Nuotykiai Jamaikos džiunglėse S.Mykolaitytei priminė filmą „Ir kalnai turi akis“

Solveigos Mykolaitytės atostogos Jamaikoje / Asmenininio albumo nuotr.
Autorius: Dovilė Lebrikaitė
Publikuota: 2018-01-15 18:03
Modelio Solveigos Mykolaitytės atostogos Jamaikoje primena Holivudo filmą. Per 16 dienų su širdies draugu atostogavusi Solveiga patyrė kone viską, pradedant poilsiu viename gražiausių pasaulio paplūdimių ir užbaigiant kraują stingdančiais nuotykiais džiunglėse.

„Tai buvo tikrai linksma, nuotykių kupina kelionė, tačiau jai artėjant prie pabaigos pradėjau pavargti nuo to, kad esu baltaodė. Dėmesio tikrai buvo per daug“, – šypsojosi Solveiga Mykolaitytė.

Modelis negailėjo pagyrų baltiems Jamaikos paplūdimiams (vienas jų patenka į gražiausių pasaulio paplūdimių TOP 10), kuriuose gali ne tik mėgautis saulės spinduliais, bet ir grožėtis pribloškiančia gamta – nė nereikia daug stengtis, kad iš vandenyno ištrauktum kumščio dydžio kriauklę.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Karibuose ilsėjaisi ne pirmą kartą. Kuo ši kelionė kitokia?

Anksčiau yra tekę keliauti po kitas Karibų salas: Šv. Bartolomėjaus, San Marteno, Dominikos, Haičio, Mergelių salas. Jamaika visiškai skiriasi nuo jų. Tai visiškai išprotėjusi sala! Visomis prasmėmis. Bet tuo pačiu ta egzotika labai žavi.

Vietiniai gyventojai yra labai paslaugūs ir draugiški žmonės. Jie visada paklaus, ar tau reikia pagalbos, ar viskas gerai. Ne paslaptis, jog Jamaikoje turbūt kas antras gyventojas rūko žolę. Jamaikiečiai su žolytės krepšiais vaikšto po paplūdimius ir siūlo išbandyti. Visa sala tiesiog skendi žolės kvape.

Važiuojant mažesniais miesteliais, kur žmonės galbūt nebuvo matę baltaodžių, mus išvydę vietiniai gyventojai iškart sustodavo, išeidavo iš savo lūšnelių pažiūrėti, mojuodavo ir rėkdavo.

Jamaikoje daugelis turistų į kurortus atvažiuoja dideliais autobusais. Jeigu jie išvyksta į kokį nors turistinį objektą, tai vėl visi kartu dideliu autobus. Pavienių, savarankiškai vairuojančių turistų ten yra mažai, todėl natūralu, jog mums, dviese išvykstant iš labiau turistinių vietų į nuošalesnius regionus, į mažesnius miestus ar džiungles, pasitaikė įvairiausių situacijų.

Važiuojant mažesniais miesteliais, kur žmonės galbūt nebuvo matę baltaodžių, mus išvydę vietiniai gyventojai iškart sustodavo, išeidavo iš savo lūšnelių pažiūrėti, mojuodavo ir rėkdavo. Kartą, degalinėje išlipus iš automobilio, prie manęs priėjo trys mokyklinukės. Kaip jos krykštavo žiūrėdamos į mane, kaip joms buvo įdomu, kaip jos džiaugėsi ir šnabždėjosi tarpusavyje... Atrodė, lyg norėtų paliesti mano plaukus – jas labai domino mano šviesūs plaukai.

Minėjai, kad buvo ir daugiau nuotykių. Kokie jie?

Buvome papuolę į tokias situacijas, kurios priminė, jog esame šalyje, kuri įeina į pavojingiausių šalių baltaodžiams dvidešimtuką. Turistams taip paprastai keliauti automobiliu tam tikrais regionais nėra saugu, nes yra tokių vietų, kur geriau nosies nekišti net ir dienos metu.

Pirmus perspėjimus išgirdome, kai sugalvojome pamatyti džiunglėse esančius krioklius. Jie – pora valandų kelio nuo mūsų miesto. Įvažiavus į džiungles prasidėjo siaubingi keliai – vienas blogas judesys ir ratas gali įkristi į duobę. Be to, kilome aukštai į kalną, tad dingo telefono ryšys, „Google Maps“ pradėjo rodyti klaidingus kelius, kita navigacinė programa taip pat kelio nerodė. Žodžiu, pasiklydome.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Nejaukiausia buvo privažiuoti mažus kaimelius kalnuose ir matyti veriančius žmonių žvilgsnius. Visi sustodavo pažiūrėti. Kalbėdamasi su draugu juokavau, kad jausmas kaip iš siaubo filmo „Ir kalnai turi akis“.

Galiausiai po poros valandų privažiavome miestelį, kuriame pamatėme prie namelio sėdint keletą vietinių juodaodžių ir vieną baltąjį. Jį išvydę apsidžiaugėme, stojome klausti kelio. Jų reakcija mus pamačius buvo nepakartojama – žmonėms akys išvirto ant kaktos, sulėkė kiti vietiniai gyventojai. „Žmonės, ką jūs vieni džiunglėse veikiate? Važiuokite namo, čia jums nėra saugu“, – jie lyg ir išsigandę su mumis kalbėjo. Atsakėme, kad ieškome krioklių – juk tai turistinis taškas, kur labai gražu. Jie visi susižvalgė: ne, ten negalima keliauti, tik ne dviese. Pasak jų, geriausias sprendimas – važiuoti namo ir tikrai negrįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome. „Jūs važiavote per visus kalnus ir džiungles. Wow!“ – nustebęs šaukė vietinis ir pasisiūlė mus palydėti iki pagrindinio kelio. Mums padėkojome, jog rasime patys, tad jis tik nurodė kryptį.

Tokiose situacijose pradedi suvokti, kad galbūt stovėjai ant labai plonos linijos, supranti, kas galėjo nutikti.

Kita situacija buvo tokia: pravažiavome miestelį, kur prie gatvės stovėje baras, o jame sėdėjo daug geriančių vietinių. Mus pamatę jie rėkė: „White people!“ (liet. baltieji). Mes tik nusukome su mašina į pagrindinį kelią. Pakeliui į viešbutį sustojome kelkraštyje, nes draugas tolumoje lyg ir pamatė plantacijas. Mums sustojus iš priekio pro mus pralėkė krūva motociklininkų. Kas prieš eismą, kas su alaus buteliais rankose – susidarė chaosas, nes krūva mašinų lėkė taip pat. Staiga prie mūsų privažiavo motociklininkas. Mes manome, kad jis mus atsivijo nuo to baro, kurį matėme pravažiuodami. Motociklininkas labai nuoširdžiai susijaudinęs sako: „Žmonės, jūs nevažiuokite ta kryptimi, matosi, kad visi iš ten bėga. Ten dabar susišaudymai vyksta, jau keli žmonės nušauti. Ten žmonės su automatais vaikšto ir šaudo. Jūs apsisukit ir važiuokit kita puse, per kalnus, namo. Yra kitas kelias!“

Tuo pat metu pamatėme policijos automobilį – pareigūnas ranka rodė sustoti. Jie pamatė, jog esame turistai ir paklausė, kodėl apsisukome ir kur norime nuvykti. Papasakojome apie motociklininką ir susišaudymą. Pauzė. Policininkai susižvalgė. „Jūs niekada nesekite nepažįstamų žmonių ir neklausykite, ką jums kelyje sakys, nes jie jus norėjo nuvilioti į kalnus. Nevažiuokite ten, sukitės atgal ir važiuokite tiesiai į Negril“, – davė instruktažą ir policijos nuovados numerį.

Tokiose situacijose pradedi suvokti, kad galbūt stovėjai ant labai plonos linijos, supranti, kas galėjo nutikti. Keliaujant po tokias šalis reikia būti ypatingai atsargiems.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Ką dar patartum keliaujantiems į šį egzotišką kraštą?

Nusiteikite, kad reikės šaltų nervų. (Šypsosi.) Nebūkite tik turistiniuose kurortuose, nes tik keliaudami pažinsite šalį. Pabendraukite su vietiniais – tai yra be galo idomu, nes taip pažinsite kultūrą. Vis dėlto žmonėmis aklai nepasitikėkite.

Nusiteikite, jog keliaudami po Jamaiką labai atkreipsite dėmesį savo odos spalva. Pamatę baltuosius vietiniai pradeda viską siūlyti: rankų darbo papuošalus, vaisius, gido paslaugas, žolę, magiškus grybukus... Tačiau jie labai puikiai supranta žodį NE. Jeigu jiems sakai „Ne, ačiū. Man nereikia“, jie iškart atsitraukia ir palinki geros dienos. Jei būsite su žmonėms mandagūs, jie bus taip pat labai mandagūs jums.

Nevairuokite automobilio sutemus, nes keliai – tragiškos būklės. Duobės tenykščiuose keliuose tokios, kad lengva palikti ratą. Be to, visi važinėja su ilgomis šviesomis, lekia prieš eismą, gatvės siauros, neapšviestos. Ten nėra šaligatvių, todėl žmonės eina gatve. Žodžiu, visiškas chaosas. Nuvažiuoti 50 kilometrų užtrunka dvi valandas. Nepamirškite geros navigacijos ir interneto telefone.

Kodėl atostogoms rinkaisi būtent Jamaiką?

Jamaika niekada nebuvo mano svajonių šalis. Tiesiog planavau vykti atostogų, bet neapsisprendžiau kur. Žiūrinėjant lėktuvo bilietus pasitaikė gera kaina bilietai į Jamaiką. Tada ir buvo nuspręsta keliauti ten. O kodėlgi ne?! Po trijų dienų ir išlėkėme.

Jamaika visiems siejasi su saule, nerūpestingumu ir, žinoma, Bobu Marley. Ar atitinka ši šalis stereotipus?

Bobo Marley dvasia jaučiama visoje saloje. Žmonės jį dievina! Daug kur iškabinti jo atvaizdai, vietiniai nešioja jo mėgtos stilistikos drabužius, atributiką, visoje saloje skamba jo muzika.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Esi iš tų, kur mėgsta tempti lauktuves?

Jeigu keliaudama turiu laiko ir randu kokių nematytų įdomybių, tuomet labai mėgstu.

Sesei gimtadienio proga siunčiau dovanų iš Jamaikos siuntinį. Dėl jo teko naudotis vietiniu paštu, kurio pastatas buvo taip arti jūros, jog trobelėje be langų buvo sunku normaliai užpildyti dokumentus, nes jie visur skraidė nuo vėjo.

Koks yra gardžiausias patiekalas, kurį paragavai kelionės metu?

Jamaikietiškas jerk chicken – aštri vištiena, kepta ant grotelių. Tai vienas skaniausių mano ragautų vištienos patiekalų apskritai.

Teko bandyti ir gatvės maisto, nes keliaudami po mažus miestelius porą kartų sustojome prie moterų, kurių virtuvė buvo tiesiog pakelėje. Ta virtuvė panaši į pašiūrę nuo lietaus. Joje – daug verdančių puodų su šviežiai pagauta žuvimi. Jei ragaujate maistą gatvėje, visada labai atidžiai žiūrėkite, kad jis būtų gerai iškeptas. Kitu atveju gali būti problemų su skrandžiu.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai