Jaunas fotografas iš Marijampolės Andrius Burba pažvelgė į gyvūnus iš apačios. Menininko sukurtas projektas „Underlook“ sukėlė ažiotažą ir atkreipė visų didžiausių pasaulio žiniasklaidos portalų dėmesį. Po fotografo stiklu jau pabuvojo katės, šunys, triušiai ir arkliai, planuose – didžiausios pasaulio katės, o Vokietijoje ką tik išleista ir antroji projekto fotografijų knyga.
Pirmaisiais modeliais tapo parodos dalyviai
Paklaustas, kodėl projektą pradėjo būtent kačių fotografija, vaikinas neslepia – katės – artimiausias jam gyvūnas. Kartą naršydamas internete ir pamatęs vieno katės augintojo namuose darytą gyvūno nuotrauką ant stiklinio stalo, išbandyti tai nusprendė ir pats.
„Ilgiau nei metus nesugalvojau, kur galėčiau vienoje vietoje rasti tiek kačių, kiek reikėjo fotosesijai. Vieną dieną nusprendžiau nueiti į kačių parodą, nes niekuomet nebuvau ten buvęs, ir supratau, kad paroda yra būtent tai, ko reikia. Daug pačių įspūdingiausių kačių vienoje vietoje. Per kelias minutes susitariau su organizatoriais ir visą naktį praleidau gamindamas stiklinį stalą, apšvietimo schemas, foną ir kilnojamąją studiją. Po fotosesijos sukėliau nuotraukas į internetą ir jau sekančios dienos rytą sulaukiau daug palaikymo ir sveikinimų už išradingumą. Taip ir prasidėjo „Underlook“.“
3 metrai po žeme, arba „Arkliai iš apačios“
Fotografo teigimu, pamačius, kokį susidomėjimą sukėlė kačių ir šunų fotografijos, buvo sunku neleisti mintims nukrypti prie ko nors didesnio. Galimybė iš apačios nufotografuoti 600 kg sveriantį gyvūną iš pradžių atrodė neįmanoma, todėl dar labiau traukė.
„Žinojau, kad tokia fotosesija yra beveik neįmanoma, todėl pradžioje apie tai tik svajojau. Visą vasarą. Ir lėtai dėsčiau mintis, kol galiausiai nusprendžiau to imtis. Išėjau iš savo mėgstamo darbo ir pradėjau intensyviai organizuoti arklių fotosesiją. Visas pasiruošimo procesas užtruko daugiau nei du mėnesius.“
Fotografas pasakoja, jog rengiantis fotosesijai teko apgalvoti pačias smulkiausias detales: reikėjo surasti arklių, užsakyti ypatingai storą stiklą, iškasti duobę, pagaminti dėžę, iš kurios būtų fotografuojama. Teko pasidomėti ir arklių charakteristika. Iškilo dar viena rimta problema – pasagos, kurios galėjo sutraiškyti stiklą. Todėl arkliams buvo siuvamas ir specialus odinis apavas.
Fotosesijos metu Andriui teko būti trijų metrų gylio duobėje, virš kurios stovėjo 600 kg sveriantis gyvūnas, tad stiklas, dengiantis duobę, buvo gaminamas ypač kruopščiai. Nors iš pradžių buvo gana baisu, jog stiklas gali suaižėti, skilti ar įlūžti, gamintojai garantavo, kad būti po juo yra saugu.
„Stiklas, po kuriuo vyko fotosesija, yra 3 m ilgio, 175 cm pločio ir 3 cm storio. Iš tiesų tai – trys grūdinti stiklai po centimetrą, suklijuoti į vieną. Vadinasi, jeigu vienas suskils, stiklas neįlūš, nes laikys kiti du. Mane patikino, kad net jeigu visi stiklai būtų suskilę, juos jungianti plėvelė vis tiek būtų atlaikiusi arklio svorį.“
