Nuo sunkios ligos mirė Ingridos Šimonytės mama Danutė Šimonienė

Ingrida Šimonytė/ „Fotobanko“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-09-16 15:54
Prieš keturias savaites mirė politikės Ingridos Šimonytės mama Danutė Šimonienė. Šią liūdną žinią politikė pirmadienį patvirtino portalui Delfi.lt.

Dar šių metų pradžioje Ingrida Šimonytė žurnalui „Žmonės“ pasakojo, jog maždaug prieš trisdešimt metų mama susirgo reumatoidiniu artritu. Tada jai buvo vos per keturiasdešimt.

„Tai – bjauri autoimuninė liga, kuri suėda visus žmogaus sąnarius. Dabar yra daugybė vaistų, bioterapijos – tai pristabdo ligos vystymąsi. Tačiau mama susirgo permainų metu, kai nei vaistų, nei žinių apie tai daug nebuvo. Jos rankos, riešai, pirštai – lyg išsukioti. Tai reiškia, kad žmogus negali nei apsirengti, nei susišukuoti, nei dantų išsivalyti. Anksčiau dar galėdavo nulaikyti puodelį rankose – dabar ir šaukšto nebegali. O dar tas nuolatinis skausmas. Iš pradžių kiek gelbėjo chirurgai traumatologai – pakeitė vieną kitą sąnarį. Tačiau ši liga kerta visam organizmui, žmogų padaro visiškai neįgalų“, – mamos būklę apibūdino politikė.

„Kol tėtis buvo gyvas, mamos priežiūros krūvį dalydavomės, jis vežiojo ją pas gydytojus, į ligonines. Bet prieš dešimt metų tėtis mirė, penkeriais metais jaunesnė mano sesuo yra mokslininkė – biomokslų daktarė, kurį laiką dirbo ir gyveno Bostone, dabar – Švedijoje. Todėl natūralu, kad aš likau rūpintis mama“, – atviravo I. Šimonytė.

Politikė prisiminė, jog pirmoji ligos banga mamai pasižymėjo ne negalia, o dideliais skausmais. Buvo, kad mama savaitę negalėdavo atsikelti iš lovos – sąnariai surakinti, o skausmo net vaistai nenumalšina: „Tada išmoksti ir puodus kuo nors užpildyti, ir į parduotuvę nueiti ne šiaip pakelio sviesto, o maisto visai šeimai nupirkti. Tėtis tada daug dirbo, sesuo buvo vos dešimties – aš tapau vyriausia šeimoje.“

Iki kokių 2016 metų viskas atrodė sunku, bet pakeliama, prisimena I. Šimonytė: „Mama dar galėdavo pati per kambarį pereiti. Jeigu namuose viską sudėliodavau reikiamose vietose, galėdavo kai ką paimti, atsinešti. Deja, ši liga sparčiai progresuoja ir iš žmogaus atima visas galias. Pastaruosius kelerius metus atsirado dar ir šalutinių reiškinių, kurie ateina su liga, – pradėjo strigti širdies, inkstų darbas, pulti įvairiausios bakterijos. Pati jau nebegali atsistoti, vaikščioti. Viską skauda, todėl nuolat masažuoji, trini, leidi vaistų... Slauga tapo sunki, didžiąją laiko dalį tenka praleisti ligoninėse ir slaugos namuose.“

Politikė svarstė ir apie slaugytoją, tačiau tikino, kad tik pats geriausiai žinai, ko reikia artimam žmogui: „Padėjėjo, kuris kartą per dieną ateitų pasižiūrėti, nereikėjo – man nebuvo problema lygiai taip pat keliskart iš darbo parvažiuoti namo ir pamaitinti mamą ar paduoti ką nors. O dabar jai jau reikia nuolatinės slaugos. Tačiau medicinos žmogui tai yra pernelyg nemedicininis darbas, o slaugytojai nelabai nori su tokiu sunkiu ligoniu leisti kiauras dienas. „Nors truputį pailsėsi!“ – kartais man sako pažįstami, kai pablogėjus sveikatai paguldome mamą į ligoninę. Jie nesupranta, apie ką kalba! Ligoninės skyriuje – viena slaugytoja ir keliasdešimt pacientų, o tokiam ligoniui kaip mano mama tiesiog reikia atskiro žmogaus. Todėl gerbdama tų žmonių darbą, kai tik turiu galimybę, nuvažiuoju ir ryte – nuprausti, paduoti mamai pusryčius, aplankau dieną ir vakare po darbo – pamaitinti ir sutvarkyti nakčiai.“

Politikė, pavasarį paklausta apie galimą mamos netektį, teigė gyvenimo nepakeisianti: „Žinau, kad anksčiau ar vėliau jos neliks, nes toks yra gyvenimas. O kaip aš tada jausiuosi?.. Argi tai svarbu? Lygiai taip pat beprasmiška klausti savęs ar Dievo: „Kodėl man?!“ Galbūt ta mano primygtinė slauga ir rūpinimasis netgi tęsia mamai kančias – bet tiesiog negaliu kitaip. Aš taip suprantu šituos dalykus. Kartais pasvarstau: turėčiau dabar du vaikus ir sergančią mamą – ar išgyvenčiau? Taip, nes dar ne tokius dalykus žmonės pakelia. Jei verkčiau, kad man už visus sunkiausia, tik Dievą juokinčiau. Žinoma, būna silpnumo akimirkų, būna, kai kantrybė išsenka, kai atrodo, išeičiau laukais, kur akys veda... Bet atsisėdi ir nusiramini: „Na, kokią prasmę turi tie tavo klausimai Dievui ar rankų grąžymas? Jokios.“ Vadinasi, ieškok pagalbos pagal savo galimybes ir pagal tai, kiek gali už tą pagalbą mokėti. Viską gyvenime priimu ne kaip kančią, o kaip dovaną – kokią davė, tokia ir džiaugiuosi.

O kai gyvenimas pasikeis, tada ir galvosiu, kaip toliau būti. Galų gale juk nėra taip, kad, be ligoninių, daugiau nieko aplinkui nematau. Dirbu, aktyviai dalyvauju visuomenėje, susitinku su žmonėmis – ši mano gyvenimo dalis niekur nedings. Galbūt bus mažiau pareigų, gal bus kitos pareigos...“

Temos:

Naujausi straipsniai