Nuteistųjų konsultavimo centre dirbanti L.Poliakova: „Neskubėkime nurašyti žmonių“

Liubov Poliakova
Autorius: Laima Samulė
Publikuota: 2020-08-09 09:06
Liubov Poliakova dirba socialine darbuotoja Vilniaus arkivyskupijos (VA) „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centre. Vilnietė su kolegomis rūpinasi, kad nuteistieji ir įkalinimo įstaigas palikę žmonės įsilietų į visuomenę. Anot pašnekovės, nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo klaidų.

VA „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro socialinė darbuotoja nuolat bendrauja su asmenimis, kuriems taikoma probacija, kurie yra įkalinimo įstaigose ar kurie neseniai atlikę bausmę. Su buvusiais ir esamais nuteistaisiais susitinkame centro biure sostinės senamiestyje ir Pravieniškių pataisos namuose. Pašnekovė atskleidžia, kad žmonės, kurie kreipiasi į jų instituciją, būna prislėgti ne vienos problemos, dažniausiai – kelių ir gana sudėtingų.

„Į laisvę išėjusių žmonių problemos skirtingos, tačiau kartu labai panašios. Nemažai asmenų, išleistų iš įkalinimo įstaigų, nebeturi kur grįžti: neturi namų, jų santykiai su artimaisiais ir draugais būna nutrūkę. Pirmiausia turime užtikrinti tai, kad žmonės turėtų kur pernakvoti, kad būtų patenkinti svarbiausi jų poreikiai: pastogė, maitinimas, darbas. Bendradarbiaujame su nakvynės namais, deriname socialinių būstų klausimus, tada galime imti spręsti kitas problemas. 

Daugiau nei 90 proc. nuteistųjų turi įsiskolinimų, kuriuos administruoja antstoliai. Grįžę iš įkalinimo įstaigų, jie neretai dar prisiima greitųjų kreditų, nors negali jų išmokėti, nežino, nuo ko pradėti. Taigi teikiame socialinę, teisinę, prireikus – ir psichologinę pagalbą. 

Matoma tendencija, kad tais atvejais, kai nuteistieji išeina iš įkalinimo įstaigų ir neturi kur gyventi, į ką kreiptis pagalbos, gali prasidėti pakartotiniai nusikaltimai. Be to, ši socialinė grupė iš nevilties linkusi vartoti alkoholį, narkotikus, psichotropines medžiagas. Kartais nuteistieji mano, kad lengviau grįžti atgal į įkalinimo įstaigas negu susidurti su visomis problemomis laisvėje. Būtent čia reikalingos mūsų paslaugos. Dirbame tam, kad padėtume išspręsti susikaupusias problemas ir paskatintume nuteistuosius siekti gyventi kuo teisingiau“, – pasakoja Liubov.

Kabinasi į gyvenimą

Vilnietė atskleidžia tai, jog vienos nuteistųjų istorijos įsimena labiau, kitos greičiau pasimiršta, o kai kurie buvę nuteistieji patys skambina tam, kad pasidalytų geromis žiniomis. Žinoma, ne visų likimai susiklosto sėkmingai.

„Tą sėkmę gana sunku išmatuoti. Mums jau geras ženklas tuomet, kai žmonės ateina, kreipiasi pagalbos, prašo patarimų. Vadinasi, jie nori atsitiesti, išlipti iš liūno. Sėkmės atvejais laikome tuos, kai iš įkalinimo įstaigų išleisti asmenys trejus ar penkerius metus negrįžta atgal į jas. Tai rodo, kad jie pasirinko kitą kelią, nesivelia į rimtas problemas. Būna, patys paskambina pasidžiaugti, kad susirado darbą Lietuvoje ar užsienyje, kad nusipirko mašiną ar telefoną, kiti – kad rado meilę, susituokė. Jie tuo džiaugiasi, ir mums džiugu, kad žmonės jau stovi ant kojų, tvirčiau jaučiasi“, – kalba pašnekovė. 

Liubov atvirauja, kad dar neišmoko darbo nesinešti į namus, – kai kurių žmonių problemos labai prislegia pečius, užvaldo mintis.

„Labiausiai paveikia liūdnos istorijos. Vienas vyras iš įkalinimo įstaigos buvo išleistas be jokių galiojančių dokumentų, sunkiai sergantis ir neturintis kur eiti. Buvau pasimetusi: nuo ko gi pradėti? Natūralu, kad investuoji daug laiko, asmeninių pastangų tam, kad išspręstum tokius sudėtingus atvejus, kovoji, kad asmenys gautų visas socialines paslaugas.

Ilgai dirbdamas su žmonėmis nejučia prisiriši prie jų, asmeniškai priimi jų problemas, būna sunku atsiriboti nuo to. Kaip ir jauni gydytojai jautriai reaguoja į kiekvieną mirštantį pacientą, taip ir socialiniai darbuotojai žmonių, kuriems padeda, sunkumus neretai priima asmeniškai. Manau, visiems jauniems specialistams reikia laiko tam, kad užsiaugintų tvirtą stuburą. Viliuosi, kad su laiku išmoksiu taip asmeniškai nereaguoti, kad ateis laikas, kai nustosiu po darbo galvoti apie asmenis, kuriems teikiame pagalbą, bet dabar man skauda dėl jų, blogai jaučiuosi, jeigu reikalai juda lėtai, nepavyksta ko nors išspręsti. Laimė, dirbu su puikia komanda ir vadove, kurie visuomet išklauso ir palaiko“, – patirtimi dalijasi L. Poliakova. 

Liubov Poliakova/Carolina A.Zenkov nuotr.
Liubov Poliakova/Carolina A.Zenkov nuotr.

Įkvėpė socialinė pedagogė

Liubov pasakoja, kad noras padėti kitiems, dalijimosi kultūra jai buvo artimi nuo mažų dienų. „Augau daugiavaikėje šeimoje, šalia nuolat turėjome žmogų, kuris padėdavo gauti nemokamą maitinimą mokykloje, pagalbą kanceliarinėmis prekėmis. Tokiais klausimais visada galėjau pasikonsultuoti su socialine pedagoge, kuri mumis rūpinosi. Be to, mano tėvai, prosenelė, su kuria dar turėjau galimybę pasikalbėti, visuomet ugdė mumyse supratimą apie dalijimosi svarbą. Turėdama aplink save tiek tinkamų autoritetų ir stebėdama, kaip atsidavusiai dirba socialinė pedagogė, ėmiau suvokti, kad ši sritis man visai tiktų, kad joje galėčiau save realizuoti.

Baigiau Socialinio darbo studijas Vilniaus universitete. Studijuojant reikėjo atlikti praktiką, buvo galimybė patiems pasirinkti, kur tai padaryti. Mokydamasi trečiame kurse atlikau praktiką „Carite“. Už akių užkliuvo ten suteikiama galimybė dirbti su nuteistaisiais: tuo metu man jie buvo specifinė socialinė grupė, su kuria niekada neteko bendrauti, be to, ir paskaitose labai mažai apie ją kalbėjome – dažniausiai minimos socialinės grupės yra seneliai, beglobiai vaikai, vienišos mamos.

Buvo labai įdomu išbandyti save visai naujoje srityje. Taigi praktiką atlikau dviejose vietose – Priklausomybės ligų centre ir Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centre. Pastarajame centre po praktikos likau savanoriauti, o dar maždaug po pusmečio pradėjau dirbti puse etato. Dabar jau ketvirti metai, ir jaučiu save atradusi. Žinoma, šis darbas pareikalavo nemažai asmeninių pastangų, teko įveikti daugybę iššūkių, bet dėl to jaučiuosi labai sustiprėjusi, įgijusi būtent šiai veiklai reikiamų savybių. Bent šiuo gyvenimo laikotarpiu nematau savęs, dirbančios su kitos socialinės grupės asmenimis“, – patikina pašnekovė.

Liubov Poliakova/Asmeninio albumo nuotr.
Liubov Poliakova/Asmeninio albumo nuotr.

Daugybė stereotipų

Per ketverius darbo su teistais asmenimis metus Liubov girdėjo daugybę stereotipų apie šiuos žmones. Dėl to, kad jie vis dar nemarūs, Lietuvoje nuteistųjų integracija į visuomenę – labai sudėtinga.

„Pirmiausia, visuomenė nelabai priima to, kad ši socialinė grupė yra specifinė, todėl jai reikalingos savitos paslaugos. Gajus stereotipas, kad teisti žmonės nėra verti gerai apmokamų darbų, nes nieko nenori ir nemoka, yra prastesni už kitus, kad jie turi užsitarnauti gerą elgesį visuomenėje, kad jie patys kalti dėl savo problemų, todėl nenusipelnė jokios pagalbos.

Taip, mes iš dalies esame atsakingi už tai, kaip elgiamės su problemų pasekmėmis, bet nė vienas negalime būti atsakingas už tų problemų priežastis. Visi buvome vaikai ir negalėjome pasirinkti socialinės aplinkos, tėvų ir to, kaip jie mus augins. Tie, kurie vaikystėje neturėjo gerų pavyzdžių, autoritetų, iš kurių būtų galėję mokytis, tie, kurie gyvenime patyrė traumų, daro daugiau klaidų nei žmonės, augę socialiai palankioje aplinkoje.

Tokie asmenys tiesiog nebuvo mokomi tinkamai spręsti problemų, tvarkytis su sunkumais, suprasti savo veiksmų poveikį kitiems, – kalba Liubov. – Visuomenė linkusi nurašyti visus teistus žmones, bet juk nužudyti žmogų ir pavogti kokį nors daiktą nėra tas pats. Maža to, egzistuoja įsitikinimas, kad nuteistieji nesigaili. Pažįstu tokių, kurie be galo gailisi dėl to, kad nusikalto, ir nori pakeisti savo gyvenimą. Tokiems asmenims nuteistųjų etiketes gali tekti nešioti visą gyvenimą, net ir atlikus bausmę. Dėl to tie žmonės negali susirasti gerai apmokamų ar bent normaliai apmokamų darbų: darbdaviai nepasitiki, galvoja, kad visi jie – vagys, sukčiai, kad išnaudos, apgaus. 

Stereotipų iš tiesų yra daugybė, bet aš visada buvau įsitikinusi tuo, kad doras žmogiškas elgesys gali padėti. Mes galime parodyti nuteistiesiems kitą – teisėtą – gyvenimo būdą. Tam ir dirbame, nes jiems reikia palaikymo, supratimo, pastangų padėti suvokti, kodėl jie taip pasielgė, kodėl tai – netinkamas elgesys, kaip galima pakeisti savo veiksmus, sprendimus ir kartu – likusį gyvenimą.“

Atleisti ir padėti

Anot Liubov, visuomenės požiūris į nuteistuosius galėtų pasikeisti tuo atveju, jei nustotume save statyti į aukštesnes pozicijas, manyti, kad esame geresni už juos. „Kiekvienas klystame, tiesiog mūsų klaidos yra skirtingos. Dažnas žmogus pameluoja, kartais žemina, įžeidžia kitą, būna neištikimas. Kai kada netinkamai pasielgiame net patys to nesuprasdami. Manau, kad kiekvienas esame vertas galimybės pasikeisti, pakeisti požiūrį į mus, kiekvienas esame vertas, kad mums atleistų. 

Mes – tikinti visuomenė. Tam tikrais gyvenimo tarpsniais visi esame gailėjęsi dėl kokių nors savo poelgių, prašę Dievo, artimųjų mums atleisti. Kiekvienas klystame. Jeigu visi vieni kitus nurašysime, kas liks iš mūsų visuomenės?“ – kviečia susimąstyti pašnekovė.

Naujausi straipsniai