Ambicingi projektai televizijoje ir muzikiniame pasaulyje, jaukus namų židinys, kurį kartu su vyru, režisieriumi Mykolu Vildžiūnu jie išmoko prižiūrėti taip, kad niekada neužgestų ten rusenanti liepsna ir tarsi kokia nematoma skraistė visur Oneidą Kunsungą-Vildžiūnienę lydintis optimizmas – tik keli dalykai, darantys šią moterį ypatinga. Tačiau aktorė sako, jog kažkokios paslapties derinant šeimyninį ir profesinį gyvenimą nėra: „Norint laviruoti, turi daug dirbti ir įdėti pastangų.“
Panašu, kad dabar jums – tikras iššūkių metas. Vaidmuo televizijos seriale, naujas muzikinis projektas su Dominyku Vaitiekūnu. Lieka laiko miegui? Juk dar ir dukrą mažą auginate.
Mėgstu būti užsiėmusi, tuomet, kaip taisyklė, ir padarau daugiau. Stengiuosi susidėlioti prioritetus, planuoti savo laiką ir galų gale jo lieka viskam, miegui taip pat. Dukra nuo gimimo matė mane dirbančią, galima sakyti, nuo kūdikystės ji su manimi dalyvauja repeticijose, pasirodymų užkulisiuose. Žinoma, šis gyvenimo etapas gal kiek darbingesnis, tačiau dukra jau ūgtelėjusi, todėl nieko neįprasto jos pasaulyje, sakyčiau, nenutiko.
Seriale „Monikai reikia meilės“ vaidinate į save panašią heroję?
Gyvendama Lietuvoje ir čia būdama vienintele tamsiaode aktore jau pripratau, kad darbdaviai, kviesdami mane prisijungti prie kokio projekto, atsižvelgia ir į gymį. Jie dažnai bando „pateisinti, iš kur aš tokia atsiradau“. Tiesą sakant, man truputį apmaudu, jog odos spalva yra tokia svarbi, bet tokia realybė. Seriale „Monikai reikia meilės“ su savo heroje esame panašios būdo savybėmis – abi kovojame už tiesą, esame žemiškos ir turime svajonę dainuoti. O biografiniai faktai panašūs tuo, kad ir aš, ir Nikolė gimėme Lietuvoje ir augome be tėvo.
Ką tenka atiduoti vardan aktoriaus duonos? Yra dalykų, kurių pastaruoju laikotarpiu turėjote atsisakyti?
Pamenu, studijų metais dėstytojai pasakojo, kad aktoriai turėtų būti vienišiai, rinktis asketišką gyvenimo būdą ir iš kančios gimdyti meną. Žvelgiu dabar į tuos laikus ir matau, jog nelabai paklausiau dėstytojų šioje vietoje. Visą laiką bandau derinti aktorystę ir šeimyninį gyvenimą. Apskritai nebemanau, kad sukurti kažką galima tik iš kančios. Tikrai yra ir kitų būdų.
Tiesa ta, kad įtemptai, su liepsnelėmis akyse kažką darydamas, kurdamas naujus dalykus, nepalieki darbo, dažniausiai jį parsineši ir namo. Tiesiog visu kūnu ir protu atsiduodi tam, ką darai. Kadangi su vyru esame iš tos pačios srities, tai sutaupome laiko. Nereikia vienas kitam teisintis ar aiškinti, kas su tavimi vyksta. Tokiu atveju, jei kažką darome, stengiamės duoti vienas kitam erdvės ir nelįsti į akis. Atsisakyti kažko man tenka nuolatos, bet nelaikau to auka, tiesiog pasirinkau tokį gyvenimo būdą. Neįsivaizduoju, ar mokėčiau gyventi kitaip. Be to, aš ne tik įdedu savo širdį, daug gražaus gaunu ir atgal.
Šeima ir karjera – lengvai suderinami dalykai?
Nelabai. Jeigu paliksi ir neprižiūrėsi, tuojau pat kažkurią sritį apleisi. Norint laviruoti, turi daug dirbti ir įdėti pastangų.
Jau ūgtelėjusi dukra mamą televizijos ekrane atpažįsta?
Namuose su dukra darbų nežiūrime. Taip, ji yra mačiusi mane per televiziją, reagavo normaliai, bet šiaip visų serialo vingių tikrai nerodyčiau, manau, jos amžiaus vaikui nederėtų tokių filmų žiūrėti. Kartais Gilė su manimi keliauja į teatrą ar filmukų dubliuoti, tai ji puikiai supranta, ką mama daro.
Papasakokite apie pažintį ir darbą su Dominyku Vaitiekūnu, kaip susikirto jūsų keliai?
Su Dominyku mes susipažinome dar studijuodami Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet tada bendrų projektų nekūrėme, ten ir taip visi nuolatos užsiėmę savo kurso reikalais. Artimiau susibičiuliavome kartu repetuodami miuzikle „Rent“. Ten dainavome trys aktoriai tarp profesionalių dainininkų. Lengviau radome bendrą kalbą, nes mums rūpėjo ne kaip tiksliai natas sudainuoti, o vaidmens ištisinė linija, personažo pasikeitimas, santykiai ir tada jau dainavimas.
Žodžiu, daug diskutuodavome, stebėdavome vieni kitus iš šalies, dalijomės patarimais. Jau tada pajutome, kad mums su Dominyku smagu dirbti, randame bendrą kalbą. Vėliau vėl susitikome repetuodami miuziklą „Čikaga“. Tiesa, mūsų personažai scenoje nesusidūrė. Tada Dominykas sugalvojo projektą, kur galėtume būti partneriais, o jau kai tas žmogus sugalvoja, tai dalykai žaibiškai ima ir įvyksta.
Šis žmogus – pavyzdys darbo etikos klausimais. Mūsų projektas „History is made at night“ gimė iš meilės miuziklo žanrui. Pakalbėjome, kad labai daug pasaulyje vertinamų miuziklų, tačiau jų tikriausiai Lietuvoje niekad niekas nepastatys, todėl nusprendėme nelaukti ir viską padaryti patys. Nuostabu, kai tu gali dainuoti ką panorėjęs, išsikeli sau tikslus, imi kūrinius, ruošiesi ir dainuoji. Jokios atrankos praeiti nereikia, jokių pateisinimų dėl tavo rasės irgi nereikia, nes mes šį projektą vadiname širdies projektu, jis mums be galo svarbus. Matome, kad ir žmonėms patinka, nuostabu!
Dainuoti, planuoti ir vykdyti šou programą lengviau vienam ar su partneriu? Iš tikrųjų tai esate kaip ir trise... Juk dar ir Dominyko alter ego Vitalijus Špokaitis turėjo jums prisistatyti?
Man lengviau komandoje, bet tik todėl, kad kažkaip nesitarus gavosi, jog Dominykas yra daugiau atsakingas už tuos užklasinius reikalus, be kurių nieko nebūtų. Aš dalyvauju kūrybiniame procese, dabar jau ir Dominykas nusimetė tą pilkojo kardinolo naštą, turime vadybininkę, kuri mums be galo padeda. Esame atsakingi, kad gerai surepetuotume ir sudainuotume, tai Vitalijus Špokaitis, būdamas geras Dominyko bičiulis, mums tikrai netrukdo to padaryti. Priešingai – savo išminties gyvenimo perlais dalijasi skatindamas netingėti ir eiti į priekį.
Koks geriausias būdas, jūsų nuomone, nepasiduoti stresui ir nepervargti?
Labai geras būdas yra mokėti susidėlioti prioritetus ir atsirinkti, ko imtis ir kam skirti savo laiką, jei pavyksta išsivalyti lauką nuo netinkamų darbų, žmonių, informacijos, kuri apsunkina, išgręžia, niekaip nepraturtina, tuomet streso ir pervargimų būna mažiau.
