame matomi.
Sutikite, kad su Lietuvos visuomenėje egzistuojančiu stereotipiniu įsivaizdavimu apie mus (yra du variantai: „pusnuogis, povo plunksnomis pasipuošęs pyderas“ ir „amžinai nuskriausta, vyrų dėmesio nesulaukianti boba, todėl ir lesbė“), dar labai ilgai kovosime siekdami lygių teisių. Šį įvaizdį reikia keisti iš esmės. Todėl labai svarbios tikrų žmonių tikros atsiskleidimo istorijos. Visų tų, kurie gyvena, moko, gydo, kuria, šoka, dainuoja… Jų jau yra. Bet jų reikia daugiau.
Turi atsirasti suvokimas, kad mes, nors ir vadinami mažuma, esame labai svarbi visuomenės dalis. Mūsų indėlis kultūrinėje, socialinėje, mokslo ir visose kitose srityse yra toli gražu nemažas. Tiek istoriškai, tiek ir nūdienoje. Reikia daug ir kantriai apie tai kalbėti, pasakoti, diskutuoti, iliustruoti pavyzdžiais ir t.t.
Ir jei kažkam šiuos viešus pasakojimus patogiau vadinti reklama, tebus tai reklama , kad tik tai bent kažkiek paspartintų reikiamus procesus siekiant lygių teisių, kurių mes oriai ir labai tikslingai rekalaujame „vakar”.
Ką reiškia šis pakvietimas Jums, kaip asmenybei?
Šis pakvietimas į Manheimą man reikšmingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, išvykau socialiai neabejinga, grįžau – socialiai aktyvi. Antra, suvokiau, kiek dar daug mums reikia padaryti siekiant lygių teisių. Na ir toks šiek tiek asmeniškas „nušvitimas“ – norint būti išgirstai reikia pradėti kalbėti. Svarbu ir turėti ką pasakyti.
Kokių žmonių sutikote lankydamasi renginiuose?
Manheime sutikau daugybę nuostabių žmonių. Stiprių, šviesių asmenybių, kurios vienaip ar kitaip atiduoda labai dideles savo gyvenimų dalis, siekdami lygių teisių. Susipažinau su garbaus amžiaus lesbiečių pora iš Niujorko, Perin Hurewitz ir Harriet Kirk, keliaujančiomis po pasaulio „pasididžiavimo eitynių“ („Pride Week“) renginius. Harriet yra „InterPride“ ( Tarptautinė Pride asociacija) ir „Stonewall 50/World Pride 2019“ organizacinio komiteto narė. Kitais metais „Stonewall“ mini 50-ąsias metines.
Tai sukakčiai pažymėti moterys, tarsi „vaivorykštės piligrimės“, jau apkeliavo pusę pasaulio Pride renginių. Kitais metais jos ketina dalyvauti ir „Baltic Pride“, vyksiančiame Vilniuje. Įdomus faktas ir sąsaja su Lietuva – Perin seneliai emigravo iš Lietuvos praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje. Moteris užsiminė, kad nekantrauja pamatyti Vilnių.
Dar teko susidraugauti su itin spalvinga asmenybe, vyndare iš Kraichgau miesto (Vokietijoje) Simona Maier – 27-erių metų translyte mergina. Ji labai atvirai ir noriai dalijasi savo gyvenimo istorija. Simona pasakojo, kad visą savo vaikystę svajojo tapti „Vyno princese“. Tai titulas, kuris yra suteikiamas išskirtinai vyndarių dukroms, dalyvaujančioms savotiškame grožio konkurse. Šiemet jos svajonė išsipildė ir mergina buvo tituluota Badischer Weinbauverband regiono „Vyno princese“. Be to, jog Simona gamina nuostabius vynus, pelniusius jai ne vieną apdovanojimą, ji yra labai mylima ir gerbiama asmenybė.
Ir visgi, ar reikėtų daugiau tokių renginių, kuriuose būtų garsiai kalbama apie LGBT+ bendruomenę ir jos problemas?
Panašaus pobūdžio renginių Lietuvoje labai trūksta. Kalbu ne tik bendras gatvės šventes, kuriose galimybę švęsti, būti savimi turėtų visi, ir tam tikra prasme stiprintų bendruomeniškumo jausmą. Bet, svarbiausia, lavinamojo ir šviečiamojo pobūdžio renginius: diskusijų forumus, kultūrinius renginius, populiarinančius LGBT+ bendruomenės indėlio svarbą mene, literatūroje, sporte, kasdieniame gyvenime ir kt. Visuomenės švietimas ir tokios informacijos sklaida diskusijų forma yra vienas svarbiausių „ginklų“ kovoje už lygias teises. Tikiu, kad labiau informuota ir šviesesnė visuomenė yra ir labiau empatiška, ir labiau tolerantiška. Todėl, tikrai taip – tokie renginiai yra be galo svarbūs ir reikalingi.
Oksanos asmeninę istoriją galima perskaityti ir „Friendly Stories“ leidyje, vienijančiame dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos gyventojų pasakojimuose susipina skirtingos profesijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos ir dietos. Įvairovę švenčiančios idėjos autoriai – režisierius Romas Zabarauskas ir fotografė Arcana Femina.
Išskirtinai portale „Žmonės“ galite rasti visas „Friendly Stories“ istorijas, paspaudę ČIA. Tuo tarpu viso leidinio anglų kalba ieškokite bet kurioje „Friendly City“ dalyvių vietoje Vilniuje ir Kaune.
