Nuo verslo – prie teatro: pažintis su aktore Birute Mar pakeitė Rolando Savicko gyvenimą

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-05-30 14:05
Pasirinkęs vieną gyvenimo kryptį ir manydamas, kad tame kelyje jau esi atradęs savo pašaukimą, kartais imi ir pasuki kitu, kuriuo eina sutiktas mylimas žmogus.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Aktorė Birutė Mar, tarptautiniuose teatro festivaliuose ne kartą įvertinta monospektaklių kūrėja, mūsų meno institucijose dažnai jausdavosi nereikalinga. Sutikusi mylimą žmogų, verslininką Rolandą Savicką, sukūrė šeimą ir kartu įgyvendino seną svajonę – turėti teatrą. O Rolandas atrado dar vieną hobį. Jųdviejų įkurto „Solo“ teatro repertuare – ir Marguerite Duras „Meilužis“, ir Julie Otsukos „Buda palėpėje“, ir numatoma premjera – Marguerite Duras „Agata“...

Rolandas. „Teatras traukė nuo paauglystės: iš Kuršėnų važiuoti į Šiaulius žiūrėti kokio nors spektaklio būdavo didelis įvykis, o kur dar televizijos – Žemaitės „Marti“, Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ ar Kazio Binkio „Atžalynas“... Studijų metais teko stovėti milžiniškose eilėse bilietų į Jaunimo teatrą, kad pamatyčiau ankstyvuosius režisieriaus Eimunto Nekrošiaus darbus. Laukti bilietų būdavo didelis azartas: gausi–negausi – tas nepasiekiamas vaisius dar labiau uždegdavo norą lankyti spektaklius. Režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtukas, aktorės Jūratė Onaitytė ir Rūta Staliliūnaitė buvo scenos talento etalonai. Kodėl visa tai žavėjo, juo labiau kad studijavau ekonomiką ir neturėjau su menu nieko bendra? Dėl santykių psichologijos ir vertybinių svertų, nes visa tai aktorių išgyventose ir spektakliuose perteiktose emocijose visada rasdavau.

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Birutę pirmiau pažinau gyvenime, tik paskui pamačiau scenoje. Vienu savo gyvenimo periodu buvau pamišęs dėl Indijos. Šeima – žmona, dukra ir sūnus – mano aistrą kelionėms į Indiją bei su jomis susijusiam savęs pažinimui, tikėjimo paieškoms suprato, toleravo ir niekada nepriekaištavo dėl egoistiškų šeimos atžvilgiu atsiskyrimų. Šeimynykščiams gal tik būdavo neramu, kad man „stogas nenuvažiuotų“ ir neįpulčiau į kokią neaiškią sektą, kuriai kaip auką perleisčiau visą užgyventą turtą. Iš tiesų, tada buvau dvasinių ieškojimų kelyje, žinojau, kad vieni važiuoja į Indiją iš smalsumo, kiti – iš šiokio tokio snobizmo, treti – iš vidinio poreikio. Ar mano poreikis toks stiprus, kad ten turiu važiuoti?

    

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kai perskaičiau Vytauto Bubnio ir Elenos Kurklietytės knygą „Slaptingoji prema“, dvejonės išsisklaidė. Taigi pirmoje savo kelionėje bene prieš penkiolika metų vienų Kalėdų laikotarpiu pietinės Indijos miestelio Putaparčio ašrame tarp kelių dešimčių lietuvių sutikau ir Birutę. Kaip vėliau paaiškėjo, ji jau trečią kartą lankėsi Indijoje. Mus tada supažindino ten buvę lietuviai. Vilkėdami baltais drabužiais, po meditacijų, vedų ir badžanų giedojimų gurkšnodavome kokosų sultis, kartu šventėme Kūčias. Tuomet sužinojau, kad Birutė – aktorė. Mane, kaip verslo pasaulio žmogų, menas visada traukė, atrodė kaip kažkokia visiška priešingybė, kaip kažkas labai tolimo, sykiu ir labai artimo, tik niekada nebuvo progos iš arčiau su meno žmonėmis susipažinti. Mano akiratyje netgi nebuvo nė vieno draugo menininko. Taigi sutikta aktorė tapo tiltu į meno pasaulį. Žmogumi, su kuriuo galėjau dalytis rašomo apmąstymų dienoraščio ištraukomis. O pirmas Birutės monospektaklis, kurį su dukra Klementina aplankiau ir kuris paliko gilų įspūdį, buvo Salomėjos Nėries gyvenimo motyvais Birutės sukurta ir pastatyta pjesė „Poetė“.“

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Birutė. „Grįžus į Lietuvą, mane nustebino Rolando kvietimas į restoraną pavakarieniauti: vedęs vyras, dviejų vaikų tėvas, kviečiasi netekėjusią moterį vakarienės. Jo argumentas: o kodėl vien dėl to, kad aš esu moteris, o jis – vyras, negalime pavakarieniauti? Iš pradžių galvojau, ir ko gi jis iš manęs nori. Tuo gyvenimo etapu buvau atsidėjusi dvasinei Rytų praktikai, jau beveik ketinau stoti į kokį nors vienuolyną, tad neieškojau jokių pokyčių. Bėgant laikui supratau, kad bendrauju su „normaliu žmogumi“, įtarumai traukėsi. Nutiko netgi taip, kad buvau pakviesta į Rolando sidabrines vestuves skaityti eilėraščių. O nepraėjus nė metams po jų Rolando šeimą ištiko nelaimė – staiga mirė jo žmona... Po kurio laiko visai netikėtai susitikome pianisto Petro Geniušo koncerte Valdovų rūmuose, šnektelėjome; dar po kurio laiko jis paskambino ir vėl pakvietė vakarienės, ir aš atėjau... su drauge... (Juokiasi.) Vėliau Rolandas priminė keistą sutapimą – mano Indijoje rašytoje rytietiškų dienoraščių knygoje „Cinamonu kvepiantys namai“, išleistoje 2007-aisiais, dalyje „Pakeleiviai“ (kurioje prisimenu kelionių metu sutiktus dvasinius ieškotojus), 108 puslapyje paminėjau ir Rolando vardą. Indų religijoje skaičius 108 yra ir simbolinis, ir magiškas, ir mistinis. Kai vėl atsiverčiau knygą, perskaičiau tas eilutes: „...Kaip pasakys sutiktas lietuvis Rolandas, pirmąsyk čia atvykęs ir dar daug kuo abejojantis: „...dar nežinau, ar jis (Satja Sai Baba, dvasinis indų mokytojas) šventasis, ar Dievas, ar žmogus, bet tai asmenybė, spinduliuojanti meilę...“ Dizainerei maketuojant tekstą, visiškai atsitiktinai šis epizodas atsidūrė 108-ame puslapyje. Ir kogi ne likimas?

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Iki pažinties su Rolandu menas ir verslas man atrodė kaip opozicija, kaip priešingi poliai. Niekada su verslininkais nenorėjau turėti nieko bendra, nes yra tekę susidurti su jų įžūliu, veidmainišku bendravimu. Taigi savo artimą žmogų įsivaizdavau būsiant iš tos aplinkos, kurioje pati esu, – kenčiančių menininkų (juokiasi). Tiesą sakant, kai susipažinome su Rolandu Indijoje, man buvo visiškai nesvarbu, kokia šio žmogaus profesija, neklausiau, ką jis gyvenime veikia. Tikrai neatrodė panašus į tipišką mano kartos verslininką, labiau gal į mokytoją, universiteto dėstytoją... Labai ilgai negalėjau patikėti, kad jis – verslininkas, ilgokai su šiokiu tokiu nepasitikėjimu ir įtarumu stebėjau, kas vyksta mano gyvenime: per daugelį metų patyrusi išdavysčių, labai atsargiai jaukinausi šį žmogų, kad įsileisčiau į širdį. Apsigyvenusi gražiuose Rolando namuose, iki šiol negaliu apsiprasti, kad tai – ir mano namai. Gal net pusmetį neskubėdama vežiojausi čia savo daiktus... Kaip aktorė jaučiuosi dabar gavusi tokį pasitikėjimo ir laisvės gūsį! Kaip augalas, iš patamsių išneštas į šviesą. Kai per mėnesį vaidini ne vieną du, o dešimt spektaklių, kai gali kurti naujus darbus ir tavimi tikima – visai kitas profesionalumo lygmuo.“

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Rolandas. „Kai tik nusprendėme susieti savo gyvenimus, mačiau Birutės profesinį pasimetimą, nuolatinį susierzinimą: aplinka valstybiniame teatre jai, kaip kūrėjai, turinčiai daug idėjų, nebuvo palankiausia, neretai psichologiškai gniuždanti. Kai iš tarptautinių festivalių grįždavo su apdovanojimais, daugelis pasidžiaugdavo, bet po dienos kitos vėl reikėdavo įrodinėti, kad ji yra profesionali aktorė ir režisierė, „prašyti“ teisės kurti. Mačiau, kaip Birutė viduje kovoja su nepasitikėjimu savimi, ir supratau, kad ji jautėsi ne tik nereikalinga, bet ir savo nuolatiniu kūrybiniu užsidegimu trukdanti toms institucijoms ramiai funkcionuoti. Iš pradžių mėginau įsigilinti į visas reikalo puses, nes buvimas versle išugdė būti kompromisų žmogumi ir nesiremti vieno asmens emocijomis, tačiau ilgainiui supratau, kad Birutės kuriamas menas subtilesnis, labai savitas „autorinis teatras“.

Tai buvo puiki paskata ir palankus laikas įkurti savo teatrą – „Solo“. Žmona gal kiek pervertina mano vaidmenį šioje naujo teatro istorijoje, nes jaučiuosi atliekantis tik tam tikrą katalizatoriaus funkciją, o visus organizacinius darbus nuveikė ji pati. Tiesiog jai reikėjo didesnio moralinio palaikymo, žmogaus, kuris ištiestų ranką, sustiprintų pasitikėjimą savimi. Socialinėje erdvėje prajuokino komentaras: „Ištekėjo už verslininko, ir šis jai nupirko teatrą.“ Vien iš pinigų teatro niekada nesukursi, tam reikalingi esmingesni dalykai, kuriuos Birutė jau buvo sukaupusi. Dabar aš pats irgi aktyviai dalyvauju „Solo“ veikloje, esu jo dalis: ne tik direktorius – kartais tenka pabūti ir rekvizitininku, ir vairuotoju, ir bilietėlių plėšytoju, ir gėrimų žiūrovams prieš spektaklį pilstytoju, ir visokiu kitokiu tarnautoju, užtikrinančiu, kad spektakliai vyktų ir žiūrovai išeitų apdovanoti stipriomis emocijomis.

Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Birutė Mar ir Rolandas Savickas/Gretos Skaraitienės/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Turėdamas patirties vadovauti komercinio verslo įmonei, atrodo, patekau į kitokį pasaulį, susidedantį iš daugybės emocijų, iš buitinių mažmožių, būtinų, kad teatras veiktų. Įkritęs į tokį meno mechanizmą, jaučiuosi kaip smalsus vaikas. Nors atliekant buitinius darbus nenukrinta verslininko karūna (juokiasi), tačiau susimąstau, kad galbūt galėčiau globaliau save teatre išnaudoti. Įpratęs būti pasaulyje, grindžiamame nauda, pelnu ir efektyvumu, staiga susiduriu su emocijų, nuotaikų, santykių „verslu“: juk vienoks būdas – parduoti plastiko produktus ir visai kitoks – meno kūrinį. Ir dar tokį neapčiuopiamą kaip spektaklis. Vienokia kalba šneku su užsakovais versle ir visai kitokia – su menininkais, tarp kurių nėra jokios hierarchijos ir pavaldumo, kas už ką atsakingas; čia draugiškumas veikia stipriau nei pasirašomos sutartys. Tai, kad nedaug kas telpa į exel lenteles, man ir buvo didžiausias iššūkis. Pasitelkęs savo verslą, šiandien galiu sau leisti, kad spektaklio biudžetas „sueitų į buhalterinį nulį ar mažą minusą“. Tai nevaro Birutės į kampą, užtikrina visišką kūrybinę laisvę, neverčia pataikauti masiniam žiūrovui ir panaikina įtampą. Šiais laikais sudėtinga išlaikyti meno įstaigą, kuri, nepalaikoma valstybės, europinių lėšų, mecenatų ir kitokio statuso rėmėjų, galėtų egzistuoti vien tik iš parduodamų bilietų. Kita vertus, Birutės orumas ir profesinės ambicijos neleidžia būti išlaikomai vien tik iš paramos – kaip ir kiekvienam menininkui, jai didelė satisfakcija matyti pilną salę.

O man didžiausią pasitenkinimą suteikia žiūrovų reakcijos: į spektaklį jie ateina be didelių emocijų – po spektaklio išeina pilni dėkingumo, kaip artimi draugai.“

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai